fbpx

Mediateka

Svarbūs kaip centai: (ne)gyvenimas iš minimalaus atlyginimo

Svarbūs kaip centai: (ne)gyvenimas iš minimalaus atlyginimo

Kaip įmanoma išgyventi iš minimalaus atlyginimo? Toks klausimas kilo amerikiečių žurnalistei Barbarai Ehrenreich, kai 1996-aisiais JAV buvo priimta socialinės apsaugos reforma, smarkiai apribojanti pašalpas daugeliui bedarbių. Žurnalistė nusprendė atlikti eksperimentą ir savo kailiu patirti darbo klasės kasdienybę. Ji tris kartus po vieną mėnesį dirbo mažiausiai apmokamus darbus ir bandė pragyventi tik iš gaunamo atlyginimo, nesinaudodama jokiais kitais asmeniniais ištekliais, išskyrus savo mašiną.

Profsąjungų nominacijos: kandidatai į 2020 m. „Blogiausio darbdavio“ apdovanojimus

Profsąjungų nominacijos: kandidatai į 2020 m. „Blogiausio darbdavio“ apdovanojimus

„Niekada nepraleiskite progos pasinaudoti gera krize!“ – tariamai sakė Winstonas Churchillis. Ši citata daliai Lietuvos darbdavių 2020 m., per koronaviruso pandemiją, tapo kelrode žvaigžde. Nors kai kas gal ir tikėjosi, kad milijonus ir milijardus vartantys verslai padės šaliai išgyventi vieną rimčiausių sveikatos krizių, nemažai darbdavių rado itin kūrybiškų būdų to nedaryti, o per krizę išlaikyti arba padidinti savo pelną, perkeliant ekonominę naštą ant savo darbuotojų ir valstybės pečių.

Apie Lietuvos kolektyvinę traumą ir kitus demonus

Apie Lietuvos kolektyvinę traumą ir kitus demonus

Sovietų Sąjungos kaip lageryje įšalusio inkliuzo supratimas leidžia siekti ir dar vieno kažkodėl itin geidžiamo tikslo – nacistinių ir komunistinių režimų pripažinimo tolygiais. Lietuvoje genocido muziejų įkūrėm, pripažinom ir pasmerkėm tiek trėmimus, tiek servelato įvairovės stygių, bet štai tarptautinėje arenoje vis dar jaučiamės nepatenkinti.

Apie baltojo Tapino aklumą, arba kodėl rasizmas Lietuvoje yra rimta problema

Apie baltojo Tapino aklumą, arba kodėl rasizmas Lietuvoje yra rimta problema

„Ar, kuriant „gerąjį“ lenkų tautybės žmogų, nėra automatiškai sukuriamas ir „blogasis“? Akivaizdu, kokie žmonės yra blogi, už LLRA-KŠS balsuojantys lenkai – neišsilavinę, lietuvių kalbos nevaldantys, Lietuvos valstybė jiems nemiela, jie atsisako lietuviškos žiniasklaidos ir mieliau vartoja rusišką, jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai, nedalyvauja demokratijos procese. Trumpai tariant – „neintegruoti“.

Filologijos filologistika: vienos darbo jėgos istorija

Filologijos filologistika: vienos darbo jėgos istorija

Retas žmogus, įstojęs į filologijos studijų programą, siekia savo literatūrinį ir lingvistinį išsilavinimą pritaikyti logistikos, informacinių technologijų korporacijose ar tarptautiniuose bankuose. Tačiau garsioji krepšelių reforma ir kalbos specialistų paklausa lėmė augantį studentų skaičių universitetuose bei prastėjančią studijų kokybę – mokomasi vis didesnėse grupėse, universitetai tampa privatų sektorių aptarnaujančiu konvejeriu.

Klimato judėjimas – pirmas žingsnis į kairiąją politiką?

Klimato judėjimas – pirmas žingsnis į kairiąją politiką?

„Nepaisant dažnų ideologinių nesutarimų, sunku paneigti, kad Vilniaus FFF grupė vis labiau priima kairiąsias pozicijas, vis labiau sutaria, kad norint spręsti klimato krizę reikia imtis rimtų kolektyvinių veiksmų ir keisti daugiau nei tik valdančiąją partiją ar žmonių vartojimo įpročius, vis dažniau imasi veiksmų, atspindinčių bendras vertybes.“

Klampus politiškumas: reivo trintis, euforiškas hedonizmas ir liberalieji šokiai

Klampus politiškumas: reivo trintis, euforiškas hedonizmas ir liberalieji šokiai

Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.

Geriausio metų filmo „Parazitas“ socialiniai aspektai Lietuvos viešosios erdvės kontekste

Geriausio metų filmo „Parazitas“ socialiniai aspektai Lietuvos viešosios erdvės kontekste

„Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad skurdas yra nuodėmė („kaltas“) ir skurstantys žmonės turi būti izoliuoti nuo visuomenės, atgailauti ir būti nubausti už savo nusikaltimus. Socialinė darbuotoja pareiškia, kad moteris negyvena labai vargingai, nes mat turi „naują televizorių“, dovanotą mirusio sūnaus, arba irgi padovanotą veislinį šunį, koks eilinis mokytojas kalba apie „apsimestinį skurdą“, nes nemokamą maitinimą gaunantis vaikas išdrįsta vykti į pažintinę kelionę, ar žinomas tinklaraštininkas iškviečia policiją išmaldos prašančiai moteriai su vaikais (ši neva žaidžia žmonių jausmais!).“

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Perskyra tarp darbo kaip šantažuojančios prievolės ir laisvalaikio kaip atpalaiduojančios to atsvaros jau seniai išblukusi. Tiesa, kad pasilinksminimo ir pramogų sritys yra sutapatintos su vartojimo ciklais, bet problema gerokai sudėtingesnė, nei „Viskas yra fabrikas!“ arba „Klubas = darbas“. Dažnai bandymai spręsti problemą tėra pačios problemos dalimi: be niekingų „Platformos“ arba šviežių „Šokių už Baltarusiją“ atvejų, taip pat atsiranda tikinčių, kad radikalesnė vakarėlių politizacija turi potencialo kovoti su kapitalizmu. Tad ko vertas reivas kaip politinis aktas? Šios temos bus nagrinėjamos straipsnių trilogijoje „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“. Čia pateikiama pirmoji dalis.

Lygybė nejaudina? Arba kodėl pusė gyventojų neina balsuoti

Lygybė nejaudina? Arba kodėl pusė gyventojų neina balsuoti

Socialdemokratų klaida verčiau buvo ne vangiame žmogaus teisių klausimo akcentavime, o atskiestoje ekonominėje retorikoje. Iš jų girdėtos ekonominės idėjos skamba kaip „geresnės vadybos“ pasiūlymai, kurie susiniveliavo su kitų partijų teiginiais apie „geresnį lėšų panaudojimą”, „viešojo sektoriaus optimizavimą“ ir „galimybių Lietuvą“ – temos, kuriose konservatoriai ir liberalai žymiai geriau sugeba kurti „racionalumo“ ir „profesionalumo“ aurą.