Be be pykčio

Pyktį Pelėjo sūnaus Achilo, deive, giedoki,
Baisų piktumą, kuris tiek negandų nešė achajams.

Homeras, „Iliada“, Pirmoji giesmė Marso stovykloje. Achilo pyktis

Daugeliu požiūrių genialiame Orsono Welleso filme „Pilietis Kane’as“ esama scenos, kai apvalią sumelę paveldėjusio Charleso Fosterio Kane’o globėjas, ponas Thatcheris, klausia savojo globotinio, kam jam, turtingam žmogui, tas varguomenei rašančios žiniasklaidos verslas, kurio imtis filme nusprendžia pilietis Kane’as. Į ką globėjas gauna tokį atsakymą:

„Problema ta, kad jūs nesuvokiate kalbąs su dviem žmonėmis: kaip su Charlesu Fosteriu Kane’u, turinčiu 82, 634 kompanijos „Public Transit Prefered“ akcijas. [..] Kita vertus aš esu „The Inquirer“ leidėjas. Mano kaip leidėjo pareiga, o taip pat, leiskit atskleisti jums nedidelę paslaptį, ir malonumas yra užtikrinti, kad padorūs, sunkiai dirbantys šios bendruomenės žmonės nebūtų palikti pliki basi gaujos dėl pinigų išprotėjusių plėšikų, vien dėl to, kad jie neturėjo, kas pasirūpintų jų interesais. Atskleisiu jums dar vieną mažą paslaptį, pone Thatcheri. Manau, kad aš esu tas žmogus, kuris gali jais pasirūpinti. Matote, aš turiu pinigų ir turto. Jei neprivilegijuotųjų interesais nesirūpinsiu aš, tą padarys kažkas kitas. Galbūt kažkas, kas pinigų ir turto neturi. Tai būtų daug blogiau.“

Tarp pono ir tarno

Tokių apačių gynėjų kaip „pilietis Kane’as” šiandien apstu. Pradedant bankų atstovais spaudai ir baigiant trąšų magnatais – visi dega noru užtarti liaudį, kad tik ji, ginkdie, neimtų ir neužsimanytų savęs užsitarti pati. Toks noras, nors ir nemielas, tačiau visiškai suprantamas. Kaip suprantamos yra ir jų kalbos apie darną ar juo labiau – prašymai nekritikuoti ir leisti dirbti. Verčiau, jie sako, teikite konstruktyvius pasiūlymus, nekelkite sumaišties. Bet parodykit man tokį gudruolį, kuris būdamas valdžioje norės sumaišties, triukšmo, ir nepatogių klausimų. Valdžia visada sieks veikti „mažiausios kainos principu“, t. y. susitariant su savo valdiniais ir, jei tai yra įmanoma, su jais atvirai nekonfliktuojant, nes konfliktai ir chaosas yra naudingi tik, kol sieki valdžios. Chaosas – lyg kopėčios, kuriomis kopiama aukštyn, valdžios link. Kaip? Iš tarnybos policijoje, per kadrų nerandančius tvarkiečius, per kalašą nugvelbusio bėglio gaudynes, per graužinienės pastatymą į vietą, per pirmą vietą rinkimų sąraše pasiūliusius valstiečius. Bet pasiekus trokštamas aukštumas toliau iš visų bus prašoma tylos. Tad kai koks nors tūlas žurnalistas paprašys vyriausybės posėdžio įrašo, premjero atstovas spaudai leptels: „Koordinuota akcija. 🙂 Prašo visi be išimties. Neduosim.“ Opozicijai Seimo salėje pradėjus „skalbti“ premjerą šis, neapsikentęs kylančio šaršalo, leis sau atsikirsti: „Jūs užkiškite burną šitam žmogui“ ar „Jūs nešaukite, jeigu esate nestabilus, Jums kažkas su sveikata yra blogai, tai kreipkitės į atitinkamas įstaigas.“ Taip veikia galia. Tyliai ir tildančiai.

Tokia valdžios alergija triukšmui visai nestebina. Stebina, greičiau, kitkas. Štai vienas universiteto profesorius prisipažįsta savo laiku raginęs pažįstamus balsuoti už valstiečius ir viename dižiausių šalies naujienų portalų barstosi galvą pelenais, kam šitaip neatsakingai elgęsis:

„Tik nesakykite, kad valstiečius į valdžią atvedė aukštoji valdininkija ir prakutę verslininkai arba itin menką kultūrinį kapitalą turintys plebėjai. Karbauskio rinkimų programa yra „šarminga“, netgi įspūdinga. Būtent mokytojai, dėstytojai ir buvo tie, kurie tą programą paskaitė VISĄ ir susigraudino. Pasibarstau galvą pelenais… Ir aš agitavau už valstiečius. Ėjo pas mane tuntai pažįstamų rinkėjų ir klausė: „profesoriau, patarkite už ką balsuoti? Už Karbauskį. Baikit, jis oligarchas, žemgrobys…“. Sakau: jis geras oligarchas, mecenatas, kilnias vertybes gina, visoje Rytų Europoje tokio daugiau nėra… Iš visų blogybių rinkitės mažiausią – Karbauskį.“

„Geras oligarchas“, po beveik trijų nepriklausomybės dešimtmečių tokį žodžių derinį mus sudėlioja ne šiaip kas nors, o universiteto profesorius! Tačiau dėl vieno dalyko visgi nesuklysta – šitą ponų valdžią mums išrinko ne plebėjai ar juo labiau – patys ponai, o inteligentija ir tai, ką Lietuvoje galėtume laikyti vidurinės ir žemesniųjų klasių atitikmeniu. Turime progą stebėti gan įdomią dialektiką, kur neatitikmas tarp  išsilavinimo ir visuomeninio statuso (tezė) ir katino ašaroms prilygstančių pajamų (antitezė) gimdo mintį apie „gerą oligarchą“ (sintezė). Kaip gimdo? Maždaug šitaip: štai – ta milžino paunksmė, kurioje – gerasis ponas. Jis, jei ir nepritemps gaunamų pajamų prie turimo statuso, tai bent leis pabūti savo atokaitoje. Nes dvaro inteligentas (tegu ir biednas) – tai jau šis tas! O jei dar manai, kad gyvename didelio sukrėtimo akivaizdoje, ir kaži kokiu paslaptingu būdu įtikini save, kad „ponas“ gina tas pačias vertybes, pavyzdžiui tautiškumą… uch, su tokiu jokie sukrėtimai nebaisūs, o ir dirbti galima be atlygio, paremiant netiesiogai.

Nereikia nė sakyti, kad „gero pono“ epitetas turėtų būti kiekvieno oligarcho karjeros viršūnė. Kas tos jachtos ir nuosavi futbolo klubai! Tikras lygis – kai lupi žmonėms devintą kailį, o jie tau: „šitas ponas kitoks, šitas geras“. „Gero pono“ etiketė – trokštamas dalykas ne tik Lietuvoje. Kai praėjusių metų vasarį Lenkijos Seime kažkas iš opozicijos „ponais“ apšaukė valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos lyderį Jarosławą Kaczyńskį  šis nė kiek nesutrikęs pareiškė, kad taip – jie yra „žmogiški ponai“ (lenk. „ludzkie pany”). Sektinu pavyzdžiu greičiausiai laikyti kilmingi žemvaldžiai, kurie savo siekį išlaikyti įbaudžiavintų valstiečių laisvės kontrolę grindė „tėvišku“ poreikiu pasirūpinti „tamsia“, savo interesuose „nesusigaudančia“ liaudimi.

Tačiau kurlink galiausiai veda istorinius sužeidimus tarnavimu tautai gydyti pasiruošusių inteligentų ir ideologinio pagrindo savo valdžios įgijimui ir išlaikymui ieškančių „ponų“ sąjunga? Ten pat, kur ji ir prasideda. Juk, atidžiau pažvelgus, matyti, kad tautininkai neįgalūs pasiūlyti jokių sprendimų, kaip tvarkytis su šių dienų visuomenę kamuojančiomis problemomis. Vienintelis jų receptas – atsigręžti į praeitį („Padarykime Ameriką vėl didžią“). Pamenate VU studento ir vieno Pro Patrios aktyvistų Vytauto Vyšniausko kalbą Seime, minint Sąjūdžio 30-metį? Taikliai identifikavęs Lietuvą šiandien kamuojančias problemas, Vyšniauskas godojosi dėl… šias problemas gilinančios tautinio švietimo stokos. Lyg pasiūlymas tarp eilučių išsakytas raginimas koncentruotis ties visa ko panacėja – tautiniu švietimu – neprimintų raginimo vėžį gydytis maldomis ar kokios nors kaimo čiauraunikės užkalbėjimais. Ar tai ir yra viskas, ką galima padaryti?

Kodėl nematyti kitų priemonių, apart raginimų stiprinti tautinę dvasią? Nes į ateitį šiuos siūlymus teikiantys asmenys žengia ateičiai atsukę nugarą, o praeičiai – akis. Jie neturi jokios politinės vaizduotės, žino ir kitiems pasiūlyti gali tik tai, kas jau buvo ir kas mus jau ne kartą nuvylė (o čia politinės vaizduotės trūkumą dar papildo ir prasta politinė atmintis). Petys – į pety, ranka – rankon ir – atgal į Sąjūdį, į tautinės valstybės laikus, kviečia jie. Bet juk ten mes jau buvome. Juk tautos mylėtojai, tiek antikomunistinėje tiek ir ekskomunistinėje barikadų pusėse, sykį jau buvo apsikvailinę su neoliberaliom reformom. Neturėdami politinės vaizduotės ir negalėdami pasiūlyti mums geresnės ateities, mums jie tegali pasiūlyti viena – gražesnę praeitį. Iš čia – visokie bandymai išplauti generolų vėtrų mundurus, siekiai grįžti į laikus, kai neva nebuvo nei gėjų, nei lesbiečių, iš čia ir nuolatinis gręžiojimasis į Sąjūdį. Vien bandymai  grįžti į praeitį, tik šįkart – į patobulintą jos versiją, ir jokių naujų receptų.

Tačiau kaip gi grįžti atgal, kai realybė visa savo esybe priešinasi siekiams sugrąžinti ją į ankstesnę jos raidos stadiją ar, tiksliau sakant, kai realybė priešinasi siekiams aprengti ją jai akivaizdžiai per siaurais, niekada ir niekur anksčiau neegzistavusios tautininkų nuaustos praeities marškiniais? Ogi – per prievartą, padedant tiems, kas jau turi valdžią. Būtent čia – kiekvienos nešventos sąjungos tarp tautininkiškumo ir kapitalo pradžia. Būtent čia Pro Patrios nariai staiga ima nebematyti problemų dėl darbo „gerojo pono“ diriguojamos frakcijos narių padėjėjais. Buvę sąjūdiečiai, siekiantys prezidento posto, ramiu tonu pripažįsta, kad valdančiojoje daugumoje turi „savo” žmonių. Galią turintis savas oligarchas tokiems tautos reikalų sergėtojams – labiau tautietis, nei dvigubos pilietybės siekiantis užsienio lietuvis.

Kas gimsta iš tokios nešventos sąjungos tarp kapitalo ir nacionalistų gerai matyti šių dienų Vengrijoje. Nepaisant parodomųjų valdžios mūšių su tarptautinėmis korporacijomis, mokesčiai save tautine valstybe deklaruojančioje Vengrijoje lieka vieni mažiausių Europoje. Kol premjeras kalba apie vengrų tautos tradicijas ir žada jų neaukoti ant globalizacijos aukuro, Vengrijos ekonomika ir toliau lieka priklausoma nuo Vokietijos automobilių pramonės investicijų ir didelių mokestinių lengvatų, skiriamų šioms įmonėms pritraukti. Šias lengvatas investuotojams iš užsienio Vengrijos valdžia moka vietos gyventojų sąskaita. Rezultatas? Valstybė ir toliau neturi pinigų būtiniausioms viešosioms paslaugoms, o gyvenimas gerėja daugiausia jau ir taip gerus darbus turintiems inžinieriams ir IT specialistams. Tad tautinė valstybė nėra jokia panacėja, nes ji ir toliau lieka priklausoma nuo užsienio rinkų ir kapitalo. Pasikeitė tik tarptautines korporacijas aptarnaujantis nacionalinis personalas. Anksčiau jis kalbėjo rinkos ekonomikos ir laisvės vardu. Šiandien jis kalba tautos interesų ir nacionalinio suvereniteto vardu. Tačiau nepriklausomai nuo to, kas yra kalbama, rezultatas lieka toks pat.

Kaip gi vyksta toks persigrupavimas? Ilgainiui valdžioje atsidūrę tautiniai revoliucinieriai ima suprasti, kad realybės į turimus marškinius įsprausti visgi nepavyks, nes visada bus tokių, kurie nenorės giedoti tautininkiškų gospelų, kurie nenorės būti tradicine šeima, kurie nenorės būti per prievartą lietuvinami, nepaliekant jiems galimybės mokytis savo gimtąją kalba, kurie nenorės, kad jų bendrapiliečiais būtų laikomi tautiniai oligarchai, kurie nesutiks savo herojais laikyti tarpukario antisemitų ir taip toliau ir taip toliau – opozicijos sąrašas niekada nėra baigtinis. Tai supratę, anksčiau ar vėliau tautiniai revoliucionieriai nusprendžia, kad jei jau negali padėti visiems, tai reikia padėti tiems, kam galima ir, kas yra nemažiau svarbu, kam padėti verta. Tam reiks atsijoti vertuosius nuo nevertųjų. Tokiu būdu tautą imama raikyti į gabalus ir skirstyti jos narius į gerus ir blogus tautiečius, arba, kaip sykį išsireiškė J. Kaczynskis, į geros ir „blogiausios rūšies lenkus“.  Tautos apibrėžimas ima siaurėti vis sparčiau ir sparčiau. Atsiranda geri ir blogi žurnalistai, Lietuvoje likę ir iš Lietuvos emigravę lietuviai, eurolietuviai ir normalūs lietuviai ir t.t. Galiausiai lietuviais pasilieka tik visokių Vilniaus forumų nariai. Na ir žinoma „gerasis ponas“. Likę anapus tautos ribų turi „žinoti savo vietą“, mat kaip sakė vyriausiasis „gerojo pono“ tijūnas, geriau žinomas Seimo pirmininko vardu, demokratija yra kai mažuma klauso daugumos.

Galbūt koks nors geros širdies ir nuoširdaus susirūpinimo tautos likimu kupinas skaitytojas čia paklaus, bet ką gi daryti, juk negali būti geras visiems, juk visuomenėje knibžda visokių veltėdžių ir   realių ar potencialių nusidėjėlių. Ir vargu ar galima būtų pykti, jei kas nors iš paprastų žmonų išsakytų tokį požiūrį. Galbūt padėti visiems tikrai neįmanoma, tad nevertėtų kaltinti politikų ir „visuomenininkų“, kad jie negali padėti visiems savo (o taip pat ir užsienio) šalių piliečiams. Tačiau galima ir būtina kaltinti juos dėl to, kad jie net nepabando to padaryti. Ne tik praktiniame, bet net ir minties lygmeny.

Be be pykčio

Kas ir kada mus išmokė, kad pyktis ir kategoriškumas yra necivilizuoto gyvenimo atributai, kad bet kokias problemas geriausia spręsti geranorišku dialogu ir ramiu pokalbiu. Iš kur toji nuostata, kad svarbiausia viešojoje erdvėje su niekuo nesusipykti?

Kai saujelė kultūrininkų susirenka prie vyriausybės rūmų protestui prieš ne savo noru patiriamą apgailėtiną savo būtį, bet savo nepasitenkinimą tesugeba pademonstruoti linksmomis dainomis, tyliais performansais ar susigūžusiu balsu šaukiamais „gėda“ šūksniais, vienintelis jausmas, kurį tada gali jausti protestuotojų problemoms neabejingas praeivis yra nuostabos ir nevilties mišinys. Prašyti valdžios, atkreipti jos dėmesį, drauge su ja ieškoti sprendimų, priminti jai savo problemas, derėtis su valdžia… Bet kaip čia yra, kad paprastas žmogus turi nuolat priminti savo tarnui – o politikai būtent ir yra ne kas kita, o aukščiausios kategorijos tarnai – kad šis nepamirštų savo pareigų? Maža to, tarnai ne tik primiršta savo priedermes, bet dar ir drįsta priminti liaudžiai, kad ji, matai, pati kalta, kad tokius išsirinko. „Ramiai, socialinio dialogo partneriai, prašom be piktumų,“ – sako mums valdžia, kai bandom jai priminti, iš kur valdžia dygsta. Tačiau galiausiai viskas vėl baigiasi eiliniu pažeminimu, kuomet valdžia priverčia vėl su ja susitarti, kad dar kartą sutiktume neatlygintinai luktelti geresnių laikų.

Tad ar verta toliau kvailinti save ir tramdyti savyje teisėtą pyktį, tikintis, kad galbūt kažkokiu būdu visgi kažkaip po truputį, po truputį civilizuoto dialogo pagalba, šnekantis, o ne imantis radikalių veiksmų visgi pagaliau pavyks pasiekti tegu ir nežymių pokyčių? Ar naivumas nėra didžiausias kiekvieno visuomenės reikalams neabejingo asmens priešas?

Nepavyks, ir mes tai puikiai nujaučiame. Tad, jei jau visai nėra vilties, galime vien iš zlasties. Užuovėją apačių gynėjais prisistatančių turtingų šmikių paunksmėje iškeičiant į svilinančią kaitrą, šunaują staiga pamilusios opozicinės „žmonių partijos“ glėbį palikti tuščią, tegu pasiunta, o kuoktelėjusių tautininkų piešiamą tautos idilę, kurioje „geras ponas” rūpinasi paprastu žmogumi ir lyg liūtas prigula prie avinėlio, atiduoti sudraskyti tiems patiems liūtams.

Pasiimti visas pašalpas, visus mums pabarstomus gerovės trupinius, netariant ačiū. Nebūti dėkingais už tai, kas ir taip mums priklauso. Vien tik pyktį giedoti tiems, kurie „gerovės valstybę“ žada aukštą pridėtinę vertė kuriančioms aukštesniosioms klasėms, o apačioms – pašalpas, labdarą ir pažadus „apsvarstyti jūsų padėtį“. Nesiglausti prie ir nepasitikėti tais, kurie prisistato žmonių ar tautos balsu, nors jų vardu kalbėti pastarųjų niekas neprašė. Tūkstantį kartų nesutikti su jais, bet niekad nemirti už jų teisę kalbėti mano vardu.

Neieškoti „gerų“ ponų ir nesisvaiginti svetimos galios paunksmėje. Nesutikti su truputį didesnės algos vilionėmis, o verčiau, įsikibus į kito, tokio paties neprietelio parankę, pareikalauti viso užmokesčio. Užuot klausius visokių nuomonių formuotojų, pačiam skaityti ir formuotis savo nuomonę. Nesiguosti savo asmenine sėkmė nelaimingoje pavargusių ir ne savo noru durnų žmonių visuomenėje, o padėti žmonėms nusimesti jų vargą ir neviltį. Pykti būnant šalto proto. Pykti kantriai ir sistemingai. Pykti atsargiai, pykčiui iki galo nepasiduodant. Vadinasi pykti drauge su kitais, užsimirštant, juokiantis, dainuojant ir verkiant.

Kitaip tariant – pyktį klasiniams priešams, o prielankumą – tiems prieteliams, kurių kalba, tegu ir nėra švariai sukirčiuota, tačiau, priešingai nei kai kurių garbių tautos filosofų, neskirsto žmonių į normalius ir nenormalius. Jiems – duoną ir rožes, su jais – be pykčio.