Kai valdžios paragintas „sustoji ir susimąstai“: apie eiles prekybos centruose, pandemiją ir „neatsakingus“ individus

„Santaros klinikų gydytojas įspėja: ateina momentas, kai pacientams savimi reikės pasirūpinti patiems“, – tokia ūpo nekeliančia antrašte gruodžio 17 d. skaitytojus pasitiko Delfi.lt. Teiginys gerai apibendrina 30 metų prie valstybės vairo stovėjusių valdžių veiklos rezultatus. Politikai visuomet siekė, kad valstybė mums duotų kuo daugiau laisvės. Rezultatas? Esame laisvi savimi pasirūpinti patys. 

Lietuvai tapus nepriklausoma, buvo žadama, kad gyvensime geriau, nei „sovietiniame lageryje“. Valstybė į laisvę mus atvedusio elito akyse vertinta prieštaringai. Viena vertus, ji buvo blogis, jėga, kuri užgniaužia ir pavergia individus. Tokį įvaizdį, be abejo, formavo sovietinės valstybės pavyzdys. Antra vertus, valstybė regėta kaip tautos namai, kaip institucija, kuri užtikrina tautos klestėjimą ir gerovę. Mūsų tėvams buvo teigiama, kad laisvoje Lietuvoje galėsime gyventi taip gerai, kaip tik panorėsime. 

Tačiau dabar jiems ir mums – nepriklausomybės kartos atžaloms – norint gauti sveikatos paslaugas ir matyti savo tėvus bei senelius sveikus, tenka nusivilti. Laisvė nuo ligos atrodo nepasiekiama. Metus viltingą žvilgsnį į politikus ir valdžią, jis tarsi bumerangas grįžta atgal. Mus pasitinka tokios pat viltingos valdžios vyrų ir moterų akys, teigiančios, kad politikai nieko negali padaryti. Susirūpinę žvilgsniai vėl, kaip ir prieš 30 metų, kreipiasi į mus per televizorių ir ragina sustoti ir susivokti, kad vėl galėtume būti kartu.

Kas nors galėtų sakyti, kad pandemijai įsisukus ir kasdien dešimtimis skaičiuojant viruso aukas, šaukštai jau po pietų ir nieko neprigalvosi. Bet ar tikrai viskas, ką politikai gali, tai parinti kiekvieną iš mūsų, be paliovos aiškinant, kad privalome elgtis protingai (lyg tai būtų vien tik mūsų pareiga) ir kad vienintelė išeitis dabar – visiems likti namie ir būti sąmoningiems. O jei, neduokdie, kas nors šiuo įtemptu periodu neišlaiko įtampos ir pasielgia kvailai, tuomet lai padeda tokiam nelaimėliui dievas. Nes juk šiaip jau nuo durnumo kiekvienas iš mūsų visur ir visados esame apsaugotas, ar ne?

Atrodo, kad apie savo galias politikai, verslininkai, visuomenininkai ir influenceriai prisimena tik tuomet, kai reikia pamoralizuoti, kokie žmonės neatsakingi prieš šventes lankydami tėvus, draugus, pažįstamus ar prekybos centrą. 

Kvaili žmonės, bejėgė valdžia ir tiesiog dirbantis verslas? 

Ne, žmonės nėra kalti, kad taip elgiasi. Kalti pirmiausia yra politikai, kad leido veikti prekybos centrams. Kad vėliau teisė ir gėdino žmones, kurie prekybcentrių durims likus atviroms elgėsi taip, kaip ir buvo galima tikėtis, t. y. suplūdo pirkti maisto ir dovanų. Kalti jie ir dėl to, kad baksnodami į kiekvieno iš mūsų sąžinę, savo veiksmuose neįžvelgė nieko, ką buvo galima padaryti geriau. Vieno valdžios atstovų dekreto tikriausiai būtų užtekę įvesti prekybos centrų veiklos ribojimą prieš šventes.

Ar žmones tai būtų suerzinę? Taip. Ar jie būtų su tuo susitaikę? Taip. Kaip susitaikė ir su judėjimo tarp savivaldybių ribojimu. Tačiau politikai Lietuvoje jau 30 metų kenčia nuo neoliberalizmo ideologijos atnešto minimalios valstybės viruso, skatinančio valstybę susiriesti į ožio ragą ir nesikišti į savo piliečių gyvenimus, o labiausiai – į verslininkų. Tuo tarpu verslas Lietuvoje yra kaži kokia šventa karvė. Viskas, ką jo atžvilgiu gali valdžia, tai atsargiai paprašyti karantino metu apsiriboti asortimentą, kad žmonės nepirktų tam tikrų dalykų. 

„Aš pakviečiau didžiuosius prekybos tinklus savanoriškai apriboti asortimentą, turint omenyje, jog laukia prieššventinis laikotarpis, kad tuose prekybos centruose sumažintume srautą“, – teigė ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė. Prekybininkų atstovai ministrei mandagiai atsakė, kad taip nieks nedaro ir iš viso wtf, kokie čia nurodymai iš viršaus, juk žmonės turi teisę nusipirkti dalykų. O gal verslui palankumo neslepianti Laisvės partijos pirmininkė ir neketino imtis ko nors daugiau, nei paraginti prekybininkus bent jau maro metu baigt kalt pinigėlį? 

Procesas tęsiasi: valdžia apsimetinėja neįgalia, verslas apsimetinėja, kad jam rūpi, o žmonės toliau kovoja su savo prigimtimi (troškimu būti tarp žmonių) ir vieni su kitais: „Ponas malonėkit užsidėti kaukę“, „Nu ar numirsit jūs be tos kalėdinės anties, kas jums svarbiau?“, „Bybianosiai, jau geriau iš viso nesidėtų tos kaukės“. Stebint visą pandemiją, liūdniausiai atrodo pastaroji dalis, t. y., kai žmonės jiems kartojamus valdžios priekaištus, kokie jie yra neatsakingi, nesupratingi, kvaili, bet tuo pat metu ir visagaliai, pasiima, įsideda sau į lūpas ir pradeda kartoti taip, lyg tai būtų autentiškos jų pačių mintys. Galiausiai įtiki tuo, ką sako, ir netgi pradeda vaidytis tarpusavy, jei kas padaro kokį smulkų nusižengimą.

Valdžia ploja mums, kad savo bėdas sprendžiame savo rankomis

Kvailų žmonių visada buvo ir bus. Jie kaip faktas, kad vanduo užšąla 0 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Tad ir pykti dėl jų kvailysčių galima, bet neverta. Kai perskaičiau straipsnio pradžioje cituojamą mediko teiginį, apėmė liūdesys, nes šia valdžios atstovų pamėgta suatsakomybinimo retorika persiėmė ir tie, kurie mumis turi rūpintis ir mus saugoti, t. y. gydytojai. Suprantu juos. Sunku matyti savo pačių mirčiai abejingus žmones, ypač kai esi davęs priesaiką juos gydyti, kas benutiktų. Galbūt taip gydytojai nuleidžia garą, susikaupusį per bemieges naktis, savaites ir mėnesius, stebint, kaip jų pacientai miršta, nors dar būtų galėję gyventi, jei ne tas sumautas virusas.

Tačiau tokioje padėtyje gydytojai neatsidūrė pernakt ir ji nesusiklostė savaime. Dar kartą grįžkime prie gydytojo citatos. Visa ji skamba taip: „Priėmimo skyriai kemšasi, nes ligonių skaičius turime milžiniškus, gydytojai nėra kažkokie klonai, jų nepripūsi, neprigaminsi per vieną dieną ir tiesiog gali būti ir panašu, kad ateina tas momentas, kada tiesiog reikės pačiam pacientui rūpintis savimi. Kada skęstančiojo gelbėjimas taps pačio skęstančiojo reikalu.“ Teiginio autorius – Santaros klinikų Infekcinių ligų centro priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėjas Linas Svetikas.

Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos – didžiausia gydymo įstaiga Lietuvoje. Klinikų veiklą finansuoja Sveikatos apsaugos ministerija ir Vilniaus universitetas. Pastarąjį taip pat finansuoja valstybė, tad galima teigti, kad klinikas išlaiko valstybė. Tačiau valstybės ministrai vasarą pozavo su karine uniforma ir mintyse jau rūpinosi artėjančiais rinkimais. Rinkimus laimėjusi valdžia galėjo suvaldyti eiles prekybos centruose, suvaldydama stambiuosius prekybininkus. Užuot žengusi šį žingsnį, ji pasirinko meilintis verslui ir protinti žmones, kad vienintelės rankos, kurios gali nugalėti virusą, yra žmonių, o ne jų – į valdžią rinktų mūsų atstovų. 

Atsipalaidavusi valdžia ir besikemšantys priėmimo skyriai

Prie besikemšančių priėmimo skyrių ir iš nevilties ką kaltinti nebežinančių medikų apverktinos situacijos prisidėjo ir buvusios kairiųjų ar dešiniųjų valdžios. Tai jų veiksmai, grįsti tuo pačiu tikėjimu, kad kuo valstybės mažiau, tuo visiems bus geriau, privedė prie to, kad šiandien ligoninėse trūksta personalo, o esamas arba jau garbaus amžiaus, arba dirba už katino ašaras. Arba iš pareigos jausmo, kuriuo valdžia sėkmingai naudojasi. 

Neseniai pasigirdo būgštavimų, kad nauja, užkrečiamesnė COVID-19 viruso forma iš Jungtinės Karalystės jau galėjo pasiekti ir Lietuvą. Tačiau ar būtent taip nėra nutikę, šalies mokslininkai kol kas pasakyti negali, nes nuolatinė SARS-CoV-2 stebėsena Lietuvoje neatliekama. Pavienius brangius tyrimus universitetai finansuoja iš savo lėšų, o mokslininkai viruso genomo tyrimus atlieka laisvalaikiu. LRT žurnalistės Lauros Adomavičienės teigimu, tokie „labdaros valstybėje“ atliekami „mokslininkų tyrimai puikiai atskleidžia Lietuvoje įsisenėjusią problemą – kilus pandemijai ar ekologinėms katastrofoms jų padariniai šalinami savanorių ir entuziastų, kurie aukoja savo laiką ir lėšas valstybei gelbėti, pastangomis.“

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Tai, kad žmonių saugumas yra pačių žmonių reikalas, kaip GPB rašė anksčiau, žmonės girdėjo ir padangų gaisro Alytuje metu. Žinoma, valdžios atstovai mums galėtų atsakyti, kad mes norime geresnių valstybinių sveikatos paslaugų, tačiau pinigų nėra. Prie tokios retorikos 30 metų mus pratina niekaip tų pinigų nerandantys politikai. Bėda ta, kad visą tą laiką politikai jų net nebandė ieškoti.

Mes žinome, kad valdžia turi instrumentus ir priemones, kurie su krize jai leistų tvarkytis greičiau ir efektyviau. Keliolikos Vyriausybės ministrų apsisprendimas įvesti griežtesnius karantino ribojimus – lengvesnė užduotis, nei kelių milijonų žmonių įtikinimas, kad šie liktų namie. Mes taip pat žinome, kad šis valdžios demonstruojamas neveiklumas (neseniai naujasis Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys pareiškė, kad Lietuva neseks Latvijos pavyzdžiu ir komendanto valandos neįvedinės, nes jo pasąmonė nepriima šio žodžių junginio!) yra išmoktas ir sąmoningas, o taip pat dažnai ir naudingas verslui (nedidinti mokesčių, neriboti veiklos, leisti užsidirbti net ir sunkiausiu visuomenei periodu).

Tačiau jei valstybė ir turi kokią nors funkciją, tai ne aiškinti mums, kokie mes gudrūs ar kvaili, o padėti mums su tokiomis krizėmis, kaip COVID-19 pandemija, tvarkytis ne kiekvienam paskirai, kaip kas išmano, o drauge. Valstybė – tai savotiškas draudimas nelaimės atveju. Protingas visų šalies gyventojų elgesys kovoje su virusu svarbus, tačiau jis gali būti nebent gera vyšnia ant pandemijos suvaldymo torto.

Sprendimus priima Vyriausybė ir Seimas, tačiau juose dirbantys politikai mums viso labo išgali pasakyti, kad viskas – mūsų pačių rankose. Kai jie pradeda piktintis, kad patys neatliekame to darbo, kuriam jie buvo rinkti, tai reiškia, kad mums reikalingi kitokio pobūdžio politikai. Tokie, kurie valstybės valdymą įsivaizduotų kaip kažką daugiau, nei tik administracinė veikla ir nuolatinis rūpestis, ar tik verslui ko netrūksta.

O kol kas mes, eiliniai prekybos centrų lankytojai, kažkieno sūnūs ir dukros, anūkai ir proanūkiai liksime namie ir klausime iš ekrano į mus viltingai žvelgiančių politkų: „Kaip sekasi naudotis suteiktomis galiomis ir tvarkytis su krize?“

Pagrindinė iliustracija – MadeinVilnius.lt nuotrauka.