Sveiki, aš Tomas ir aš – alkoholikas. Nors jau kiek daugiau nei metus burnoj neturėjau nė lašo „tikro“ alkoholio (gira, kefyras, nealkoholinis alus ir pernokę vaisiai nesiskaito). Ir gal mieliau vadinčiausi gražiau, pvz., liaudiškai, pijoku. Bet apie žodžius – kiek vėliau.
In this presentation for the Kombinatas 2023 festival, Ian Parker analyses the Psy professions (psychiatry, psychology, psychoanalysis etc.) and presents some of the progressive and even anti-psy alternatives to the established psy-practices.
Norėčiau sakyti – sveikinu šios trilogijos pirmoje ir antroje dalyse drauge su manimi prasiskynus kelią pro seksizmo psichiatrijos istorijoje brūzgynus. Tikrai norėčiau nuraminti, kad viskas seniai susitvarkė: sistema pripažino savo klaidas ir iš jų pasimokė, seksizmo ir kitokių išankstinių nusistatymų piktžolės išravėtos, auga bujoja visiems ir kiekvienai teisinga, nediskriminuojanti, žmogiškumo pertekusi psichiatrija.
Radikalizuojantis turinys internete nėra naujiena, tačiau jo cirkuliacija įprastai išlieka nišinė. Visgi per pastaruosius kelis metus internetas susidūrė su staigiu ir plačiu manosphere turinio išpopuliarėjimu. Reikšminga jo dalis pasižymi radikalizuojančiomis tendencijomis.
Lietuva vėluoja atsakyti į jau dešimtmečius trunkančią labai ūmią situaciją – savižudybių epidemiją. Dar bandome atsakyti į klausimą, kodėl Lietuva šiuo atžvilgiu yra tokia ypatinga, tačiau manau, kad pagalba ir tyrimas gali eiti paraleliai. Reikia kurti inovatyvius sprendimus. Ši iniciatyva gimė iš noro priartinti terapiją prie žmonių.
„Tyrimai psichologijos moksle vis dar dažniausiai yra kiekybiniai. Jie redukuoja asmenis į skaičius, operuoja jais eksperimentuose ir išveda bendrus teiginius apie žmogaus elgesį ir mąstymą. Tokia psichologija netiria išgyvenamos patirties ir to, kokias reikšmes jai žmonės priskiria; jai nerūpi individualūs žmonių gyvenimai.“ Interviu su Ian Parker – vienu svarbiausių šiuolaikinių psichologijos disciplinos kritikų.
„Kaip sako, visi gyvūnai lygūs, bet yra lygesnių už kitus. Labai sunkių psichikos ligonių ir epileptikių už ofelijas niekas neimdavo. Jos jau buvo „už ribos“ – neestetiškos, sunkiau seksualizuojamos, galimai nepatrauklios ir pavojingos, „iš tikrųjų“ „nesveikos“. „Isterikė“, kaip kad šiais laikais „ribinė“, geba balansuoti – užtektinai nesveika, kad būtų egzotiška, užtektinai sveika, kad nebūtų atgrasi. Čia toks subtilus šokis – lyg ir nepadoru, lyg ir norisi žiūrėti.“
Psichiatrija taip norėjo tapti „rimtu“, fiziologinei medicinai prilygstančiu mokslu, kad gerokai pasišovė sau koją ir prigadino daugybę gyvenimų dešimtmečiams į ateitį, ir vis dar gadina. Na ir, aišku, užuodęs sau naudą įlindo kapitalizmas. XX a. viduryje formavosi požiūris, kad kalbėjimo terapija yra ilgas ir brangus darbas, o štai piliulė būtų daug veiksmingesnis atsakymas, plius, jeigu turėsime specializuotus vaistus, vadinasi, mūsų sritis prilygs kitoms medicinos sritims. Prasidėjo psichofarmakologijos ir biopsichiatrinio požiūrio era, ką aš, nusižiūrėjusi iš anglakalbių šaltinių, mėgstu vadinti medikokapitalizmu. Elektrošokas, lobotomijos, insulino terapijos – ir visais atvejais gausiausiai nukentėdavo moterys, mat jų tarp psichiatrijos ligoninių pacienčių vis tiek išliko didžioji dauguma.
Nei vienas vaikas, nepriklausomai nuo jo lyties, amžiaus, gyvenimo sąlygų, raidos ar asmenybinių charakteristikų, nėra apsaugotas nuo seksualinės prievartos – auka gali tapti bet kas. Svarbu žinoti, jog seksualinė prievarta neretai prasideda labai ankstyvame amžiuje – dar tuomet, kai vaikas nepajėgia suprasti, kas vyksta, ar neturi tinkamų būdų parodyti bei pasakyti kitiems apie savo patirtis.
„Jei anksčiau per Libiją atkeliavę pacientai man sakydavo „taip, ten bloga vieta, daug chaoso, bet suktis įmanoma“, tai dabar klausytis jų pasakojimų būna nepakeliama. Ir taip yra todėl, kad buvo sukurta smurtinė migruojančių asmenų kontrolės sistema.“
