When did you ever see a fag fight back?… Now, times were a-changin’. Tuesday night was the last night for bullshit… Predominantly, the theme [w]as, „this shit has got to stop!
—anonymous Stonewall riots participant
Kada matei, kad pyderas priešintųsi?.. Dabar laikai keičias. Antradienio naktį baigėsi pakanta nesąmonėms… Pagrindinė mintis buvo, kad „šitas šūdas turi liautis!“
—neįvardinta Stonewallo riaušių dalyvė
Paimkime homofobišką peticiją, sumaišykime ją su šimtamete pranašyste apie Rusiją, pašlakstykime konservatyvaus šeimyninio aljanso fondais iš Lenkijos ir panašiai mąstančių kolegų – ir ką gausime? Krikščioniškosios kultūros institutą.
Paskaičius komentarus internete po straipsniais apie Baltic pride, labai dažnai galima aptikti tokį pasisakymą: „visi tegu gyvena kaip nori, bet kam reikia demonstruotis“. Ir ne, nesu tokia naivi, kad galvočiau, kad tai nuoširdus klausimas LGBTIQ bendruomenei, bet, turiu pripažinti, kad klausimas turi pagrindimą. Tai kas yra “Eitynės už lygybę” ir ko jomis siekiama?
Žinomas laidų vedėjas Kristupas Krivickas paskelbė apie planus žygiuoti Bernardinų parke vienoje rankoje įsikibus vaikus, kitoje – Lietuvos vėliavą, taip siekiant atkreipti dėmesį į „pavojų”, kuris yra iškilęs „tradicinei šeimai”. Krivicko pavyzdžiu greitai pasekė ir kiti šeimas ginantys influenceriai ir politikai. Bet ar tikrai tradicinė šeima yra tik tai, ką įvardijo Krivickas, t.y., „tėtis, mama ir vaikučiai”?
Pronatalizmas – tai priemonės skatinti gimstamumą. Terminas daug kam nežinomas, bet visi žinome jo praktines išraiškas. Radikaliausia iš jų – aborto ar kontracepcijos draudimas, švelniausios priemonės – finansinės išmokos ir nuolaidos tėvams, miestų infrastruktūros pritaikymas vaikų poreikiams.
Artėjant Tarptautinei dirbančiųjų solidarumo dienai, svarbu kalbėti ne tik apie altyginimus ir darbo laiką, bet ir dažnai nutylimą temą – seksualinį priekabiavimą darbe. #MeToo atvejai davė krušos, tačiau susikoncentravo akademinėje sferoje ir galios santykius kondensavo anapus darbo santykių problematikos.
Šiemet, deja, nepavyko dalyvauti Nacionalinės emancipacijos dienoje (NED), vykusioje, kaip ir kasmet, vasario 17 d. Nacionalinėje dailės galerijoje. Prieš trejus metus pirmą kartą suorganizuotas renginys (tuomet teko garbė prisidėti prie iniciatyvinės grupės, o praėjusiais metais – skaityti pranešimą) siekia atkreipti dėmesį į moterų ištrynimą iš viešosios erdvės, jų nustūmimą į Lietuvos valstybingumo projekto paraštes. Šiemet renginys orientavosi į protestų kultūros apžvalgą, apimdamas ne tik moterų, bet ir kitų marginalizuotų grupių problemas, išsamiau analizavo motinystės reprezentaciją bei diskutavo apie „lietuviškus feminizmus“.
Publikuojame kalbas iš š. m. Kovo 8-ąją Vilniuje vykusių moterų solidarumo eitynių. Skaitė Viktorija Kolbešnikova ir Laura Lapinskė (Gegužės 1-osios profesinė sąjunga).
Šiame interviu Hannah Schultes kalbina Živką Valiavičarską, Nedą Genovą, Rają Apostolovą – tris Sofijoje, Bulgarijoje naujai susikūrusio antikapitalistinio, queer ir feministinio kolektyvo LevFem nares. 2018-aisiais LevFem aktyviai prisidėjo prie Tarptautinei kovos su smurtu prieš moteris dienai paminėti skirtų protestų mobilizavimo. Kolektyvas susiformavo iki protestų likus keletui savaičių su tikslu įtraukti socioekonominės nelygybės klausimus į Bulgarijos feminizmo programą. Šalia to, kolektyvas kvietė neatidėliotinai mobilizacijai prieš kylančią rasizmo, neofašizmo, etnofobijos ir ksenofobijos bangą Bulgarijoje ir regione.
Čekija – viena „turtingesnių“ posocialistinių šalių, šiuo metu išgyvenanti ekonominį pakilimą, kurio privalumus, pasak vietinės ir užsienio žiniasklaidos, jaučia visi gyventojai. 2017 m. žurnalistė Saša Uhlová ėmėsi tirti darbo sąlygas prasčiausiai apmokamose darbo vietose. Norėdama patirti jas pati, ji trumpam įsidarbino ligoninės skalbykloje, vištienos fabrike, kasininke prekybos centre, skutimosi peiliukų gamykloje ir atliekų rūšiavimo įmonėje.
