Toliau tęsiantis Rusijos invazijai į Ukrainą, dažnas nenustojame svarstyti: kaip dar galime padėti šiai šaliai ir jo žmonėms tokio siaubo akivaizdoje? Šalia ginkluotės tiekimo, humanitarinės pagalbos, pabėgėlių priėmimo ir palaikymo akcijų yra ir dar vienas paramos būdas. Turime spausti Europos Sąjungos šalių vyriausybes, kad ES imtųsi spręsti Ukrainos skolų problemą.
„Pastaraisiais metais daug rašiau apie taikos siekį ir civilių aukas abiejose Donbaso karo pusėse. Bandžiau skatinti dialogą. Bet visa dabar jau parūko dūmais. Kompromiso nebus. Putinas lai planuoja ką tik nori, bet net jei Rusija ir užims Kijevą bei įstatys okupacinę vyriausybę, mes priešinsimės. Kova tęsis tol, kol Rusija paliks Ukrainą ramybėje ir gaus atlyginti už visas aukas ir visą destrukciją.“
Tokios kompanijos, kaip ,,Bolt“ ir ,,Wolt“, sistemingai nesuteikia savo darbuotojams pagrindinių darbo teisių, neteisingai juos laikydamos individualia veikla užsiimančiais ,,partneriais“. Pagaliau Europa ketina priimti įstatymą, kuris juos pripažintų darbuotojais. Šiuo pavyzdžiu turėtų pasekti ir Didžioji Britanija.
Kazachstanas iš tiesų sukūrė žaliavų gavyba pagrįsto kapitalizmo modelį. Valstybės gyventojai susiduria su daugybe socialinių problemų, egzistuoja didžiulė socialinė stratifikacija. „Vidurinioji klasė“ sugriauta, realios ekonomikos sektorius sunaikintas. Dėl didelių korupcijos mastų BVP pasiskirstęs itin netolygiai. Neoliberalios reformos visiškai panaikino socialinę apsaugą. Labiausiai tikėtina, kad transnacionalinių korporacijų atstovai paskaičiavo, jog naftos verslų išlaikymui reikia 5 milijonų žmonių, todėl visa daugiau nei 18 milijonų siekianti Kazachstano populiacija yra tiesiog per didelė. Dėl šių priežasčių dabar vykstantys protestai daugeliu atžvilgių yra antikolonijiniai.
Pirmiausia, visiškai akivaizdu, kad protestuotojai švilpė ir reiškė nepagarbą ne Sausio 13-osios aukoms, jie švilpė dabartinei Lietuvos valdžiai. Tai, kad valdantieji jiems reiškiamą panieką nori prilyginti nepagarbai visai Lietuvos nepriklausomybės istorijai, tik rodo nė kiek nebestebinančią jų aroganciją. Be to, tai buvo bene pirma proga, kai protestuotojai galėjo fiziškai prisiartinti prie premjerės bei kai kurių kitų valdžios atstovų ir į akis pareikšti, ką apie juos mano – priekaištauti, kad Sausio 13-oji yra netinkama proga protestui, nėra visiškai sąžininga.
Po Nepriklausomybės atgavimo visi šitie netvarūs daugiabučiai buvo privatizuoti. Jų gyventojai, nebe valstybė, nuo šiol yra pastatų savininkai. Problema ta, kad privatizacijos metu teisinė sistema, kuri užtikrintų namų administravimą, techninę priežiūrą ir remonto darbus dar neegzistavo, todėl daugiabučių administravimas šiandien gana chaotiškas. Planinės ekonomikos akivaizdoje pastatyti nekokybiški daugiabučiai po Nepriklausomybės atgavimo gana greitai tapo privačių įmonių taikiniu, todėl gyvenimo kokybė juose auga lėtai ir netolygiai.
Mūsų asmeninis komfortas, santykis su kaimynais, mūsų labai privati galimybė nesirgti hipotermija dar yra susijusi su labai vieša klimato kaitos problema, kuri mus žudo iš lėto, be pasigailėjimo. Viskas susiję, viskas aktualu ir viskas išsprendžiama. Reikia renovuoti „chruščiovkes“, pristatyti saulės baterijų, išvalyti senus katilus ir draugiškai užsidaryti langus, kol nuosaikiai šildomės reguliuojamais radiatoriais. Viską finansuotų valstybė, sumažintume energijos švaistymą ir taip padidintume tikimybę nenumirti per klimato katastrofą. Tai kodėl taip sunku išspręsti šią problemą čia ir dabar?
Neapykanta AirBnB atžvilgiu būdinga ne tik Prahai. Daugelio pasaulio miestų žmonės ir savivaldybės bando įvesti trumpalaikės nuomos kontrolės priemones. Tačiau AirBnB nebėra vien tik trumpalaikė nuoma. Tai akivaizdus įrodymas, kaip mieste veikia kapitalistinė ekonominė logika: būstas yra skirtas parduoti, o ne tenkinti žmonių poreikius. Tie, kas gali sau leisti, gali gyventi čia, kas negali – turi kraustytis į priemiesčius.
ES santvarka šiuolaikinėje konstitucinėje istorijoje unikali, nes „jos modelis – ne Atėnai, o Sparta, kur piliečių susirinkimas balsavimu priimdavo arba atmesdavo Seniūnų Tarybos pasiūlymus, bet pats įstatymų projektų siūlyti negalėjo“. Sąjungos elito politinė kultūra primena europietiškąją restauraciją ir jos įpėdinius prieš XIX a. įvykdytas balsavimo teisės reformas, „laikus, kai politika iš esmės buvo laikoma ministrų kabinetų, diplomatų ir aukščiausio rango biurokratų monopoliu“. Trumpai tariant, Sąjungos santvarka yra oligarchija.
Rubrikoje „GPB Pokalbiai“ apie jaunųjų medikų studijas, darbą ir su tuo susijusias problemas lapkričio pradžioje socialiniame centre Emma pakalbėti susitikome su Karoliu Kilčausku ir Migle Gedmine iš Jaunųjų gydytojų asociacijos. Kalbėjomės apie tai kaip turėtų atrodyti ir kaip atrodo rezidentūros studijos, apie tai kodėl valstybei, kuri ir finansuoja šias studijas, vėliau trūksta suinteresuotumo pasidomėti jų kokybe.
