Turbūt mažai beliko nenutuokiančių, kas jau kelerius metus, ir dabar vis intensyviau, vyksta Vilniaus stoties rajone. Tiek besiplečiantis smulkusis verslas, tiek miesto savivaldybė deda suvienytas pastangas, kad rajonas įgautų atitinkamą komercinį prestižą, trauktų investicijas ir taptų miesto centro tęsiniu bei gyvenamąja ir darbo vieta pasiturinčiai vidurinei klasei.
When did you ever see a fag fight back?… Now, times were a-changin’. Tuesday night was the last night for bullshit… Predominantly, the theme [w]as, „this shit has got to stop!
—anonymous Stonewall riots participant
Kada matei, kad pyderas priešintųsi?.. Dabar laikai keičias. Antradienio naktį baigėsi pakanta nesąmonėms… Pagrindinė mintis buvo, kad „šitas šūdas turi liautis!“
—neįvardinta Stonewallo riaušių dalyvė
Kurį laiką gyvenau vienose iš renovuotų Žemųjų Šančių kareivinių. Šis pastatas buvo pirmasis iš aplinkinių namų aptvertas tvora. Už šios tvoros stovi paskutinės vis dar apleistos kareivinės, prie kurių kasdien, metai iš metų, susirenka nepasiturintys rajono gyventojai gauti maisto banko paramą. Ši tvora, skirianti sterilų ir nuobodų viduriniosios klasės kiemą, sauganti namo gyventojus nuo nepageidaujamų varguolių ir ilgapirščių, man visada atspindėjo tai, ką reiškia „miesto tvarkymas“ ir „augimas“.
Paskaičius komentarus internete po straipsniais apie Baltic pride, labai dažnai galima aptikti tokį pasisakymą: „visi tegu gyvena kaip nori, bet kam reikia demonstruotis“. Ir ne, nesu tokia naivi, kad galvočiau, kad tai nuoširdus klausimas LGBTIQ bendruomenei, bet, turiu pripažinti, kad klausimas turi pagrindimą. Tai kas yra “Eitynės už lygybę” ir ko jomis siekiama?
Žinomas laidų vedėjas Kristupas Krivickas paskelbė apie planus žygiuoti Bernardinų parke vienoje rankoje įsikibus vaikus, kitoje – Lietuvos vėliavą, taip siekiant atkreipti dėmesį į „pavojų”, kuris yra iškilęs „tradicinei šeimai”. Krivicko pavyzdžiu greitai pasekė ir kiti šeimas ginantys influenceriai ir politikai. Bet ar tikrai tradicinė šeima yra tik tai, ką įvardijo Krivickas, t.y., „tėtis, mama ir vaikučiai”?
Nors JAV nusikaltimai žmogaus teisėms yra akivaizdūs, Lietuvoje dar vis vyrauja prieštaringi Amerikos politikos vertinimai. Žiniasklaidoje, socialinėse medijose ar netgi mokykliniuose vadovėliuose dominuoja „Amerikos – pasaulio gelbėtojos“ diskursas.
Publikuojame kalbas iš šių metų Gegužės 1-osios eitynių už darbuotojų teises. Kalbas skaitė Gegužės 1-osios profesinės sąjungos narė Justina Miliauskaitė ir Prekybos centrų darbuotojų lygos atstovas Edgaras Marcinkus.
Šį trečiadienį, Gegužės 1-ąją, visame pasaulyje protestais ir demonstracijomis minima dirbančiųjų solidarumo diena. Lietuvoje taip pat vyks eitynės, kurios prasidės 11 val. prie Seimo. Sekant mokytojų streiko ir Kovo 8-osios eitynių pavyzdžiu, siekiama suburti platų ratą organizacijų, neapsiribojančių tik darbuotojų teisių problemomis. Tai puiki proga permąstyti, ką reiškia darbuotojų teisės šiandien ir kodėl ši diena yra mums svarbi.
Kai galia supyksta, ji puola. Puolimui naudoja visus savo turimus įrankius – pirmiausia žiniasklaidą – ir puola staigiai, įnirtingai ir visais frontais. Taip stipriai, kad atrodytų, jog tai visai ne puolimas – juk negali visas pasaulis būti susimokęs prieš vieną žmogų? Puolimo tikslas yra įtikinti pasaulį tą vieną žmogų niekinti, nes tada niekas taip rimtai nebežiūrės ir į tai, ką paviešina jo įkurta platforma „Wikileaks“. Neapsigaukime.
Kraštutinių dešiniųjų partija EKRE patrigubino gautų balsų skaičių šį mėnesį Estijoje vykusiuose rinkimuose (straipsnis pirmą kartą publikuotas kovo 24 dieną – red. past.). Greitai ji gali tapti koalicinės vyriausybės dalimi, o Estija – supanašėti su Viktoro Orbáno Vengrija.
