Bolivijos feministė: „Šis perversmas yra rasizmo, patriarchato, Bažnyčios ir verslo pergalė”

Adriana Guzmán yra aktyvi feministinių grupių „Bolivia Feminismo Comunitario Antipatriarcal“ („Bolivijos antipatriarchalinio feminizmo kolektyvas“) ir „Feministas de Abya Yala“ („Motinos Žemės feministės“) narė. Ji įsitraukė į kovą Bolivijoje kartu su kitomis seserimis 2003 m. „Dujų karo“* metu. Ji teigia, kad apie tai, kas yra patriarchatas ir kodėl feminizmas yra pagrindinė priemonė kurti kitokius gyvenimo būdus, išmoko gatvėse.

Šiuo metu Guzmán priešinasi sukarintoms grupuotėms, kurios džiaugiasi degindamos vietos gyventojų* wiphala vėliavą viešose vietose. Tai simbolinio smurto gestas, geliantis jai širdį. Šiame interviu ji pasakoja apie valstybės perversmą ir ragina kitas jam priešintis bei palaikyti pasipriešinimą.

Claudia Korol: Kaip apibūdintumėte valstybės perversmą Bolivijoje?

Adriana Guzmán: Dėl šio pilietinio, karinio, fundamentalistinio ir korporacinio perversmo triumfo tikrai labai skaudu. Opozicijos mobilizacijos prasidėjo po spalio 20 d. rinkimų, dėl įtarimo balsų klastojimu, kai Evo Moralesas gavo 10 proc. daugiau balsų nei antrąją vietą užėmęs Carlosas Mesa. Dalis visuomenės sukilo dėl Evo siūlymo suteikti jam galimybę vėl kandidatuoti rinkimuose. Mes, [Feminismo Comunitario Antipatriarcal,] žiūrime į tai savikritiškai. Manome, kad Evo kandidatavimo pasiūlymas turėjo būti persvarstytas, nes svarbu palikti erdvės ir kitiems lyderiams. Kita vertus, spaudimo iš kitų politinių pusių tikrai buvo. Pavyzdžiui, rinkimuose dalyvavęs Mesa yra genocido palaikytojas ir vienas iš veikėjų, atsakingų už 2003 m. „Dujų žudynes“.. Jei žmogus, kuris yra už genocidą, gali dalyvauti rinkimuose, kodėl kitas asmuo negali būti renkamas trečią kartą?

Kas yra pagrindiniai perversmo žaidėjai?

Viena vertus, tai yra opozicija, vadovaujama Mesos, kuri neva „demokratine“ prasme nukentės nuo tariamo klastojimo. Jis buvo viceprezidentu Gonzalo Sánchez de Lozada’os prezidentavimo metu, kartu jie ir yra atsakingi už „Dujų žudynes“. Jis buvo vienintelis galimas po permainų visiškai suirusios opozicijos kandidatas. Partijos, kurios praktiškai net nebeegzistavo, susivienijo ir iškėlė savo kandidatą, Carlosą Mesą. Tokia yra ta „politinė opozicija“, kuri priešinasi „Movimiento al Socialismo“ (MAS, „Judėjimas socializmo link“).

Dar yra fašistinės dešiniųjų grupuotės, vadovaujamos Santa Kruso pilietinio komiteto, kuriam pirmininkauja Luisas Fernando Camacho. Tai verslo elito sukurta struktūra, skirta priimti sprendimus ir kurti įstatymus, kurie gintų jų interesus. Pilietinis komitetas atstovauja verslo elitui, oligarchams, žemvaldžiams ir tarptautinių korporacijų partneriams rytinėje Bolivijoje. Rytų Boliviją kontroliuoja žemvaldžiai, kuriems žemės buvo dovanotos diktatūros metais, taip jie pavergė vietinius gyventojus – migrantus iš La Paso ir kitų valstybių, aimarus ir kečua. Ši ekonominė opozicija yra atsakinga už perversmą. Camacho taip pat yra susijęs su narkotikų prekybos karteliais. Jis yra diktatūrai tarnavusio sukarinto būrio vado sūnus. Tai yra žmonės, vadovaujantys šiam perversmui.

Kai kurios politinės jėgos to nevadina valstybės perversmu. Kodėl jūs vartojate šį žodį?

Pirmiausia todėl, kad siekiama socialinės ir politinės destabilizacijos, sėjant terorą įvairiose vietose, pasitelkiant grupuotes, ginkluotas šautuvais, šalmais ir skydais. Buvo suburtos universitetų grupės, paravalstybėlių grupės, sukarintos fašistų ir rasistų grupės, kurios pradėjo organizuotis 2008 m., kaip ir „Unión Juvenil Cruceñista“ („Santa Kruso jaunimo sąjunga“). Pirmasis perversmo bruožas – sėti terorą ir politiškai destabilizuoti valstybę. Tada kolaboruojama su policija, kuri pradeda maištauti. Po to sušaukiama kariuomenė, kuri jungiasi tariamai žmonių ginti. Tik kurių žmonių? Žmonių, kuriems vadovauja Camacho. Visa tai yra perversmo savybės. Pagaliau, kaip matėme, po to, kai pasitraukė Evo, į Prezidento rūmus įžengė ne Mesa, o Camacho – verslo elito, bažnyčios, blogiausio fundamentalizmo atstovas. Jis iškėlė vėliavą, Bibliją ir sušaukė pilietinę-karinę chuntą, suformuotą iš kariškių ir elito.

Šiame valstybės perversme tradiciškai dalyvauja karinės ir policijos pajėgos, tačiau jis išsiskiria kaimynų supriešinimo skatinimu pasinaudojant rasizmu. Kai kurie gyventojai išėjo ir pasakė: „Užteks indėnų ir vagių vyriausybės“. Visos mes, bent kiek panašios į vietines, esame išsiskiriamos kaip MAS dalis. Valstybės perversmas skaudžiai atsiliepia moterims ir socialinių judėjimų organizacijoms. Perversmo vykdomas teroras ir žeminimas paveikia ne tik valstybę, vyriausybę, bet ir socialinius judėjimus.

Kaip jūs, „Feministas Comunitarias Antipatriarcales“, žiūrite į Evo vyriausybę?

Kaip „Feministas Comunitarias Antipatriarcales“, mes buvome pokyčių proceso dalis; mes šiems pokyčiams aktyviai ruošėmės. Mūsų feminizmas gimė šio pokyčių proceso dėka. Pagrindinės diskusijos vyko Konstitucinės asamblėjos metu dėl daugiatautiškumo, kitų tautų pripažinimo, autonomijos ir apsisprendimo teisės įgyvendinimo. Šiandien tiek kaimo moterys, tiek vietos gyventojai yra įgyję autonomiją. Taip, vis dar yra daug problemų, tačiau jos išsprendžiamos, ir kelias atkurti mūsų teritorijas mums, vietiniams, jau yra nutiestas, kaip ir norėjome. Anot mūsų Konstitucijos, šiandien valstybę sudaro vietos bendruomenės, kurios vysto bendrą ekonomiką. 338 Konstitucijos straipsnis kalba apie neapmokamą moterų darbą, apie tai, kad darbas namuose kuria vertę ir turėtų būti vertinamas valstybės. Mūsų diskusijos virto įstatymais, kurie virto programomis, galimybėmis ir konkrečiais veiksmais.

Nepaisant to, Moraleso vyriausybė susilaukė daug kritikos dėl ekstraktivizmo, tiesa?

Visų pirma, mes kritikuojame vyriausybės ekonominę politiką. Kapitalistinės sistemos struktūra nebuvo visiškai pertvarkyta; liko nepažeisti korporacijų, žemvaldžių, medkirčių interesai. Tai yra tiesa. Taip pat buvo sudarinėjamos šimto metų sutartys. Pavyzdžiui, nebuvo politinio sprendimo nacionalizuoti kalnakasybą. Tai buvo vienas iš mūsų reikalavimų. Nepaisant to, daug laimėjimų buvo pasiekta dėl vietos gyventojų padėties: nutiestas kelias mūsų pačių švietimui, politinei saviorganizacijai – pokyčiai, kuriuos mes vykdėme kartais ir nepaisydamos ar prieš valstybės valią.

Ar, kaip feministė, gali ginti prezidentą, kuris paprastai vadinamas mačistu?

Kaip feministės, kritikuojame Moralesą dėl jo ekonominės politikos, dėl ekstraktivizmo. Jo mačizmas mus kažkiek neramino. Bet mes taip pat suprantame, kad turėti prezidentą, kuriame galime matyti save, net jei jis ir mačistas, nėra tas pats, kas turėti baltą, korporacinį, oligarchinį prezidentą… Mes suprantame skirtumą. Mes tai suprantame pačios būdamos vietinėmis, ne viskas gali būti paaiškinama vien racionaliai. Mums buvo svarbu, kad Evo būtų prezidentas. Tai buvo svarbu mūsų socialiniams judėjimams, kurie keitė mūsų kasdienį gyvenimą, nes galėjome pažvelgti į save veidrodyje, atpažinti save, pavadinti save. Valstybės perversmas visą šį procesą suardo. Dėl to vyksta degradacija. Todėl mes esame baudžiami. Ir galiausiai todėl jie degina vietinių wiphala vėliavą.

Kokį vaidmenį perversme atlieka rasizmas?

Vykstant pokyčiams mes stengėmės dekolonizuoti švietimą, vykdydami kitokią viešąją politiką tiek valstybės, tiek organizacijų lygmeniu – ne tik atkurdami protėvių praktikas, bet ir epistemologiškai kurdami kitus mąstymo ir valdymo, organizavimo būdus. Nepaisant vykdomos dekolonizacijos politikos, rasizmo neišnaikinome. Kodėl? Nes rasizmas praktikuojamas dėl suteiktų privilegijų. Rasizmą galima panaikininti tik panaikinant privilegijas, kurios visų pirmiausia kyla iš ekonominės nelygybės. Oligarchų ir žemvaldžių privilegijos nebuvo karpomos tiek, kiek reikėjo.

Be to, rasizmas nepriklauso tik vienai erdvei ar politinei partijai, tai daugiabriaunis reiškinys…

Vienas iš rasizmo pavyzdžių yra kairiosios ir tam tikro feminizmo praktikos – kolonijinė kairioji gerai žino, kad vietinių ir valstiečių organizacijos naudingos tuomet, kai reikia mėtyti akmenis ar statyti blokadas, bet spręsti dėl savo gyvenimų – čia jau ne jų sritis. Konstitucinės asamblėjos metu pastoviai vyko kova tarp buržuazinio, baltųjų, viduriniosios klasės feminizmo ir vietinių bendruomenės feminizmo. Baltasis buržuazinis feminizmas visuomet linkęs kaišioti savo privilegijas, aukštinti savo klasę, visur svarbu buvo jų namai, jų pozicijos, pinigai ir pavardės. Tokie veikėjai kritikavo vyriausybę ne dėl jos politinių klaidų, o dėl to, kad vyriausybė buvo sudaryta iš vietinių tautų atstovų. Visų šių įvykių metu kolonijinė kairė pirmiausia pasmerkė sukčiavimą, ignoruodama faktą, kad kitas kandidatas Mesa pasisako už genocidą. Mobilizacijų metu ši kairė, kaip ir buržuazinis feminizmas, visus įvykius nurašė „vyrų ginčui“, nesvarstydama apie rasizmą. Be to, jie atmetė mūsų rasizmo pasmerkimą sakydami, kad kalbos apie rasizmą buvo tik vyriausybės politinės kampanijos taktika. Tarsi ši šalis nebuvo ispanų kolonizuota, sistemingai niokojama ir prievartaujama. Tarsi viena partija, MAS, galėtų iškart panaikinti tuos kolonizacijos ir rasizmo metus.

Ką moterys – ir žmonės apskritai – praranda dėl šio perversmo?

Ką mes prarandame dėl perversmo prieš daugiatautę valstybę, dėl katalikiškos, krikščioniškos Respublikos įvedimo? Šis perversmas skirtas nubausti vietos gyventojų vyriausybę ir, be abejo, pakeisti ją kariškių ir elito chunta. Tai yra kolonializmas. Pašalinti vietinį žmogų, pakeisti jį kareiviais ir elitu. Tai yra perversmas prieš vietinę autochtonų vyriausybę, sudarytą iš kaimo organizacijų ir socialinių judėjimų. Mus baudžia, kad nebegalvotume, jog gyventi už kapitalizmo ribų yra įmanoma, kad gyvenimas gali būti geras – kad niekada nebegalvotume apie teisę apsispręsti, valdyti, organizuotis, kad priimtume kapitalistinę, neoliberalią, patriarchalinę, kolonijinę sistemą kaip savo. Tokia yra perversmo žinutė.

Kaip manote, kaip šie įvykiai pakeis vietinių, autochtoninių bendruomenių gyvenimą? Ypač moterų atveju.

Visoms teisėms, kurių pasiekėme, atėjo galas. Jie jau kalba apie įstatymų, tokių kaip Įstatymas 348, užtikrinantis teisę į gyvenimą be smurto, pripažįstantis femicidą, kurio fašistai niekada nepriėmė, anuliavimą. Jie bandys panaikinti visas mūsų įgytas teises, mūsų simbolinius ir tikrus laimėjimus. Jie taip pat ketina pulti mūsų vietinius universitetus… Socialiniai judėjimai  mums iškovojo vietinius universitetus, kur jaunimas mokosi to, ko reikia jų bendruomenėms, o po studijų grįžta joms dirbti. Šie universitetai negamina verslininkų ir pasauliui susvetimėjusių žmonių, kaip tą daro miestų universitetai.

Mes prarandame galimybę tęsti pertvarkos procesą su valstybės pagalba. Tačiau neprarandame vilties. Mes neprarandame įsitikinimų, neprarandame savo svajonių ir neprarandame tikėjimo būtinybe pakeisti pasaulį. Fašistinėje valstybėje tai daryti daug sunkiau, bet mes darysime tai ir toliau.

Kokia padėtis dabar, kai Evo Moralesas paliko Boliviją?

Perversmo kaltininkai perima oro bangas. Jie perima bendruomenės radijo stotis. Perėmę valstybinės reikšmės informacijos transliavimo taškus, jie smerkia plėšikavimą ir sėja terorą MAS vardu. Jie teigia esantys tikrieji broliai ir seserys, kilę iš bendruomenių, bet taip nėra. Jie smerkia smurtą tik tam, kad sunaikintų mūsų pasipriešinimą. Socialinių judėjimų organizacijos nieko neplėšia, jos yra pasipriešinimo dalis. Jie nori delegitimizuoti mūsų pasipriešinimą. Socialinių judėjimų organizacijos paragino blokuoti La Pasą… Ketiname susigrąžinti La Pasą ir persitvarkyti.

Kaip žmonės iš kitų šalių galėtų jums ir kitiems besipriešinantiems perversmui padėti? Ko jums reikia iš pasaulio feminisčių?

Mūsų šauksmas, seserys, kerta sienas: mes viena kitą pažįstame, mes matėmės. Pirmiausia prašome patikėti mūsų žodžiais, nes cirkuliuojanti informacija teigia, kad perversmo nėra, kad viskas gerai. Tiesa ta, kad kariuomenė ir policija remia perversmo vykdytojus ir terorizuoja mūsų organizacijas.

Tai perversmas. Mums reikia, kad jūs tai pasakytumėte. Mums reikia, kad jūs sutiktumėte su mūsų pasipiktinimu ir skausmu, pajaustumėte mūsų baimę, atsižvelgtumėte į tai, ką vykdo šios ginkluotos grupės…

[Klaidinga manyti, kad] tai tik vyrų ginčas, tai neleidžia mums tiesiogiai susidurti su patriarchatu ir kapitalizmu – ekonominiais, kolonijiniais sistemos aspektais. Tai neleidžia mums suprasti, kad su fašizmu dialogas nėra įmanomas.

Fašizmas neklauso. Fašizmas neatsitraukia. Fašizmas naikina. Naudodamiesi degradacija ir suirute, jie bando sukompromituoti mūsų kovas. Kviečiame jus tai pasmerkti ir kurti feminizmą, kurio šaknys yra bendruomenėje, kuris kyla iš apačių, remiasi tiesioginiais veiksmais ir konkrečiomis teritorijomis, kuris nėra neutralus gėrio ir blogo akivaizdoje, kuris, galų gale, atsisako tarnauti dešiniesiems.

* nuoroda į originalų interviu: www.pagina12.com.ar/230580-el-golpe-de-estado-en-bolivia-es-racista-patriarcal-eclesias

* nuoroda į vertimą: https://truthout.org/articles/militias-in-bolivia-are-burning-the-indigenous-flag-in-public-plazas/

* „Dujų karas“ – 2003 m. vykę susirėmimai tarp Bolivijos kariuomenės ir vietinių Alto miesto gyventojų, kurie sukilo ir blokavo maisto bei dujų tiekimą sostinei La Pasui. Tuometiniam prezidentui, dešiniajam Gonzalo Sánchez de Lozadai pasiuntus kariuomenę į regioną, žuvo 60 žmonių, dar beveik 400 buvo sužeisti. Žudynes palaiminęs de Lozada po neramumų gavo prieglobstį JAV, kur gyvena iki šiol.

* Angl. indigenous. Omenyje turimi Pietų Amerikos gyventojai, kilę (vien arba iš dalies) iš tautų, gyvenančių žemyne nuo prieš-kolonijinių laikų. Bolivijos gyventojų daugumą, 68 proc., sudaro vadinamieji mestizai (kilę iš europiečių ir vietinių gyventojų), dar 20 proc. priklauso iki-kolonijinėms tautoms, o europiečių kilmės baltųjų šalyje gyvena vos 5 proc. (2018 m. duomenimis)