Nuo užplūdusio tautos gynimo vajaus kentės ne tik atvykėliai, bet ir mes – spygliuotos vielos, automatai, kariniai bokšteliai ir koncentracijos stovyklos kainuoja žymiai daugiau, nei žmonių apgyvendinimas ir pastūmėjimas įsilieti į visuomenę. Kažkam tai bus geras biznis – galime tikėtis, kad spygliuota viela, apjuosianti Lietuvą, bus ne bet kokia, o auksinė.
Kaip tuomet kritikuoti korumpuotus politikus ir visokius marginalus, gyvenančius iš pataikavimo tam tikrose visuomenės grupėse klestinčioms autoritarinėms, homofobinėms ir antidemokratinėms nuotaikoms? Pirmiausia kalbėti ne sausa faktų kalba, o aršiai ginti savo vertybines pozicijas, parodant, kad demokratinės, išties liberalios ir kairiosios vertybės yra geresnės nei autoritarizmas, neapykanta kitokiems ar tradicionalizmas.
Čia peršasi analogija su ta pačia Baltarusija. Pastaruosius porą metų Seime svarstoma labai daug įstatymų, susijusių su bandymais iš Baltarusijos persivilioti daugiausiai IT sektoriaus įmones. Šioms įmonėms siūlomos lengvatinės migracijos sąlygos ir vis mažesni reikalavimai perkeliamam kapitalui. Taigi, mes esam visiškai atviri tiems, kas turi, o tuos, kurie neturi, mes esame pasiryžę uždaryti ilgam. Argumentuojama, turbūt, kad mes nesame atviri „nešvarioms žmonijos masėms“, bet esam atviri sėdmaišiams ir eurams.
Popiežiui skelbiant, kad „šiuolaikinis Bažnyčios iškrypimas – klerikalizmas“, didelė atsakomybė tenka Lietuvos katalikų bažnyčiai. Ar ji pripažins valstybės vaidmenį integruojant įvairius požiūrius ir kuriant taiką visuomenėje? Ar vienašališkai sieks, jog jos principai būtų privalomi visai visuomenei, taip duodama peno fašistuojančioms ekstremistinėms grupuotėms?
Jei valstybė ir turi kokią nors funkciją, tai ne aiškinti mums, kokie mes gudrūs ar kvaili, o padėti mums su tokiomis krizėmis, kaip COVID-19 pandemija, tvarkytis ne kiekvienam paskirai, kaip kas išmano, o drauge. Valstybė – tai savotiškas draudimas nelaimės atveju. Protingas visų šalies gyventojų elgesys kovoje su virusu svarbus, tačiau jis gali būti nebent gera vyšnia ant pandemijos suvaldymo torto.
„Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad skurdas yra nuodėmė („kaltas“) ir skurstantys žmonės turi būti izoliuoti nuo visuomenės, atgailauti ir būti nubausti už savo nusikaltimus. Socialinė darbuotoja pareiškia, kad moteris negyvena labai vargingai, nes mat turi „naują televizorių“, dovanotą mirusio sūnaus, arba irgi padovanotą veislinį šunį, koks eilinis mokytojas kalba apie „apsimestinį skurdą“, nes nemokamą maitinimą gaunantis vaikas išdrįsta vykti į pažintinę kelionę, ar žinomas tinklaraštininkas iškviečia policiją išmaldos prašančiai moteriai su vaikais (ši neva žaidžia žmonių jausmais!).”
Su dešiniąja Laisvės partija į Seimą pateko nemažai išsilavinusių žmonių, iki tol dirbusių žmogaus teisių srityje. Kodėl jie nuėjo su partija, kurios pilkasis kardinolas R. Šimašius mėgsta žodį „bomžas“ (nors nemėgsta „bomžų“) ir sako, kad reikia stiprinti „blogiausiųjų pašalinimo ir geriausiųjų paskatinimo sistemą“? Ir kad žmonėms reikia leisti „iki galo patirti savo pasirinkimų pasekmes“, tokias kaip liga ir skurdas? O partijos veidas A. Armonaitė tiki, kad „Šimašius būtų puikus Lietuvos prezidentas“? Aiškinasi ideologijos kritikas Karolis Klimka.
Atrodo, Lietuvos politinis diskursas reikšmingai keičiasi, Lietuvoje pagaliau pasirodo tikri kairieji, tad nebereikės sukti galvos, už ką balsuoti rinkimuose, ir pavydėti adekvataus pasirinkimo galimybę turinčioms užsienio šalims. Vis dėlto, ar ne per anksti džiaugtis?
„Nuo kitų partijų Laisvės partijos retorika […] skiriasi nebent keliomis Zuoko vardo vertomis ir mažam skaičiui žmonių aktualiomis inovacijomis: sidabrinio startuolio paketu (reikalingų finansų ir teisinių žinių mokymai, verslo inkubatorių / akseleratorių infrastruktūra) ir „sidabrinio influencerio“ idėja. Daktaro Unikausko tipo influencerio mokymai būtų orientuoti į vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo skatinimą ir motyvacijos kėlimą. Atsiprašau už hate’ą, bet aktyvumą bei motyvaciją skatina pirmiausia prieinami vaistai ir po apsipirkimo vaistinėje neužklystančios mintys, kaip reikės išgyventi šį mėnesį.”
Šiomis dienomis daugelis dirbančiųjų su negalią turinčiais arba pažeidžiamais žmonėmis susiduria su didelėmis problemomis, nes užsidarė dienos centrai, kuriuose šie žmonės leido dienas ir dalyvavo užsiėmimuose, linksminosi, galėjo atsipalaiduoti. Dabar jie turi likti „savo namuose“ ir jiems ten nėra gerai, visiškai, nes iš tiesų „jie neturi namų“.
