Kas yra energetinis nepriteklius ir kodėl pašalpos jo nepanaikins? (I dalis)

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Energetinis nepriteklius – tai giliai įsišaknijusi problema, paveikianti didelę dalį Lietuvos gyventojų. Eurostato duomenimis, 2017 m. Lietuva pagal energetinio nepritekliaus rodiklius buvo antra Europoje po Bulgarijos, o Lietuvos energetikos institutas nustatė, kad su juo susiduria virš 27 % šalies šeimų.. Į šią statistiką patenka šeimos, kurios negali adekvačiai šildytis namų ar laiku sumokėti už komunalines paslaugas. Tačiau šie skaičiai netiksliai atskleidžia problemos mastą, nes „paslėptame“ energetiniame nepritekliuje žmonės atsiduria dėl daugiau priežasčių nei vien tik pinigų trūkumas. Visgi viešojoje erdvėje retai diskutuojame apie šią problemą, nes Lietuvoje dar nėra oficialaus jos apibrėžimo. Siekdamos pradėti viešinti informaciją, susijusią su energetiniu nepritekliumi, 2021 m. dvi savanorės pradėjo projektą „Šiltnamis“. Kalbindamos Klaipėdos gyventojus, bendruomenių atstovus, mokslininkes ir įvairias organizacijas mes siekėme atskleisti lietuvišką energetinio nepritekliaus veidą.   

Įvertintas skaičiais energetinis nepriteklius atrodo gana įspūdingai: ketvirtadalis Europos namų ūkių šiuo metu negali sau leisti pakankamai šildyti, vėsinti ar apšviesti savo būstų. Virš milijardo žmonių visame pasaulyje neturi elektros. 70 % namų Europoje yra energijai pralaidūs, todėl šildydami orą jie prisideda prie klimato kaitos.

Kokiais parametrais galime matuoti energetinį nepriteklių Lietuvoje, sunku pasakyti, nes, kaip jau minėta, dar neturime valstybinio šitos problemos apibrėžimo. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje pagal anksčiau galiojusį apibrėžimą  žmogus energetinį nepriteklių patiria tada, jei pakankamam namų apšildymui išleidžia daugiau nei 10 % pajamų. Kai kurių šalių apibrėžimuose atsižvelgiama ir į tai, kad dėl aukštų energijos kainų žmonės šildymo sezono metu taupo maistui, transportui arba pramogoms. Tiek daug metų Lietuvoje niekaip nesuformuluojamas energetinio nepritekliaus apibrėžimas  gali pasirodyti nereikalingas, bet be jo nerasime efektyvių problemos sprendimo būdų. Be konkrečių parametrų labai sudėtinga reikalauti įstatymų pataisų, kurios būtų orientuotos į energetinį nepriteklių.

autorių nuotr.

Daug jėgų skyrėme suprasti, kodėl energetinio nepritekliaus tema tokia nepasiekiama, nuobodi ir nesuprantama, jei mes visi turime santykį su ja? Visi gyvename namuose arba jų neturime. Visoms žiemą šalta, jei radiatorius neprikaista, ir karšta vasarą, jei nėra kaip vėdinti kambario. Jei stinga pinigų – dideli komunaliniai mokesčiai mus sekina ir skurdina. Net jei turi lėšų ir šildaisi vėjo ar saulės kilovatais, tu tai darai būtent dėl to, kad galėtum nesijaudinti dėl pelėsio, dėl skersvėjo, kad galėtum kurti ir gyventi savo gyvenimą.

Mūsų asmeninis komfortas, santykis su kaimynais, mūsų labai privati galimybė nesirgti hipotermija dar yra susijusi su labai vieša klimato kaitos problema, kuri mus žudo iš lėto, be pasigailėjimo. Viskas susiję, viskas aktualu ir viskas išsprendžiama. Reikia renovuoti „chruščiovkes“, pristatyti saulės baterijų, išvalyti senus katilus ir draugiškai užsidaryti langus, kol nuosaikiai šildomės reguliuojamais radiatoriais. Viską finansuotų valstybė, sumažintume energijos švaistymą ir taip padidintume tikimybę nenumirti per klimato katastrofą. Tai kodėl taip sunku išspręsti šią problemą čia ir dabar?

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Sisteminė problema 

Palyginus su kitais Lietuvos miestais, energetinis nepriteklius labiausiai paplitęs Klaipėdoje. Mūsų miestas pirmauja pagal žmonių negalėjimą susimokėti už komunalines paslaugas. Tačiau yra sunku nustatyti, ar taip yra dėl žemų pajamų, dėl senų pastatų ar abiejų šių priežasčių, ištikusių vienu metu. Mažas bendruomeninis projektas siekė parodyti energetinį nepriteklių ne kaip individualią nesėkmę, apie kurią tik pasiskundžiam artimiesiems, o kaip sisteminę problemą, kurią galime spręsti kolektyviai. Projekto metu kalbinome klaipėdiečius. Beveik visoms energetinio nepritekliaus terminas  buvo naujas, tačiau paklausti apie šildymą, visi turėjo ką pasakyti:
„Turiu išlaikyti du butus, nes mano sūnus, kuris dėl pandemijos yra prastovose, negali susimokėti už šildymą.“ „Šildymas nerenovuotuose pastatuose žiemomis – neadekvatus, ir tenka laikyti langus atidarytus, kad šiluma išeitų į lauką.“„Renovacijos išlaidoms padengti teko iš banko pasiimti paskolą, o dėl Covid šeimos nariui praradus darbą, taupome kitur, kad padengtume skolą.“ Paklausus, kaip gyventojai kovoja  su šiais ir panašiais energetinio nepritekliaus simptomais, sulaukėme to paties atsakymo: „O ką padarysi? Reikia, ir randu kaip susimokėt.“ 

autorių nuotr.

Energetinis nepriteklius nėra individuali problema, kurią galėtume išspręsti didinant pajamas, kaip tai dabar daroma Lietuvoje. Nors koreliacija tarp žemų pajamų ir energetinio nepritekliaus egzistuoja, šią problemą patiria ir šeimos, kurios gauna vidutines pajamas, ar nuomininkai, gyvenantys nerenovuotuose būstuose ir nieko negalintys dėl to padaryti. Šalti ir drėgni namai paveikia fizinę ir psichinę sveikatą, o dėl aukštų nekilnojamo turto kainų persikelti į geresnės kokybės būstus nėra taip paprasta. 

Nuo pandemijos pradžios šita ir taip daugialypė problema tapo dar ryškiau intersekcionali. Kitaip tariant, dar daugiau problemų persipynė tarpusavyje, taip neproporcingai paveikdamos kai kurias socialines grupes. Jau ir prieš tai patriarchalinės sistemos ypatumai reiškė, jog moterys dažniau kenčia nuo energetinio nepritekliaus, nes namuose praleidžia daugiau laiko, kad atliktų visuomenės joms primestas užduotis. ES tyrimai rodo, kad energetinis nepriteklius neproporcingai dažnai paveikia vaikus, chroninėmis ligomis sergančius asmenis, bedarbes, pensininkus ir vienišus tėvus (iš kurių 80 % yra moterys). Darbas iš namų ir prastovos dar labiau supainiojo reikalus.

Pajamos, amžius, lytis ir sveikata yra tik keli iš faktorių, dėl kurių energetinis nepriteklius persipina su sisteminėmis nelygybėmis. Todėl dabartinė Lietuvos strategija spręsti energetinį nepriteklių skiriant socialines išmokas nepasiturintiems asmenims nėra nei ilgalaikis, nei sisteminis problemos sprendimo būdas. O renovacija yra daugumai nesuprantamas, neįkandamas reiškinys ir vyksta per lėtai.

Energetinis nepriteklius ir neoliberalizmas

Neoliberalistinis požiūris į energetinį nepriteklių Lietuvoje tik didina problemos mastą. Sprendimai apie tai, kaip energija gaminama ir išskirstoma, priimami instituciniu lygmeniu arba privačiame sektoriuje. Tuo tarpu pinigų skolinimasis iš artimųjų susimokėti didelėms sąskaitoms, šilumos taupymas ar kitokie sprendimo būdai krenta ant individualaus vartotojo pečių. Visuomenėje tai matoma kaip individo problema (kaip ir dauguma su žmogaus teisėmis ar klimato kaita susijusių dalykų), o institucijų siūlomos strategijos koncentruojasi į trumpalaikius sprendimus ar vartotojų elgesio pokyčius. Citata iš Nacionalinio energetikos ir klimato srities veiksmų plano puikiai atspindi situaciją: „Asmenys, kuriems kompensuojamos šildymo išlaidos, turi pareigą rūpintis, kad jų išlaidos būtų kuo mažesnės, ir prisidėti prie energetinio efektyvumo didinimo.“ Energetinio efektyvumo didinimas nėra asmeninė atsakomybė, o negalinčiosios sumokėti  savo sąskaitų bet kokiu atveju rūpinasi, kaip tas sąnaudas sumažinti. 

Valdo Jenciaus nuotr.

Šiuo metu Lietuvoje vykstanti elektros rinkos liberalizacija yra nuosekliai susijusi su energetiniu nepritekliumi. Dažnai girdime argumentą, kad laisvėjanti rinka sukurs daugiau konkurencijos ir žemesnes kainas vartotojams, tačiau užsienio šalių patirtys ir tyrimai rodo kitaip. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas atsargiai vertina ES entuziazmą liberalizuoti energetikos rinką. Jų ataskaitoje pabrėžiama, kad kai kuriose ES šalyse elektros tiekėjai vietoj to, kad dalyvautų „sveikoje konkurencijoje“ ilgainiui pavirto privačiomis oligopolijomis. Europos viešųjų paslaugų profesinių sąjungų federacijos  (EPSU) tyrimas pateikia Jungtinę Karalystę kaip vieną iš pavyzdžių, kai vieša valstybinė monopolija pavirsta privačia oligopolija. Tokiu atveju valstybei sunkiau reguliuoti kompanijų veiklą ir apsaugoti vartotojus nuo kainų kilimo ir energetinio nepritekliaus. EPSU praneša, kad energijos rinkos liberalizacija paskatino didžiausias Europos kompanijas dalyvauti mažesnių kompanijų „perėmimo mūšiuose“. Dėl to nuo 2009 m. Europos energijos rinkoje dominuoja penkios milžiniškos kompanijos: EDF,  ENGIE (Prancūzija), RWE ir E.ON (Vokietija) bei ENEL (Italija). Tyrimas parodo, kad šalys su labiausiai liberalizuota energijos rinka turi aukščiausias elektros ir šildymo kainas ir mažiausią apsaugą  pažeidžiamiausiems vartotojams. Tad jei ir toliau pataikaujant besąlygiško ekonominio augimo dogmai bus įgyvendinamos neoliberalios idėjos, energetinio nepritekliaus niekaip neišspręsime.

Mūsų konkretūs reikalavimai

Pelėsiais apaugusiuose, nevėdinamuose, perpučiamuose ir tamsiuose namuose gyvenančiųjų sveikata, žinoma, negerėja. Tai reiškia augantį spaudimą sveikatos apsaugos sektoriui, kuris jau dabar nualintas pandemijos.

Tad jeigu tokia didelė problema, turbūt kažkas daroma? Kažkas vyksta, bet nepakankamai radikaliai. Kadangi neturime energetinio nepritekliaus Lietuvoje apibrėžimo, skirtingos institucijos sprendžia atskirus problemos aspektus. Dabartiniame Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane šita problema minima, bet neaišku, kas atsakingas už visapusį jos sprendimą. Energetinio skurdo apibrėžimas padėtų išmatuoti problemos mastą ir teikti tikslingą pagalbą toms, kurioms jos reikia. Kaip jau minėta, pagal senąjį JK apibrėžimą, visos, kurios išleisdavo daugiau nei 10 % savo pajamų komunaliniams mokesčiams, patirdavo energetinį skurdą. Tai reiškia, kad šitie žmonės gaudavo atitinkamą ne tik finansinę paramą, bet ir pagalbą renovuojant būstą (jei jis pralaidus šilumai). Neseniai šis apibrėžimas buvo pakeistas, taip dirbtinai sumažinant energetinio nepritekliaus statistinį mastą ir užglaistant problemą jos nesprendžiant. Todėl mažiausia, ko turime reikalauti, yra tai, kad galvojantieji tuos sakinius, kurie apibrėš energetinį nepriteklių Lietuvoje, atkreiptų dėmesį į socialines grupes, kurioms tie įstatymai bus kuriami.

Rasos Mac nuotr.

Lietuvoje energetinis skurdas vis dar tapatinamas su finansiniu nepritekliumi, kas yra problematiška. Socialinė parama skiriama tik gaunantiesiems mažas pajamas, nesvarbu, kokiame būste jie gyvena. Pašalpų skirstymas pagal sukauptą turtą stigmatizuoja žmones ir nėra ilgalaikis problemos sprendimas. Tai taip pat neišsprendžia užslėpto energetinio skurdo problemos (angl. hidden energy poverty), kai žmonės nešildo namų arba stengiasi sutaupyti mažiau valgydami, nes bijo didelių sąskaitų. Todėl svarbu spartinti ir skirti daugiau finansavimo ilgalaikiams problemos sprendimo būdams, tokiems kaip renovacija, energetinio efektyvumo didinimas ir perteklinio poreikio energijai mažinimas. Renovacija turi pigti, o jos kaina negali kristi ant vartotojų pečių, kai jiems tai per brangu. Taip pat reikia priemonių, kurios palengvintų apsisprendimo procesą kaimynams bei bendruomenėms suteikiant balso teisę ir nuomotojams.

Mes pasisakome už tai, kad elektros energija ir šiluma būtų apibrėžtos kaip žmogaus teisės – užtikrintos ir apsaugotos. Bendramintės aktyvistės užsienyje kovoja ne tik dėl renovacijų programų spartinimo, bet ir už tai, kad adekvatus (bazinis) energijos kiekis būtų skiriamas kiekvieniems namams nemokamai. Šitaip besaikis šilumos ir elektros vartojimas virš numatytos ribos žymiai pabrangtų: bereikalingas vartojimas sumažėtų, o turtingesni, didesnių energijos poreikių turintys, gyventojai mokėtų daugiau. Surinkti mokesčiai padengtų bazinės energijos, o vėliau ir renovacijos išlaidas. Kodėl tai negalėtų veikti ir Lietuvoje? 

Viršelio nuotr. – pixabay.com