Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:
Tyrimo metu skirtinguose miestuose Ehrenreich pabuvo padavėja dviejose kavinėse, kambarine viešbutyje, pagalbine senelių slaugos namuose, namų valytoja agentūroje ir salės darbuotoja prekybos centre. Dirbant du darbus vienu metu atlyginimo jai vos užtekdavo maistui ir pigiausiai nuomai, nors gyveno tai namelyje ant ratų, tai vieno kambario būdelėje, tai motelio kambaryje be užrakto. Negana to, Ehrenreich suprato, kad ji vis tiek gyveno geriau nei daugelis, nes buvo geros sveikatos, pasitikėjo savimi dėl kitų gyvenimo pasiekimų ir visada žinojo, kad turės kur saugiai grįžti po eksperimento. Tačiau kaip tada išgyveno visi kiti tuos pačius darbus dirbantys žmonės? Dalindamiesi kambarius su bendradarbiais ar giminėmis, pietum valgydami pigiausius čipsus arba nevalgydami ir taupydami kiekvieną centą. Jeigu kam dėl to ar šalia to kildavo sveikatos, santykių ar vaikų priežiūros problemų – nieko nepadarysi, gyvenk su jomis.
Savo patirtį Ehrenreich aprašė knygoje į lietuvių kalbą sunkiai išverčiamu pavadinimu „Nickel and Dimed: On (Not) Getting By in America“ (2001)*. Tačiau pačią problemą išversti lengviau. Lietuvoje, kaip ir JAV, minimalus atlyginimas garantuoja skurdą, dirbančiųjų teisės nublanksta prieš pelno interesus, o gaunantieji valstybės paramą viešumoje dažnai stigmatizuojami ir vadinami pašalpiniais, tarsi skurdas būtų jų pačių kaltė. Ehrenreich knyga rodo, kaip skurdas toli gražu nėra pasirinkimas, o greičiau kyla iš sisteminio darbo klasės išnaudojimo ir kultūrinio nuvertinimo. Toliau pateikiame kelias iliustratyvias citatas.
Apie prabangos kainą (iš valytojos darbo)
„Nėra lengva susitvardyti, kai milijono dolerių vertės kotedžo (bent aš taip spėju iš trijų aukštų ir plataus vaizdo į uolėtą vandenyno pakrantę) savininkė nusiveda mane į vonios kambarį paaiškinti dušo kabinos bėdų. Panašu, kad jos marmurinės sienos „kraujuoja“ ant žalvarinių tvirtinimų, ir ar aš galėčiau kuo stipriau nušveisti tarpus? Tai ne jūsų marmuras kraujuoja, norėčiau jai atsakyti, tai pasaulinė darbo klasė – žmonės, kurie skaldė marmurą, audė jūsų persiškus kilimus iki apakimo, rinko obuolius, kuriais dekoruotas jūsų žavus rudens temos valgomasis, liejo plieną vinims, vairavo sunkvežimius, pastatė šį pastatą, o dabar lankstosi, tūpčioja ir prakaituoja jį valydami.“
Apie tabu kalbėti apie pinigus ir kaip tai padeda darbdaviams
„Informacija apie tai, kas kiek ir kur uždirba, turi sklisti iš lūpų į lūpas, bet, dėl sunkiai paaiškinamų kultūrinių priežasčių, tai labai lėtas ir nepatikimas procesas. Miestų Dvynių darbo rinkos analitikė Kristine Jacobs kaip svarbų faktorių užkertant dirbantiesiems kelią optimizuoti savo pajamas išskiria „pinigų tabu“. „Su individualiomis pajamomis susijusias problemas supa tylos skraistė,“ pasakojo ji man. „Šioje visuomenėje mes kalbame beveik apie viską – seksą, nusikaltimus, ligas. Bet niekas nenori atskleisti, kiek ir iš kur uždirba. Pinigų temos tabu yra vienas iš dalykų, kuriuo visada kliaujasi darbdaviai.“ Įtariu, kad šis „tabu“ geriausiai veikia tarp mažiausiai uždirbančių žmonių, nes visuomenėje, kuri be perstojo šlovina savo interneto milijardierius ir šimtus milijonų uždirbančius sportininkus, 7 ar 10 dolerių per valandą gali jaustis kaip įgimto antrarūšiškumo ženklas. Tad gali ir neišsiaiškinti, kad parduotuvė kitoje kelio pusėje moka daugiau nei tavoji, net jei ten dirba tavo brolienė.“
Apie psichologinį dirbančiųjų luošinimą
„Tad jei mažiausiai uždirbantieji ne visada elgiasi ekonomiškai racionaliai, t. y. kaip laisvi kapitalistinės demokratijos veikėjai, tai dėl to, kad jų darbovietės nėra nei laisvos, nei kaip nors demokratiškos. Kai įsidarbini mažai mokančioje darbovietėje – taip pat ir daugelyje vidutiniškai mokančių darboviečių – savo pilietines laisves palieki prie durų, palieki Ameriką su viskuo, ką ji tariamai reprezentuoja, ir išmoksti pamainos metu laikyti lūpas užčiauptas. Šio pakartotinio pasidavimo pasekmės siekia toliau nei atlyginimų ir skurdo problemos. Visgi sunkiai galime didžiuotis būdami pavyzdine pasaulio demokratija, kai didelė dalis piliečių praleidžia pusę savo gyvenimo sąlygose, kurios, paprastai tariant, prilygsta diktatūrai. Kiekviena diktatūra paveikia pavaldinių psichologiją. Jei su tavim elgiamasi kaip su nepatikimu asmeniu – galimu veltėdžiu, narkomanu ar vagimi – gali ir pats imti mažiau savimi pasitikėti. Jei paskiri vadybininkai arba krūva beasmenių taisyklių nuolat tau primena apie tavo žemą socialinę poziciją, pats pamažu pradedi susitaikyti su šia liūdna padėtimi.“
Apie ribojamą dirbančiųjų iniciatyvą ir socialinę kontrolę
„Mane priblokšdavo, o kartais ir liūdindavo, kaip žmonės didžiavosi darbais, kurie buvo menkai atlyginami tiek užmokesčio, tiek pripažinimo atžvilgiu. Tiesą sakant, šiems žmonėms vadovybė dažnai trukdydavo atlikti darbą taip, kaip jis turėtų būti atliktas. Padavėjos šaipydavosi iš vadybininkų skūpumo klientų atžvilgiu; namų valytojos nekentė laiko apribojimų, kurie jas kartais priversdavo ką nors praleisti; parduotuvių darbuotojai norėdavo, kad salė atrodytų gražiai, o ne būtų perkrauta vadovybės reikalaujamų perteklinių prekių. Palikti vieni, jie sukurdavo bendradarbiavimo ir darbo pasidalinimo sistemas; kilus krizei jie ją suvaldydavo. Iš tiesų kartais būdavo sunku suprasti, kokią funkciją atlieka vadybininkai, neskaitant paklusnumo užtikrinimo.“
Apie didžiausią skurstančiųjų duoklę visuomenei
„Dabar, kai valdžia nutraukė didžiąją dalį „pašalpų“, kai didžioji dalis skurstančiųjų triūsia Wal-Mart [prekybos centre] ar Wendy’s [greito maisto užkandinėse] – na, ką dabar turėtume apie juos galvoti? Moralizavimas ir žeminimas nebeveikia, tad kokia pozicija būtų prasminga? Kaltė, galėtumėte atsargiai pagalvoti. Ar ne tai turėtume jausti? Bet kaltės nė iš tolo nepakanka; derama emocija yra gėda – gėda dėl savo priklausomybės, šiuo atveju, nuo kitų per mažai apmokamo darbo. Kai kažkas dirba už mažesnį atlygį nei reikia išgyvenimui – kai, pavyzdžiui, kažkas alksta, kad tu galėtum valgyti pigiau ir patogiau – tas žmogus dėl tavęs didžiai pasiaukojo, padovanojo tau dalį savo pajėgumų, sveikatos, gyvenimo. „Skurstantys dirbantieji“, kaip jie deramai vadinami, iš tikro yra didžiausi mūsų visuomenės filantropai. Jie apleidžia savo vaikus, kad būtų pasirūpinta kitų vaikais; jie gyvena prastuose namuose, kad kiti namai būtų spindintys ir tobuli; jie kenčia stygių, kad infliacija būtų žema, o akcijų kainos aukštos. Būti skurstančiu dirbančiuoju reiškia būti anoniminiu donoru, bevardžiu geradariu visiems kitiems. Kaip Gail, viena iš mano bendradarbių restorane, išsireiškė, „tu duodi ir tu duodi.“
—
*Laisvas vertimas į lietuvių kalbą galėtų būti „Svarbūs kaip centai: apie (ne)pragyvenimą Amerikoje“.
—
Primename, kad gpb redakcija visada laukia jūsų darbo ir nedarbo istorijų, dienoraščių, interviu ir refleksijų.