Apie energetikos sektorių, jame vykstančias transformacijas, darbuotojų padėtį kalbamės su Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos, vienijančios ir energetikos įmonių darbuotojus, pirmininke Dalia Jakutaviče.
Pakalbėkime apie elektros energetiką. Dabar elektros gamybos ir tiekimo grandinėje atsirado naujas žaidėjas – perpardavėjai. Būtent dėl jų godumo ir net jei ne dėl nusikalstamos tai išties žalingos veiklos („Perlo energijos“ atvejis) yra kaltinamas visas energetikos sektorius. Kaip tai vertinate?
Ši grandis nėra energetika, tai yra elektros pardavėjai, dar vadinami nepriklausomais tiekėjais. Nuo ko jie nepriklausomi, nėra aišku. Na, gal nuo Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos (VERT), kuri reguliuoja energetikos srityje veikiančių įmonių veiklą ir atlieka energetikos sektoriaus priežiūrą. Elektros pardavėjai yra prekybininkai, jų kainos dalį reguliuoja laisva rinka. Daržovių pardavėjų juk irgi nevadiname ūkininkais, todėl ir elektros pardavėjai nėra energetikai.
Energetikos sektorius yra energijos gamyba, perdavimas, paskirstymas, infrastruktūra ir jos priežiūra. Aš esu šalininkė to, kad tokių prekių kaip elektros energija – nuo gamybos iki patekimo į kliento namus – tiekime dalyvautų kuo mažiau tarpininkų.
Pirmo būtinumo ar gyvybiškai būtinų prekių ir paslaugų tiekėjų veikla turėtų būti griežtai prižiūrima ir ne privataus verslo rankose. Kai prekė yra tokia, be kurios negali apsieiti nė vienas žmogus, kyla didžiulė pagunda pasipelnyti. Mūsų atveju galimai taip ir atsitiko – elektros perpardavinėtojai neatsispyrė šiai pagundai, ir tai prisidėjo prie stiprios pasipiktinimo bangos ir socialinio neteisingumo jausmo, paplitusio tarp gyventojų.
Kaip jaučiasi elektros sektoriaus darbuotojai?
Jie kaip niekada anksčiau susiduria su nemažais iššūkiais dėl stiprios sektoriaus transformacijos. Sektorius sparčiai skaitmenizuojasi, o darbuotojai turi nuolat tobulėti ir įgyti naujų žinių bei įgūdžių, kad galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas. Atėjo tokios naujovės kaip gaminantys vartotojai (elektros energiją pasigaminantys iš atsinaujinančių energijos šaltinių), „save gydantis“ elektros tinklas (technologija, kuri leidžia identifikuoti ir autonomiškai atjungti elektros tinklą be dispečerio veiksmų), skaitmeninė apskaita ir pan., o su jomis ir nauji iššūkiai tiek darbuotojams, tiek klientams.
Daržovių pardavėjų juk irgi nevadiname ūkininkais, todėl ir elektros pardavėjai nėra energetikai.
Energetikos bendrovių darbuotojai susiduria su dideliu darbo krūviu. Štai paskelbus apie subsidijas saulės elektrinėms, įmonės darbuotojų, dirbančių su paraiškomis ir sąlygų išdavimu, darbo krūvis jau kurį laiką padidėjęs kone dvigubai.
Mes retai susimąstome, kad už sudėtingų įrenginių slypi sunkiai dirbantys žmonės, kurie turi šeimas, kasdienius rūpesčius, kaip ir mes visi. Jeigu ne šie darbuotojai, mūsų gyvenimas pavirstų chaosu. Todėl labai apmaudu, kad priekaištus dėl padidėjusių sąskaitų turi išklausyti eiliniai darbuotojai, kurie neturi galių daryti įtaką kainoms.
Šilumos energetika – kitas problemiškas sektorius. Viešojoje erdvėje apie ją kalbama tik kylančių kainų kontekste, tačiau problemų čia yra daug rimtesnių?
Tikrai taip. Nors kasdien mus pasiekia žinios apie neregėtai šoktelėjusias šildymo kainas, šis paslaugos pabrangimas, tikėtina, labai menkai pagerins šilumos ūkio įmonių darbuotojų situaciją. Nuo 2015 metų iki šių metų pradžios šilumos sektorių paliko apie 37% darbuotojų. Darbuotojų mažėjimą lemia ne tik technologinė pažanga, bet ir per mažas ir nepatrauklus atlyginimas, kuris yra nekonkurencingas rinkoje. Kai kuriose šilumos tiekimo bendrovėse darbuotojų atlyginimai paskutinį kartą buvo didinami dar iki koronaviruso pandemijos, ir didelė kvalifikuotų specialistų dalis gauna kiek daugiau nei minimalų atlyginimą. Ši problema ypač aktuali mažų miestų šilumos tiekimo įmonėse. Todėl šiandien su nerimu keliu klausimą: ar kitą žiemą turėsime, kas dirbs šilumos tiekimo įmonėse?
Energetikos ministerija turėtų ne tik išreikšti susirūpinimą, bet ir imtis priemonių kartu su VERT. Ši tarnyba yra priėmusi ydingą šilumos kainos nustatymo metodiką, kuri apriboja šilumos tiekimo bendrovių galimybes didinti darbo užmokestį, todėl jis auga per lėtai. Ironiška, kad tie, kurie šildo mus, gali patys atsidurti ant energetinio skurdo ribos.
Kyla natūralus klausimas, kodėl darbuotojai nestreikuoja dėl per mažų atlyginimų? Taip yra todėl, kad įmonėse, kurios teikia neatidėliotinas (gyvybines) paslaugas visuomenei, darbuotojų teisės streikuoti yra taip suvaržytos (net ir streiko metu turi būti užtikrinamas minimalių paslaugų teikimas), kad kokybiško streiko surengti praktiškai neįmanoma.
Ar ne laikas kalbėti apie tai, kad gyventojų aprūpinimas būtiniausiomis viešosiomis paslaugomis būtų išskirtinai valstybės rankose, o jos valdomos įmonės, kurios teikia tokias paslaugas, būtų ne pelno siekiančios?
Tikrai laikas apie tai padiskutuoti. Bet tam reikėtų keisti įstatyminę bazę, įvardyti, kokios paslaugos ar prekės yra gyventojams gyvybiškai būtinos. Kol kas tai gali sau leisti tik tokios šalys, kurios turtingos gamtos išteklių ir iš jų gautomis pajamomis gali papildyti savo šalies iždą. Tuomet turėtų būti sukurtas mechanizmas, kaip tokios įmonės išsilaikytų, kas dengtų tokių įmonių nuostolius, jei tokių būtų, ir kaip vartotojams būtų perskirstomas per tarifą uždirbtas tokių įmonių pelnas.
Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia
Antra vertus, jei neturėtų pelningai dirbančių valstybės valdomų įmonių, Lietuva, tikėtina, negalėtų pigiai skolintis, nes neturėtų aukštų stabilumo ir patikimumo reitingų. Tad išties – tai labai sudėtingas mechanizmas. Dabar valstybė, kaip vienintelė ar didžioji akcininkė, gali priimti sprendimą išsimokėti iš savo įmonių dividendus dar nepasibaigus finansiniams metams ir taip papildyti valstybės biudžetą.
Kokie sprendimai Europos ir/ar Lietuvos mastu, Jūsų nuomone, galėtų sušvelninti energijos krizės pasekmes?
Dalinti vartotojams kompensacijas tam, kad būtų sumažinta kaina, tikrai nėra ta geroji išeitis ar praktika.
Mano nuomone, yra reikalingas kompleksas priemonių: valstybė galėtų kaupti naftos atsargas, jos kiekiu būtų daromas valstybės poveikis rinkai. Tokiu atveju gamintojai ir pardavėjai negalėtų mėgautis aukšta kaina, kai dirbtinai sukeliamas energijos deficitas. Valdžia privalo turėti įrankių reikalui esant įsikišti į rinkas, kad galėtų suvaldyti dirbtinai ir kenkėjiškai iškreiptas laisvosios rinkos kainas.
Šiandieninė sudėtinga situacija aiškiai parodė, kad negalima aklai pasikliauti vien tik laisvosios rinkos dėsniais. Lietuva – maža šalis ir yra Europos Sąjungos sudėtyje, todėl daug vilčių dedame į ES viršūnių priimamus sprendimus. Jie turi būti tokie, kad būtų galima veikti ir daryti įtaką visos ES ar net pasaulio rinkos mastu, pažabojant kenkėjiškas laisvosios rinkos provokacijas.
Interviu parengė Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen.
2 Komentarai apie “Energetikoje negalima aklai pasikliauti vien tik laisvosios rinkos dėsniais”