Facebook, Uber, Netflix: interneto revoliucija ar interneto vergija?

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

2019 m. JAV Kolumbijos apygardos teismui buvo pateiktas grupės ieškinys prieš Apple, Alphabet (t. y. Google), Dell, Microsoft ir Tesla dėl vaikų darbo jėgos naudojimo Kongo Demokratinėje Respublikoje. Šios įmonės kaltinamos kompiuterinių dalių užsakinėjimu iš gamintojų, kurie jas gamina iš žaliavų, išgautų vaikų ir priverstiniu darbu.

Šį faktą svarbu paminėti, nes dažnai įsivaizduojame, jog internetas yra laisva, „virtuali“ erdvė. Internetą iš tikrųjų valdo kelios įmonės, kurios ne tik investuoja į naujas technologijas, duomenų centrus ir šviesolaidžius, bet ir sėkmingai plečia interneto rinką naudodamos pigias žaliavas iš Afrikos ir pigios gamybos technologijas iš Azijos. Trumpai tariant, internetas tampa kapitalizmo perorganizavimo centru, o XXI a. pradžios technoutopinius naratyvus apie „interneto revoliuciją“ po truputį keičia naujos technopesimistinės tendencijos ir kalbos apie „interneto vergiją“.

Silicio slėnio kapitalizmas

„Internetinio kapitalizmo“ epocha atnešė futuristinius filmus primenančius patogumus – prekių, maisto, skrydžių, atostogų užsakymą ir apmokėjimą iš namų vos keliais mygtukų paspaudimais. Taip pat galime lengviau įsidarbinti ir dirbti. Valstybinių paslaugų skaitmenizavimas paspartino jų teikimą ir sumažino eiles prie įstaigų. Daugiau dėmesio reikalauja faktas, kad paslaugos ir prekės dėl interneto atpigo. Tai atrodo keista – tarp gamintojų ir vartotojų atsirado dar vienas tarpininkas, kuris samdo nemažai gerai apmokamų IT specialistų. Logiška, kad ir jis turėtų rinkti sau mokestį.

Kaip tada išėjo, kad Amazon ir į ją panašios platformos dažnai siūlo ne tik nemokamą pristatymą į namus, bet ir nemokamą siuntos grąžinimą, jei prekė klientui netinka? Kaip Booking.com, Netflix, Steam ir Uber smarkiai numušė viešbučių, taksi paslaugų, video žaidimų, filmų bei serialų žiūrėjimo kainas? Tokios internetinės platformos dabar sėkmingai išgyvena pandemiją ir net didina savo pelną. Turėtų kilti klausimas – kas tada už visa tai moka? Galimi du atsakymai: 1) mokame mes, savo asmens duomenimis ir psichikos sveikata; 2) moka visi dirbantieji, savo teisėmis. Galų gale kainą mokės visa žmonija, savo seniai iškovotomis demokratinėmis teisėmis.

„Jei nemokate už prekę, prekė esate Jūs“

Šis Tristano Harriso, 2020 m. filmo „Socialinė dilema“ kūrėjo ir buvusio Google darbuotojo sakinys iliustruoja asmens duomenų svarbą Silicio slėnio kapitalizmui. Anot jo, internetinė ekonomika plečiasi pirmiausia todėl, kad sugeba savo vartotojams sukelti emocinę priklausomybę. Internetinės platformos (Amazon, Facebook, Instagram ir t. t.) sukurtos taip, kad žmonės galėtų lengvai jas pasiekti ir žaibiškai greitai gauti enzimų dozę – pirkti nebrangią prekę, gauti „laikų“ arba „širdučių“ ir pasijusti įvertinti. Ir, nors didžiausios Silicio slėnio įmonės teikia paslaugas nemokamai, mūsų nesąmoningai atiduodami duomenys joms yra aukso kasykla.

Lankydamiesi internetiniuose puslapiuose, mes, vartotojai, nudirbame nesuvokiamą kiekį nemokamo darbo, kurį nusavina stambiausios Silicio slėnio įmonės. Dauguma interneto vartotojų nedaug žino apie tai, kad jų naršymo istorija, asmens duomenys, buvimo vieta, laikas, praleistas svetainėje, praktiškai viskas, ką darome internete, gali būti fiksuojami, renkami ir parduodami duomenys. Facebook išmaniųjų telefonų programėlė seka net mūsų pirštų judesius – ties kuria naujiena arba draugo statusu sustojome, ką paspaudėme, ko nepaspaudėme.

Ši informacija naudojama įvairiai: parduodama reklamos, rinkodaros, viešųjų ryšių agentūroms, bankams ir kitoms įmonėms. Prisiminkime – pasinaudoję tokiais vartotojų (87 milijonų) duomenimis konservatyvūs JAV politikai Donaldas Trumpas ir Tedas Cruzas 2016 m. laimėjo rinkimines kovas (įtariama, kad šiais duomenimis pasinaudojo ir „Brexit“ prastūmę politikai). Taigi, duomenų pardavimas nėra vien komercinis reikalas – jis turi rimtų pasekmių politinei sistemai. Išskyrus 5 milijardų eurų baudą, kurią Facebook turėjo sumokėti JAV Federalinei prekybos komisijai, sankcijos pačiam verslui buvo minimalios. Jau beveik tradicija tapę Marko Zuckerbergo kasmetiniai vizitai JAV Kongrese dėl duomenų nutekėjimo, melagienų ir (naujausia naujiena) jo platformos vaidmens Kapitolijaus šturme rodo augantį susirūpinimą tuo, kaip šios platformos kontroliuoja politinius procesus.

Kaip Silicio slėnis tapo toks galingas, kad gali paveikti tiek vartotojų elgseną realiame gyvenime, tiek makropolitinius procesus? Iš tikrųjų Silicio slėnio politinė ir ekonominė galia gali išsilaikyti tik toliau mažėjant žaliavų ir darbo jėgos kainai. Nors didžioji dalis interneto technologijų jau dabar gaminama Trečiojo ir Antrojo pasaulio šalyse, stambiausioms Silicio Slėnio įmonėms to nebeužtenka. Pastaruoju metu jos siekia sukurti „vakarietišką“ nelaisvę: interneto galia pasitelkiama kovai prieš seniai iškovotas darbuotojų teises ir viešąjį sektorių net turtingiausiose pasaulio šalyse. Pagrindiniai šios kovos dalyviai – JAV įmonės Uber ir Netflix.

Uber: vakarietiškos vergijos vizija

Uber vadinamas darbo santykių avangardininku, sukūrusiu verslo modelį, kuris gali išgyventi finansines krizes. Po 2008 m. krizės Uber įkūrėjas Travisas Kalanickas sugalvojo apsaugoti verslą nuo ekonomikos bangavimo, perkeldamas visą riziką ant darbuotojų pečių. Žinoma, tai buvo pristatyta kitaip: kaip ateities vizija, kurioje dings skirtumas tarp darbdavio ir darbuotojo. Uber vizijoje kiekvienas žmogus gali pabūti ir vairuotoju, ir keleiviu, pagal poreikius ir galimybes. Pirmosiose reklamose Uber net buvo pristatomas kaip geresnė alternatyva nuosavam automobiliui, nes nereikia ieškoti stovėjimo aikštelės, nereikia galvoti, kiek liko, tiesiog išsikvieti uberį ir atsiduri ten, kur nori (Uber vairuotojams, sprendžiant iš reklamos, stovėjimo aikštelių ir benzino nereikia).

Šiame versle, žinoma, egzistuoja vadovai, kurie gali atleisti vairuotojus be perspėjimo (o iš tikrųjų tai daro ir dėl prasto įvertinimo iš pikto ar girto kliento). Taip pat neminima, kad Uber vairuotojai atsisako visų darbuotojų teisių bei patys investuoja savo kapitalą į verslą (perka ir išlaiko automobilius, dviračius, darbo aprangą, mobiliuosius telefonus, interneto ryšį ir t. t.), o įmonė vykdo verslą investuodama tik į programėlę ir administraciją.

Uber vizija būtų utopinė tik pasaulyje, kuris, na, jau yra utopinis – kur žmonės jau tokie turtingi ir saugūs (pvz., įvestos universalios bazinės pajamos ir absoliučiai nemokama sveikatos apsauga), kad į darbą galime žiūrėti kaip į pramogą. O realybė visiškai kitokia. Dešimt metų po Uber įkūrimo susidariusi situacija labiau primena distopiją, nei utopiją. Didelė dalis Uber vairuotojų ir maisto kurjerių dirba kartais ir po 80 valandų per savaitę, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui. Daug kam Uber ir panašių įmonių siūlomi darbai yra vienintelis pajamų šaltinis.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Daug darbuotojų yra migrantai, kuriems dėl ribotų kalbos žinių ar nesutvarkytų dokumentų sunku rasti kitokius darbus. Uber turi teisę vienašališkai keisti įkainius ir sutarties sąlygas, turi visą informacinę galią, o vairuotojo nuomonė niekur nėra svarbi, konflikto atveju ji/s neturi balso. Milijonai atleistų, nuvertintų ir neišgirstų Uber vairuotojų protestuoja visame pasaulyje, reikalaudami daugiau teisių, o dažniausiai – tiesiog būti pripažinti darbuotojais. Kita vertus, negalima sakyti, kad darbas Uber kai kuriems žmonėms sunkiose gyvenimo situacijose nebuvo išsigelbėjimas. Vis dėlto, negalima neigti, kad už utopinės vizijos slypi tikrasis Uber pelno šaltinis: sunkus kito darbo nerandančių, pervargusių žmonių darbas. Be jų chaltūros ekonomika (gig-economy) neegzistuotų.

Nepaisant mažų kaštų ir nulinės rizikos, Uber – visiškai nepelninga įmonė. Nepaisant milžiniškų skolų ir kasmetinio neigiamo balanso, Uber įmonės vertė nuolat kyla ir pritraukia milžiniškas investicijas. Kodėl? Nes įmonių vertės nustatomos ne vien pagal finansines ataskaitas, o ir pagal tai, kiek jos turi galios. Uber galia – jo vartotojų ir vairuotojų (vien jų pasaulyje – apie 3–4 milijonus) skaičius. Iš jų renkama ir parduodama nauja ir brangi duomenų rūšis – geolokacija. Uber taip pat turi galią mažinti taksi paslaugų kainas skirtingose pasaulio rinkose – dėl to bankrutuoja nemažai taksi įmonių.

Galų gale Uber turi ir nemažą politinę galią. Uždirbti pinigai naudojami politinėms kovoms – 2020 m. Uber Kalifornijoje sėkmingai prastūmė naują įstatymą, vadinamąjį „22-ąjį pasiūlymą“ (Prop 22), pagal kurį Uber vairuotojai ir maisto kurjeriai teisiškai traktuojami kaip individualūs rangovai, o ne kaip samdomi darbuotojai. Tam Uber skyrė 59,5 milijono JAV dolerių, o kartu su panašiomis el. darbo platformomis (DoorDash, Lyft, Maplebear) kampanijai už šį įstatymą iš viso buvo skirti 205 milijonai JAV dolerių. Prop 22 tapo pačiu brangiausiu įstatymu Kalifornijos istorijoje.

Kodėl investuotojai toliau meta pinigus į Uber? Nes didžiausias šios įmonės pasiekimas yra jos lobizmas. Net 85 pasaulio šalyse lobistams pavyko prastumti Uber veiklą, kurią ribojo arba vis dar riboja šių šalių įstatymai. Dėl to atsiranda gausybė naujų žaidėjų platforminio darbo rinkoje – įmonės, kurioms nereikėjo brangiai mokėti lobistams, o tiesiog ateiti ten, kur Uber jau padaręs savo darbą.

Tiek Uber, tiek jo investuotojų, tiek jo konkurentų bei kitų Silicio slėnio vizionierių tikslas – nereguliuojami darbo santykiai. Galima net suabejoti, ar Uber apskritai planuoja tapti pelninga įmone, ar tiesiog siekia pakeisti darbo santykius ir sukurti savęs išnaudojimo kultūrą. Kaip bebūtų, pagrindinė Uber vertė kyla ne iš pelningo verslo, o iš galios pakeisti politikos ir ekonomikos žaidimo taisykles, apeinant demokratinius procesus. Tam Uber pasiruošęs ir užsiimti nelegalia veikla, kaip Norvegijoje, kur nuo 2014 iki 2020 m. veikė nelegaliai, ir draugauti su autoritariniais režimais, kaip Rusijoje, kur vykdo veiklą kartu su Rusijos vyriausybės kontroliuojamu Yandex.

Netflix: pasaulis kaip amžinas startuolis

Dar viena labai vertinga, bet nepelninga įmonė yra kadaise buvęs DVD nuomos, o dabar internetinės televizijos gigantas Netflix. Ši įmonė, nors tai visai nedera su jos socialiai progresyvia serialų ir filmų kūrimo politika, įkūnija antidemokratines verslo ir „pelnas-virš-visko“ vertybes. Kaip ir Uber, Netflix vertė kyla iš vartotojų skaičiaus ir rinkos trikdymo galimybių, o ne iš finansinės sėkmės. Kitaip nei Uber, Netflix gamina pelną, bet pažiūrėjus į grynąjį pinigų srautą akivaizdu, kad įmonė – giliam minuse. Tai reiškia, jog įmonė turi labai daug kaštų, kurie būtini, kad išlaikytų verslą. Kam ir kodėl Netflix meta tiek pinigų?

Netflix iš esmės pakeitė žiūrėjimo kultūrą, nes jo vartotojai gali legaliai „bindžinti“ (žiūrėti daug serialo serijų arba filmų iš eilės). Netflix vertė kyla iš dabartinių 203 milijonų vartotojų ir jų priklausomybės nuo įtraukiančio turinio. Tačiau žiūrovų apetitas naujovėms pačiam Netflix kainuoja daug. Kai nėra naujų aukštos kokybės serialų, žmonės paprasčiausiai nutraukia abonementą, todėl verslas yra priklausomas nuo originalaus turinio. Apetitui patenkinti iki tol dominavusį HBO Netflix jau kelis kartus aplenkė pagal naujų laidų, filmų ir serialų leidybą.

Viso to rezultatas – iki 2019 m. Netflix sėdėjo giliam minuse – pagal grynąjį pinigų srautą įsiskolinimai siekė daugiau nei 3 milijardus dolerių. Čia reikia pabrėžti, kad įmonė vis dar ima paskolas ir gauna tiesiogines startuoliams skirtas investicijas (turėkite omeny, kad Netflix veikia jau 20 metų, o gauna investicijas, skirtas pradinukams). Tiesa, 2020 m. Netflix negalėjo išleisti tiek pinigų naujiems serialams dėl koronaviruso ir sustabdytų filmavimų, tad pirmą kartą po ilgo laiko „išėjo į pliusą“. Kas bus toliau, dar neaišku, bet nekyla abejonių dėl vienintelio dalyko: Netflix privalo toliau didinti abonentų skaičių.

Kiekvienas verslo modelis sukuria tam tikrą kultūrą, kuri daro poveikį ne tik rinkai, bet ir pasauliui. Netflix atveju tas poveikis ateina per dabartinio generalinio direktoriaus, milijardieriaus Reedo Hastingso veiklą. Netflix sukauptas Hastingso kapitalas naudojamas aktyviai kovai už pinigų viršenybę prieš demokratiją. Šio buvusio matematikos mokytojo ir Facebook vadovo asmeninis kryžiaus žygis – kova prieš valstybines mokyklas.

Hastingso gimtojoje Kalifornijoje politikai ilgą laiką nepalankiai žiūrėjo į privačias mokyklas, neprieinamas gausiai Kalifornijoje gyvenančioms ir dažnai nepasiturinčioms tautinėms mažumoms. Dar iki Netflix, 10-ajame dešimtmetyje Hastingsui pavyko pasiekti, kad Kalifornijoje nebebūtų ribojamas privačių mokyklų skaičius. 2001 m., tapęs Kalifornijos valstijos švietimo tarybos pirmininku, kovojo už mokyklų tinklo liberalizavimą ir optimizavimą, mokytojų pakeitimą programomis ir robotais. Jo nelaimei, pasisakydavo ir už daugiau anglų kalbos bei mažiau mažumų kalbų mokyklose. Daugiakalbėje Kalifornijoje tai kainavo jam postą – Demokratų partijos atstovai nepratęsė jo mandato.

Ir šiandien Hastingsas nesustoja. Jo vizijoje viešosios ir privačios mokyklos turėtų priminti startuolius. 2014 m. jis teigė, kad valstybinių mokyklų problemų šaltinis – demokratiškai išrinktos tarybos. JAV mokyklų politiką įvairiais lygmenimis (apylinkės, savivaldybės) tradiciškai nustato demokratiškai išrinktos tarybos. O jis nuoširdžiai kovoja už švietimo valdymą pagal startuolių kultūrą – nori, kad sprendimus priimantys išrinkti žmonės (bei kai kurie mokytojai) būtų pakeisti protingais technokratais arba net kompiuteriniais algoritmais.

Čia geriausiai matosi Silicio slėnio autoritarinė-technokratinė ideologija. Pagal ją, reikia tik suteikti protingiems, šiuolaikiškiems inžinieriams tinkamas pozicijas korporacijose ir valstybėje, ir viskas išsispręs savaime. Tokiame pasaulėvaizdyje nėra vietos demokratinės kontrolės priemonėms ir darbuotojų teisėms, nes jos lėtina procesus ir įtraukia į sprendimų priėmimą technologijų neišmanančius žmones bei jų interesus.

Naujausia naujiena apie Hastingsą – jis stato prabangią vilą / konferencijų centrą Kolorado valstijoje, kurioje ves mokymus jauniems mokytojams apie (privačią) ateities mokyklą. Kaip ir Uber, Hastingsas nori perkelti mokestį už mokslą nuo valstybės pečių ant pavienio žmogaus, suteikti Silicio slėniui tinkamą išsilavinimą tik išrinktiesiems. O visi kiti? Na, turbūt galės dirbti išrinktųjų sukurtoms programėlėms.

Interneto utopija ir vergija tame pačiame pastate

Nors startuolių kultūra yra efektyvi, kai kalbama apie mažą, pradedantį verslą, ir nors joje stengiamasi mažinti hierarchiją tarp skirtingų darbuotojų, jos privalumai – labai riboti. Google, Facebook, Netflix ir panašių įmonių personalo skyriai giriasi garantijomis darbuotojams, hierarchijos nebuvimu, lygybe tarp vadovų ir darbuotojų, atviru sprendimų priėmimu, neformalia atmosfera. Netflix darbuotojai apskritai gali kiek tik nori atostogauti, ateiti į darbą tada, kai patys nori. Tačiau šios taisyklės negalioja didžiausiai daliai darbuotojų, kurią sudaro valytojai, elektrikai, remontininkai, sargai, virėjai, turinio moderatoriai, klientų aptarnavimo darbuotojai ir t. t. Jų darbas dažniausiai iškeliamas už šio rojaus ribų – geriausiu atveju, į kitas korporacijas, o blogiausiu atveju, į mažas išnaudotojiškas įmones arba šalia esančiame pastate sukurtą programėlę.

Nepaisant to, mažiau kaip minimumą uždirbantys ir didžiausius atlyginimus bei geriausias darbo sąlygas turintys darbuotojai dirba tuose pačiuose pastatuose Silicio slėnyje. Sukurti jau keli dokumentiniai filmai apie automobiliuose gyvenančius ir minėtose įmonėse dirbančius valytojus, sargus ir jų kasdienus vargus. Silicio slėnio pasaulio vizija nesiskiria nuo neoliberaliosios: komunizmas išrinktiesiems, kapitalizmas visiems kitiems.

Taigi, atsakykime į klausimą: ant ko pastatyta Silicio slėnio galia? Pirma, ant pigaus žaliavos išgavimo, pigaus darbo fabrikuose ir darbuotojų teisių naikinimo. Taip pat daug jo galios kyla iš komunikacijos technologijų privatizavimo ir manipuliacijos duomenimis. Ir galų gale, Silicio slėnio galią augina kita galia – galia paveikti demokratinius procesus, nuo įstatymų leidybos iki rinkimų rezultatų.

Viršelio paveikslėlis – protesto prieš Uber logotipas („Uber Cheats“ – „Uber apgaudinėja“).