Eulogija Davidui Graeberiui

Graeberis buvo laikomas vienu žymiausių XXI a. anarchistų, bet priešinosi šiai etiketei – teigė, kad anarchizmas yra tai, ką darai, o ne tai, su kuo tapatiniesi. Dažniau save vadindavo marksistu, nei anarchistu: nepritariančiu Marxo istoriniam determinizmui, bet pripažįstančiu milžinišką jo kapitalistinės visuomenės analizės svarbą. Graeberiui iš dalies priklauso ir garsiojo judėjimo „Occupy Wall Street“ šūkio „Mes esam 99%!“ („We Are the 99%!“) autorystė. Pats pasakojo, kad sugalvojo tik „99%“ dalį – „Mes“ pridėjo pora ispanų indignados ir graikų anarchistas, o „esam“ tarp jų įterpė „Maisto, ne bombų“ („Food Not Bombs“) aktyvistas. „Occupy“ judėjime Graeberis buvo aktyvus nuo pat jo ištakų.

Garsiausios Graeberio knygos – 2011 m. pasirodžiusi „Skola: pirmieji 5000 metų“ („Debt: The First 5000 Years“) ir prieš pora metų išleista „Šūdmalimo darbai: teorija“ („Bullshit Jobs: A Theory“). Labiausiai jį išgarsinusi „Skola“ išėjo pora metų po 2008–2009 m. finansinės krizės, kai skolos šmėkla beveik nevaldoma klajojo po visą pasaulį. Iš esmės šia knyga Graeberis norėjo paprieštarauti „liaudiškam“ supratimui, kad „skola ne rona – neužgis“. Atvirkščiai, sakė jis – skola yra ne matematinė ar finansinė, o moralinė, socialinė, antropologinė ir politinė kategorija, o „užgijusių skolų“ žmonijos istorijoje – nors vežimu vežk. Šiuolaikinį, matematiškai tikslų, negailestingą visur žmogų persekiojančios skolos fenomeną, teigė Graeberis, kuria ir palaiko paprastas, kasdienis smurtas – dažniausiai valstybinis, vykdomas policijos arba kariuomenės. „Skoloje“ jis skaldo ir mitą, neva pinigai, kaip mainų priemonė, išsivystė natūraliai, dėl patogumo, ir buvo civilizacijos progreso variklis. Remdamasis istoriniais ir antropologiniais šaltiniais, Graeberis pademonstruoja, kad pinigai atsirasdavo (ir atsiranda) ne ten, kur visuomenės būdavo progresyviausios, o ten, kur jos būdavo žiauriausios – kai žmonės nepasitikėdavo vieni kitais arba nuolat kariaudavo. Tiek istorinės, tiek nevakarietiškos, tiek šiuolaikinės Globaliosios Šiaurės žmonių visuomenės, jo teigimu, tvirčiausiai laikosi ne ant mainų ar individualių interesų gynybos (šie elementai, žinoma, taip pat labai svarbūs), o ant kasdienio komunizmo: bendradarbiavimo ir rūpinimosi vieni kitais, nesitikint už tai matematiškai tiksliai apskaičiuoto atlygio.

Lietuviškai išverstą 2013 m. esė, iš kurios ir išaugo knyga „Šūdmalimo darbai“ (dėl tinkamiausio žodžio bullshit vertimo tebesiginčijama), galite paskaityti mūsų portale. „Šūdmalimo darbuose“ Graeberis ieško atsakymų į pora labai svarbių klausimų. Pirma, kaip nutiko, kad, produktyvumui augant ir technologijoms tobulėjant, dirbame ne vis mažiau, o vis daugiau? Antra – kodėl, jei kapitalizmas neva toks „efektyvus“, o rinka taip nepakenčia išteklių švaistymo, tiek daug žmonių dirba neproduktyvius ir nereikalingus darbus? Ir trečia – kodėl tie, kurių darbas – simuliuoti darbą ir nieko neveikti, dažnai psichologiškai sugriūna net labiau, nei tie, kurie iš tikrųjų dirba daug ir sunkiai? Remdamasis šūdmaliaujančiųjų parodymais ir teorinėmis spekuliacijomis, jis prieina prie išvados, kad darbas – nesvarbu, koks, kam ir kodėl – mūsų visuomenėje yra įgavęs religinį statusą, o žmogaus savivertė ir psichologinė gerovė priklauso nuo gebėjimo jausti, kad tai, ką darai, turi poveikį aplinkai ir pasauliui. Šūdmalimo darbai ne tik švaisto išteklius ir iš lėto nuodija mūsų sielas – jie dar ir palaiko visuomenių politinį pasyvumą bei verčia mus pykti ant tų, kurių darbai iš tikrųjų prasmingi. Galbūt todėl stambiam kapitalui atstovaujantis teisininkas, elektroninių cigarečių iškišinėtojas arba dar vieno „naujojo Uberio“ startuperis ir uždirba daugiau, nei mokytojas, gydytojas, socialinis darbuotojas, troleibuso vairuotoja, virėjas? Nes pastariesiems neva turėtų užtekti privilegijos dirbti prasmingus ir naudingus darbus?

Lietuviškai pirmoji Graeberio knyga turėtų pasirodyti jau netrukus: tai nedidelė 2004 m. knygelė „Anarchistinės antropologijos fragmentai“ („Fragments of an Anarchist Anthropology“). Joje svarstomos įvairios revoliucijų sampratos, be valstybės aparato egzistuojančios bei egalitarinės visuomenės, anarchistinės socialinės teorijos (tokios, kokią yra sukūręs, pvz., marksizmas) nebuvimas ir kaip antropologijos disciplina galėtų pasitarnauti ją kuriant. Nors ir labai fragmentiška (ir to neslepianti), teoriškai ir politiškai skylėta bei atsiduodanti pirmųjų XXI a. metų optimizmu, ji galėtų būti puikus įvadas į politinę ir antropologinę Graeberio mintį: čia ir pasirodo skolos fenomenas, ir prabylama apie tai, kaip mūsų visuomenę smaugia niekam nereikalingi darbai.

Politinės Graeberio teorijos dažnai kritikuojamos kaip pernelyg naivios, optimistiškos, lengvai nusavinamos paties kapitalizmo. Pvz., šūdmalimo darbų problemą labai noriai imasi spręsti „progresyviausios“ didžiosios korporacijos, iki tiek „suliekninančios“ savo struktūras, kad vietoj šūdo malimo darbuotojams greitai pasiūlomas pervargimas ir perdegimas. Arba, žinoma, tuo užsiima vadinamoji gig economy, kai tavo viršininku tampa mobilioji programėlė, nebelieka darbo sutarties ir oficialių darbo santykių, visi tampa „partneriais“, o mokama tik už patį gryniausią efektyvumą. O ir materialios į skolas įklimpusio piliečio dalios niekaip nepalengvina staiga toptelėjęs supratimas, kad skola – juk tik socialinis konceptas!

Taip pat dažnai kritikuota ir pozicija, iš kurios savo veikalus rašė Graeberis – baltojo vyro amerikiečio universiteto profesoriaus, „universalaus subjekto“, anarchisto su vyno taure, kuris gali sau leisti svajoti apie kitus pasaulius, visuomenes be smurto, be valstybės, be nelygybės. Vis dėlto tikruoju „fotelio anarchistu“ jo nebūtų pavadinęs niekas. Graeberis buvo kilęs iš revoliucingos darbo klasės šeimos. Jo seneliai buvo neturtingi Lenkijos žydai, emigravę į Ameriką. Mama dirbo tekstilės pramonėje ir buvo aktyvi profsąjungų narė, tėvas jaunystėje buvo komjaunuolis (partiją paliko dar iki Molotovo–Ribentropo pakto), kovėsi Ispanijos pilietiniame kare, vėliau dirbo spaustuvėje. Graeberis buvo ilgametis radikalios Pasaulio Pramonės Darbininkų (IWW) profsąjungos narys, jį buvo galima sutikti gausybėje protestų, pasipriešinimo stovyklų, viešų nemokamų paskaitų ir diskusijų, skvotų ir socialinių centrų. Akademijoje kritikavo kolegas, kurie „nekiša politikos“ į savo darbą, užsiima aktyvizmu tik „po pamokų“. Nemėgo tiek nesibaigiančio postmodernių teorijų pynimo („tarsi kas kartą, kai tik Baudrillardas sugalvoja naują teoriją, pasaulis iš esmės pasikeičia“), tiek paplitusio atsisakymo kurti didžiuosius pasakojimus ir teorijas (t. y., kalbėjimo iš esmės nenorint nieko pasakyti), tiek neva „antielitistinio“ antiintelektualizmo. 2005 m. Jeilio universitetas nepratęsė su juo sutarties, taip nesuteikdamas jam profesūros – politika šiam sprendimui turėjo turėti įtakos. „Man atrodo, mano kaltės buvo dvi,“ – komentavo Graeberis. „Pirma, per daug mėgavausi savo darbu. Be to, esu ne iš tos klasės: kilęs iš darbininkų šeimos.“

Neišvengiamai tenka pripažinti, kad, pirma, Davidas Graeberis buvo puikus antropologas: tirdamas įvairias gentis ir visuomenes (įskaitant ir mūsiškę), jis puikiai išvengdavo tiek perdėto „nevakarietiško gyvenimo būdo“ romantizavimo, tiek jo atmetimo kaip pernelyg specifinio, todėl nereikšmingo. Antra, jis rašė labai aiškiai ir prieinamai, kaip velnias kryžiaus vengdamas akademinio žargono. Taip radikalios idėjos, dažniausiai aptariamos tik nedideliuose „atsivertėlių“ ratuose, virsdavo bestseleriais, knygomis, apie kurias kurį laiką diskutuodavo visas didžiosiomis kalbomis skaitantis pasaulis. Trečia, skaldydamas mitus, kuriais remiasi neoliberalaus kapitalizmo moralinė ideologija (pvz., kad skolos neužgija, o darbštumas yra nekvestionuojama dorybė), jis sugebėdavo įkvėpti optimistiško tikėjimo, kad kitoks pasaulis ne tik įmanomas, bet ir, bent iš dalies, egzistuoja jau čia ir dabar, gerai pakastas po sustabarėjusiomis ideologemomis. Tokie nekvailai įkvėpti gebantys optimistai – sparčiai mirštanti padermė. Šįkart, deja, ir tikrąja to žodžio prasme.

Nuotraukos šaltinis – Getty