Jeigu tikėsime transporto ekspertais ir specialistais, viešojo transporto operatoriams nederėtų panaikinti kainų visiems keleiviams. Alanui Flauschui, buvusiam Briuselio viešojo transporto tarnybos generaliniam direktoriui ir dabartiniam Tarptautinės Viešojo Transporto Asociacijos generaliniam sekretoriui, “judumo atžvilgiu, nemokamas viešasis transportas yra absurdas“.
Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.
Keliaujančioje parodoje „comiXconnection“ yra iliustratorių Zorano Hercego (Bosnija ir Hercegovina) ir Branko Rakićiaus (Serbija) komiksas „Sisyphus Looses Job“ [sic] („Sizifas netenka darbo“). Istorija tokia: krizės metu mažinant etatus, Sizifas atleidžiamas iš darbo. „Bet… Bet juk aš buvau vienintelis žmogus pasaulyje, turintis amžiną darbo sutartį!“ – kostiumuoto direktoriaus maldauja Sizifas, bet sulaukia standartinio atsakymo: „Man labai gaila. Linkime tau visa ko geriausio.“ Namie Sizifą ramina žmona: „Brangusis, neliūdėk. Vis tiek tai buvo kvailas, beprasmis darbas“, o jis atsako: „Dženifer, visi darbai yra beprasmiai. Bet žmonės nėra iš jų atleidžiami.“ Akivaizdu, kad Sizifas kankinasi: „Ak, dėl Dzeuso meilės! Jaučiuosi toks nereikalingas!“ Kiek patylėjusi Dženifer taria: „Hmm… DABAR tu jautiesi nereikalingas?“
„Gerovės valstybė – tai tik du žodžiai. Gerovė yra gerai, valstybė yra gerai, o gerovės valstybė yra gerai kvadratu. Kai mes pradedame kalbėti apie turinį, suprantame, kad kalbame apie gerovės valstybę, bet vartojame visiškai skirtingas sąvokas,“ – gerokai anksčiau, nei rinkėjai, trūkumus tuščiose Gitano Nausėdos vizijose įžvelgė buvusi kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė (teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir pati kandidatė nesugebėjo arba nenorėjo iki galo išreikšti tikrųjų savo vertybių bei pasiūlymų, o kai kuriais atvejais, kalbėdama netgi abstrakčiau nei išrinktasis prezidentas, siūlydavo „susitarti“ – lyg eiliniam rinkėjui būtų pažįstama ir savaime suprantama Šiaurės šalių istorija siekiant socialinio kontrakto).
Visi girdime apie šių laikų politinę dramą Rytų Europoje: iš vienos pusės stovi liberalioji Europos Sąjunga, iš kitos – konservatyvūs, tautinius interesus atstovaujantys lyderiai. Šiame kultūrinių vertybių konflikte vieni gina „iškrypusios vakarų ideologijos“ prislėgtas tautas, o kiti skleidžia demokratijos ir žmogaus teisių idėjas priešindamiesi tamsuoliškai neapykantai ir autoritarizmui. Ir kas galėtų pagalvoti, kad aršiausi „Briuselio” priešininkai yra kasmet remiami dosniomis ES subsidijomis?
Kol populiarusis ir matomiausias Lietuvos feminizmas be perstojo atsiverinėja, kaip „savo braižo ieškantis“ ir „besigryninantis“ kaleidoskopas, nuo ryžtingų sprendimų ir veiksmų nuolatos užlaikomas begaliniais pusfabrikatinių diskusijų procesais, atsiranda rimtesnių ir pakankamai toli siekiančių vietinių proveržių. Nors įvykis ambicingas, idėjiškai koncentruotas, turintis reiklią bei kryptingą funkciją ir nenusiteikęs leistis į tam tikrus kompromisus, bet: ar sutelkta žinių ir pažinčių gausa nuties planus tolimesnėms didesnio mastelio iniciatyvoms?
Kurį laiką gyvenau vienose iš renovuotų Žemųjų Šančių kareivinių. Šis pastatas buvo pirmasis iš aplinkinių namų aptvertas tvora. Už šios tvoros stovi paskutinės vis dar apleistos kareivinės, prie kurių kasdien, metai iš metų, susirenka nepasiturintys rajono gyventojai gauti maisto banko paramą. Ši tvora, skirianti sterilų ir nuobodų viduriniosios klasės kiemą, sauganti namo gyventojus nuo nepageidaujamų varguolių ir ilgapirščių, man visada atspindėjo tai, ką reiškia „miesto tvarkymas“ ir „augimas“.
Yra daugybė būdų interpretuoti Marksą. Su daugeliu iš jų galima sutikti, tačiau daugybė kitų interpretacijų yra viso labo siekis delegitimuoti Marksą atkartojant seną antikomunistinę retoriką. Marksas pajuokiamas kaip sterilaus ekonominio determinizmo propaguotojas, o jo analizės, prognozės bei spėjimai kritikuojami dėl jų baisaus nepagrįstumo.
Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, klasinių santykių analizė buvo ir tebėra demonizuojama, siejama su „atgyvenusia Sovietų Sąjungos retorika“. Paradoksalu, bet dabartinė diskusija apie socialinę nelygybę yra ne tik ribota, bet ir dalinai paveldėta iš Sovietų Sąjungoje naudotos socialinių mokslų teorijos. Joje socialinė nelygybė suprantama tik per pajamų ir turto prizmę, o galios ir išnaudojimo santykiai lieka nepastebėti.
„Leftistinė utopija“, „socialistų svaičiojimai“, „gerai ant popieriaus atrodo, bet realybėj neveikia“. Taip reaguoja labiausiai savimi pasitikintys lietuviškojo interneto komentatoriai-vizionieriai, kai kalba kuriame nors delfyje ar feisbuko grupėje pasisuka apie universalias bazines pajamas (UBP). Pačių UBP idėja iš pirmo žvilgsnio paprastai geniali: kiekvienai šalies pilietei ar gyventojui kas mėnesį valstybė perveda šiek tiek pinigų. Ne per daugiausiai, bet kad pasijustų. Visiems po lygiai – nuo Grybauskaitės iki elgetos.
