fbpx

Vietoje pelno diktatūros – tikros demokratijos darbe

„Ko iš tikrųjų negalime sau leisti, tai ne išplėstų teisių ir garantijų žmonėms, o tokios prabangos ir privilegijų, kuriomis mėgaujasi keletas išrinktųjų.“ Ekonominė krizė privers pergalvoti, kieno poreikius turi tenkinti ekonomika, dėl to reikalaukime atlyginimų kėlimo bei darbo dienos sutrumpinimo iki 6 valandų

Dabartinė Lietuvos ir kitų Europos šalių ekonominė politika sukoncentruota į darbo santykių išsaugojimą, bet galime tikėtis, kad gilėjant krizei spaudimas iš verslo didės. Dėl to mums reikia nemiegoti ir kelti dirbančiųjų žmonių reikalavimus. 

Į Seimą skinasi kelią Darbdavių asociacijos pateikti pasiūlymai, kuriuos šią savaitę turėtų svarstyti Seimo socialinių reikalų ir darbo komitetas. Verslas siūlo šešiems mėnesiams sustabdyti dalį darbo kodekso straipsnių: panaikinti viršvalandžių skaičiavimą – darbo laiką pailginti iki 12 val. per dieną (48 val. per savaitę); padvigubinti suminės darbo laiko apskaitos periodą iki pusės metų; sumažinti įspėjimo terminus atleidžiamiems darbuotojams; darbdaviui suteikti teisę išleisti priverstinių atostogų įspėjant tik prieš dvi dienas; galiausiai, leisti darbdaviui atsiskaityti su atleistu darbuotoju per 30 dienų ir sumažinti delspinigius už nesumokėtą atlyginimą. 

Kaip pastebi Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos teisininkai, šie pasiūlymai ne tik pažeidžia Darbo kodekso esmę, bet ir prieštarauja tarptautinėms darbo teisės normoms ir Lietuvos Konstitucijai. Pasiūlymus pateikusios Darbdavių asociacijos pirmininkas Danas Arlauskas teisinasi, kad tai – tik laikini, pusę metų galiosiantys pakeitimai. Tačiau Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė taikliai pastebėjo, kad dokumentuose niekur neįrašyta, kad pakeitimai galios iki konkrečios datos. Verta prisiminti, kad praeitos krizės metu mokytojų atlyginimai taip pat buvo „laikinai“ sumažinti. Ar taip nenutiktų ir su šiais pasiūlymais?

Šiuo momentu, rodos, vyriausybė darbdavių pasiūlymams nepritaria. Socialinių reikalų ministerija atvirai pasisakė prieš šiuos pasiūlymus, teigdama, kad jau dabar Darbo kodekse įteisintos visos reikiamos priemonės derinti darbo santykius, o verslui suteikiama pagalba, jeigu šis neatleidžia darbuotojų. Tačiau net jei šį kartą verslo pasiūlymai bus atmesti, tai nereiškia, kad ateityje jie nepasikartos. Vystantis ekonominei krizei, įtampa tarp verslo ir darbuotojų interesų tik augs, ir tai reiškia, kad neišvengiamai reikės perrašinėti taisykles, kaip paskirstomi visuomenės resursai. Dėl to, vietoje senų taisyklių ir egzistuojančių įstatymų gynimo, vertėtų išnaudoti progą ir kelti naujus reikalavimus – kovoti „už“, o ne likti nuolatinėje gynyboje.

Jokių algų!? Jokios nuomos! – kadras iš protesto JAV už nuomos įmokų įšaldymą. Karantino metu automobiliai tampa populiaria priemone protestuoti.

Pirmiausia, viešosiose diskusijose reikia pabrėžti skirtį tarp to, kaip verslas traktuoja ekonomiką ir kaip mes norime, kad ji veiktų. Šiuo metu tiek vyriausybė, tiek verslas siekia „išsaugoti ekonomiką“, bet jų priemonės yra skirtingos. Pateikti darbdavių asociacijos pasiūlymai puikiai iliustruoja, kad verslui ekonomikos išsaugojimas reiškia dar pigesnę ir lengviau kontroliuojamą darbo jėgą. Dėl augančios krizės grėsmės rinka tampa nestabili, o verslas siekia permesti investavimo riziką ant darbuotojų pečių. Norima atsijoti pelningą darbą nuo to, kuris iš verslininko pusės atrodo nuostolingas – jeigu yra užsakymas, tai dirbsi „be ribų“ po 12 valandų 6 dienas per savaitę, o kai tik dings užsakymai ir tapsi „našta verslui“, tave galės lengviau paliuosuoti, siųsti atostogų ar tiesiog sudėlioti tavo darbo laiką taip, kad per pusę metų „vidutiniškai“ pasidalintų valandos. Taip darbuotojų sukurtas pelnas įmonei bus dar labiau atsietas nuo įsipareigojimo bent minimaliai rūpintis darbuotojų gerove ir užtikrinti jų pajamų stabilumą.

Kaip galima pateisinti tokius verslininkų norus? Anot Darbdavių asociacijos pirmininko D. Arlausko, šie verslininkų siūlymai vedini kilnių tikslų: „Jeigu mes norime išlaikyti darbo vietas ir ateityje, kad verslas iš tikrųjų nenukentėtų tiek, kad po to mes neteksime daug darbo vietų, tai dėl šių kilnių dalykų mes galvojame, kad lygiai taip pat reikia imtis tam tikrų priemonių.“ Pagal šio pono logiką, kiekvienas darbuotojas nori turėti darbą, vadinasi, jis taip pat turėtų pritarti verslo gelbėjimui, net jei tai reiškia savitos vergystės įteisinimą. Kitais žodžiais tariant, gelbėkime verslą ir jis išgelbės mus!  Šią retoriką pasaldina tokios frazės kaip „leiskime dirbti ir užsidirbti“ (neriboti darbo laiko) ar „palikime laisvę susitarti“ (nesaugoti darbuotojų įstatymais).

Šioje verslininkų retorikoje paslepiama tai, kad siekis užtikrinti visiems darbą ir gerovę yra suplakamas su verslo siekiu išsaugoti pelną. Juk kad ir koks būtų „socialiai atsakingas“ darbdavys, jo siekis visų pirma yra įmonės pelnas („socialinė atsakomybė“ dažniausiai yra tik reklaminis įvaizdis). Verslas samdys darbuotojus tik tada, kai darbas neš pelną, ir sieks kuo greičiau ištraukti pinigus iš šios veiklos, kai ji taps finansiškai nuostolinga, net jei tai visuomenei užtrauks žymiai skaudesnes socialines pasekmes. Ekonominio augimo metu ši prieštara tarp pelno ir visuomeninės naudos yra nesureikšminama – sakoma, kad verslo egoizmas „natūraliai“ sukuria daugiau gerovės visiems. Bet krizės metu išryškėja tikra praraja tarp šių dviejų interesų. Verslininkai prašo gelbėti ne šiaip ekonomiką, o tokią, kurioje būtų išsaugoti finansiniai pelnai ir sudarytos sąlygos nepertraukiamam jų augimui. Būtent dėl to verslas siekia naikinti apribojimus darbuotojų išnaudojimui, o ne dėl to, kad norima užtikrinti visų gerovę.

Girdint tokius darbdavių pasiūlymus, daugeliui žmonių pagrįstai kyla baimė, kad kartosis 2008-ųjų krizės scenarijus. Tačiau dabartinė ekonominė krizė yra kitokia. Pirmiausia, ji prasidėjo nuo viruso epidemijos ir iškėlė visuomeninės sveikatos problemas į pirmą vietą. Tai viešajai politikai neleidžia lengvai pasiduoti verslo interesams, paslėptiems po „ekonomikos išsaugojimo“ retorika, nes šie pasiūlymai akivaizdžiai prieštarauja visuomenės sveikatos poreikiams. Kaip socialinės apsaugos ir darbo ministerija teigė, darbo dienos ilginimas iki 12 valandų yra nepriimtinas, nes „šiuo sudėtingu laikotarpiu kaip tik didesnis dėmesys turi būti skiriamas darbuotojų sveikatai, o tai neatsiejama nuo pakankamo poilsio.“ Antra, vietoje prieš dešimtmetį taikytos drastiškos „taupymo politikos“, dabar kryptstama link siekio išlaikyti vartojimą atlaisvinant valstybių finansinio taupymo kontrolę. Nerimaujama ne dėl to, kaip susiaurinti banko paskolų išpūstą vartojimą, o kaip jį išlaikyti. Šiuo atveju, verslo pasiūlymai gali atsisukti prieš juos pačius – padidėję atleidimai ir sumažėję darbuotojų atlyginimai reikštų ir vartojimo smukimą, t.y., verslas neturėtų kam parduoti savo prekių.

Vietoj pramintų „taupymo“ ir „diržų veržimo“ programų, valstybės imasi nekonvencinių ekonomikos gelbėjimo priemonių, kurios prieš dešimt metų buvo net nediskutuojamos. Nors stebuklų tikėtis neverta, bet valstybių siekiai apsaugoti visuomenės sveikatą ir išlaikyti darbo vietas sukuria galimybę kelti visuomenės gerovės idėjas virš iki šiol tvirtai besilaikiusių dogmatiškų laisvos rinkos taisyklių, tenkinusių globalaus finansinio kapitalo poreikius. Valstybių sprendimai, kad ir kokie riboti,parodo, kad ekonomiką galima keisti, kad ji nėra „atsieta“ nuo visuomenės, vyriausybių politikos ir sprendimų. Dėl to atsiveria galimybė išlaisvinti ekonomiką iš pelno diktatūros – ekonomika gali tarnauti žmonių poreikiams ir užtikrinti visų ekonominį saugumą, o ne besąlyginį  mažumos pelno augimą.

Draugai, piliečiai, broliai, seserys, partizanai – susivienykime už #Teisę į sveikatą #Karantino pajamas – nuotrauka iš Italijoje plintančio judėjimo už garantuotas bazines pajamas.

Epidemija ne tik iškėlė visuomenės sveikatos problemas, bet ir išryškino labiausiai pažeidžiamų darbuotojų svarbą visuomenei. Gyvenimui apsivertus aukštyn kojomis staiga pamatėme, kas iš tikrųjų palaiko visuomenės gyvenimą – tai parduotuvių, sveikatos ir socialinės rūpybos darbuotojai, valytojai, fūristai, maisto išvežiotojai ir visi kiti, kurie įprastai laikomi žemiausia darbuotojų hierarchijos grandimi. Šis apsivertimas vyksta ne tik Lietuvoje: Anglijoje nebeliko imigrantų, kurie už minimalius atlyginimus dirbo fermose; Vokietijoje ir Austrijoje nebėra rytų Europiečių, kurie prižiūrėtų senus žmones. Šiose šalyse verslas kartoja tai, ką puikiai žino visi imigrantai – vietinių, kurie norėtų atlikti šiuos sunkius darbus, bus neįmanoma rasti.

Lietuvoje socialiniuose tinkluose pasipylė padėkos kasininkėms, ligoninių darbuotojams, organizuojamos vakarinių aplodismentų iš balkonų akcijos. Savo ruožtu prekybos centrai suskubo kurti reklaminius padėkos klipukus darbuotojams, pagerbti tuos, dėl kurių darbo maistas pasiekia jūsų namus. Nors išreiškiama pagarba darbuotojų materialinės padėties savaime negerina, bet šis dėmesys gali būti veiksmingai išnaudotas iškeliant klausimą, kodėl už visuomenei būtinus darbus yra mokami mažiausi atlyginimai. Kol kas tik „Lidl“ ir “Iki” paskelbė pridėsiantys priedą prie atlyginimo už darbą karantino metu. Pasak Prekybos centrų darbuotojų lygos, „Iki“ išmokės maždaug po 50 eurų siekiančias premijas darbuotojams. Tai tik vienkartinės premijos, paliekant pačius minimaliausius atlyginimus.

Vietoje savitikslio darbuotojų herojiškumo liaupsinimo, akcentuoti galima tai, kad įprastoje kasdienybėje šiuos žmones „laisva rinka“ apdovanoja skurdo atlyginimais ir menkiausiomis garantijomis, nors jų darbas kompanijoms sukrauna milijoninius pelnus. Karantino metu dirbantys žmonės nusipelno ne tik papildomų priedų ir garantijų už padidėjusią riziką ir dar labiau įtemptą darbą. Reikia žengti žingsnį pirmyn ir reikalauti atlyginimų kėlimo bei darbo dienos sutrumpinimo iki 6 valandų. Tai klausimas ne tik apie šių darbuotojų padėtį, bet ir bendrai tolygesnį darbo pasidalinimą ir įvertinimą visuomenėje, geresnės sveikatos ir laiko rūpintis savo gyvenimu bei artimaisiais užtikrinimą. 

Be abejonės, tokie reikalavimai susidurs su bankų ekonomistų, didžiųjų verslininkų pasipriešinimu, kaip ir bet koks dirbančiųjų padėties gerinimas. Tačiau ko iš tikrųjų negalime sau leisti, tai ne išplėstų teisių ir garantijų žmonėms, o tokios prabangos ir privilegijų, kuriomis mėgaujasi keletas išrinktųjų. Išsimokami milijoniniai dividendai, privatūs lėktuvai ir vieną kartą per metus aplankomos vilos ekonomikai kainuoja per daug

Ekonominė krizė mus privers pergalvoti, kieno poreikius turi tenkinti ekonomika. Vietoje stambaus verslo stumiamos pelno diktatūros, turime reikalauti tikros demokratijos darbe. Turime klausti, kodėl nepaisant nuolatinių pastangų liberalizuoti darbo santykius, streikai yra vis dar apriboti faktiškai neišpildomais teisiniais reikalavimais? Būtent streikai (ar bent didesnė jų grėsmė) gali įgalinti darbuotojus sukurti atsvarą visuotinei darbdavių galiai, įprasminti ekonominę lygybę ne tik per valstybės perskirstomas lėšas, bet ir supurtyti patį išnaudojimo židinį.

Jeigu ekonominė krizė gilės, jokios dabartinės teisės neapsaugos žmonių nuo atleidimų, įklimpimo į skolas, savo būsto praradimo ir visuotinai augančios nevilties. Tačiau krizės yra ne tik nuosmukio, bet ir naujų galimybių metas. Kuria linkme pasisuks ši krizė, priklausys nuo mūsų gebėjimo susivienyti, užčiuopti kylančius konfliktus ir kelti progresyvius reikalavimus. Verslas neturi išskirtinių teisių į ekonomiką. Ji priklauso mums visiems ir mes galime rinktis, ar tarnausime ekonomikai ar ji tarnaus mums.


Primename, kad Gegužės 1-osios profesinė sąjunga Kovo 31 d. paskelbė reikalavimus Vyriausybei, užtikrinti darbuotojų saugumą ir socialines garantijas. Ekonominės krizės akivaizdoje, Profesinė sąjunga reikalauja turtingųjų atsakomybės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *