Kaunas tvarkosi turčiams

Kaunas visada buvo tas konservatyvusis, kažkur laike įstrigęs miestas ir mažai kas tikėjo, kad tai gali pasikeisti. Teko tik ironiškai kartoti: „Ir Kaune galima gyventi“. Todėl į valdžią atėjus Visvaldui, daugelis miestiečių buvo sužavėti miesto augimo – lyg įvykus taikiai revoliucijai, pradėjo dygti nauji pastatai, burgzti kelininkų mašinos, o miesto valdžia, lyg kuklus geradarys, tik dėliojo plakatus „atsiprašome už nepatogumus – miestas tvarkosi”. Ir šio tvarkymo apžavėti miestiečiai atsakydavo – šie nepatogumai yra tai, ko mes troškome visą gyvenimą!

Ilgą laiką bet kokia kritika Matijošaičiui ir jo vadovaujamai miesto tarybai atsimušdavo lyg žirniai į sieną. Per daug nesivargindamas, Matijošaitis atsikirsdavo, kad tai tik konservatorių puolimas. Daugelis miestiečių tam pritarė – tik nuprotėję niurzgaliai gali norėti sugrįžti į tuos laikus, kai niekas nevykdavo. Akivaizdu, kad protestai prieš miesto vystymą yra tik konservatorių bandymas susigrąžinti prarastą valdžią. Ir iš dalies tai tiesa – konservatorių „lyderiai“ bando susigrąžinti savo legitimumą šmėžuodami gyventojų protestuose ir tai tikrai atrodo apgailėtinai.

Bet šie aukso laikai, rodos, baigėsi greičiau, nei kas galėjo numanyti. Vos tik triuškinančia persvara išrinktas antrai kadencijai, Matijošaitis tapo kelių žurnalistinių tyrimų ir bendruomenių protestų taikiniu. Nors kalbėti apie šios figūros smukimą dar anksti, bet akivaizdu, kad „neliečiamybės” laikai pamažu baigiasi ir iš „ūkiško geradario“ miesto mero Matijošaitis pamažu atsiskleidžia, kas iš tikrųjų yra – nuobodus ir arogantiškas verslininkas.

Matijošaitis nėra nei išskirtinis verslininkas, nei sumanus politikas, todėl apie jį norisi kalbėti kiek įmanoma mažiau. Bet jis geriau, nei kiti merai, atitinka neoliberalios politikos idealą – skirtumai tarp to, kas vieša ir privatu, ištirpsta susiliedami į dinamišką „augimo“ ir „progreso“ simfoniją. Lyg baisiausiame tradicinės šeimos gynėjų košmare, verslo ir savivaldos interesai susijungia į tos pačios lyties asmenų santuoką. Tos pačios, nes neįmanoma atskirti, kur tėvelis ir kur mamytė – kur verslas, o kur savivalda. Bet juk šeimoje svarbiausia meilė, ar ne?

Kaip išsiblaivius iš rožinio romano staiga supranti, kad esi su žmogumi, kuris ne tik niekuo nepadeda tavo gyvenimui, o tik naudojasi tavo meile, taip ir su Matijošaičiu – staiga paaiškėja, kad mero postas jam reikalingas ne dėl meilės miestui, o tiesiog išplėsti savo ir kolegų verslo daržą. Bet ar užtenka tiesiog atskleisti šiuos mero užmojus visuomenei, parodyti, kad jis viską daro vardan verslo interesų? Juk ir be žurnalistinių tyrimų visi tai puikiai supranta ir nieko šios aferos nestebina. Atsakymą visi žinome – svarbiausia, kad jis tvarko miestą ir net jei pasiglemžia šiek tiek turto, tai vis tiek atiduoda duoklę miestui. Nejaugi geriau konservatoriai, kurie tik pasiglemždavo, bet nieko nedarydavo?

Kad ir kiek diskutuotum, visada atsimuši į du skurdžius pasirinkimus – arba tu už Visvaldišką vystymąsi, arba už konservatorišką stagnaciją. Atrodo, kad vienintelis miesto vystymasis ir yra Matijošaitis – jeigu nori naujai asfaltuoto kelio, tada nepyk, jei šalia tavo medinio namo išdygs naujas verslo centras. Miesto vystymasis tampa neatsiejamas nuo verslo plėtros, jis matuojamas daugėjančiais verslo centrais, augančiais naujais prabangiais daugiabučiais ir prekybos centrais. Bet tokioje diskusijoje niekados neklausiama – ką ši plėtra reiškia miesto gyventojams? Arba kieno sąskaita ši plėtra yra įgyvendinama?

Viena iš priežasčių, kodėl sunku įsivaizduoti kitokią miesto plėtrą, net ir idėjiškai priešintis neoliberaliam verslo centrų dauginimuisi yra ta, kad vietoj šių stiklinių pastatų mes įsivaizduojam tik betoninius griuvėsius. Vienintelė alternatyva verslo centrams yra apleistas, daugeliui miestiečių akis badantis šiukšlynas. Todėl niekam neskauda, kai šį šiukšlyną pakeičia spindintys korporaciniai stiklainiai – pagaliau, miestas tvarkosi!

Bet šiukšlynai yra neatsiejama korporacinio miesto dalis – kol vienur auga tvoromis aptverti, pasiturintiems žmonėms skirti kvartalai, kitur vardan „efektyvumo“ ir „racionalesnio lėšų panaudojimo“ uždaromos viešosios mokyklos. Viename iš naujai sutvarkytų Žemųjų Šančių gyvenamųjų namų kvartalų įsikūrė „Karalienės Mortos” mokykla. Šios mokyklos vadovė, Austėja Landsbergienė, džiaugėsi sutvarkyta aplinka, kurioje vaikai galės saugiai ugdyti savo gebėjimus pažinti aplinką. Tai elitinė privati mokykla, kurios mėnesio kaina mokiniui yra 597 eurai – tikriausiai daugiau nei daugelio šiame rajone gyvenančių žmonių mėnesio atlyginimas.

Tuo tarpu ši vasara yra paskutinė kitai Šančių mokyklai. Kauno savivaldybė 2016 m. vasarį nusprendė pertvarkyti bendrojo ugdymo mokyklų tinklą ir uždaryti Aukštuosiuose Šančiuose įsikūrusią bendrojo lavinimo mokyklą. Savivaldybės neįtikino nei vietos bendruomenės prašymai, nei daugiau nei 1000 surinktų parašų prieš mokyklos uždarymą, nei faktas, kad ją lanko net 82 proc. Šančių seniūnijos mokinių –  didžiausias skaičius tarp visų Kauno seniūnijų mokyklų. Kaip teigiama reorganizavimo dokumente, pagrindinis mokyklos uždarymo tikslas – racionalesnis ir efektyvesnis viešų išteklių panaudojimas.

Pasak Landsbergienės, mokyklos aplinka yra labai svarbi vaikų ugdymui. Kol turtingų tėvų vaikai džiaugiasi dinamiška ir sutvarkyta „Karalienės Mortos“ mokyklos aplinka, kitos, vos už kelių kvartalų esančios Šančių vidurinės mokyklos mokiniai ateinančiais metais galės studijuoti šalimais vykstančią daugiaaukščių pastatų statybą ir naujo kelio, apjuosiančio šią mokyklą, tiesimą. Vienas rajono gyventojas rašė, kad nepaisant nuolatinių gyventojų prašymų, savivaldybė per daugelį metų nesugebėjo šalia šios mokyklos įrengti saugios pėsčiųjų perėjos ir šaligatvio. Tačiau savivaldybė puikiai geba organizuoti naujo kelio tiesimą palei Nemuną, kuris sujungs šiame rajone išdygsiančius naujus verslo centrus ir daugiabučius. Kaip atskleidė LRT tyrimas, šie nauji NT projektai vystomi Matijošaičio artimos aplinkos verslininkų.

Daugeliui gyventojų Matijošaičio vystymo planai atrodo kaip korupcijos atvejis, į kurį turėtų atkreipti dėmesį teisėsaugos institucijos. Apeliuodami į korupciją mes lyg teigiame, kad tokie vystymo projektai yra išimtis ir nusižengimas įstatymams – jeigu tik viskas būtų vykdoma atsakingai ir civilizuotai, tada nekiltų tokių nesusipratimų, sistema veiktų efektyviai ir nešališkai. Bet likimo ironija yra ta, kad Kauno savivaldybė su Matijošaičiu priešakyje ir yra idealiausias šio nešališkumo ir efektyvumo pavyzdys. Kaip pastebi daugelis ekspertų, kritikuojančių naujojo Šančių kelio projektą, teisiškai nėra prie ko prikibti – mes galime tik klausti, ar toks projektas yra teisingas šio rajono ir jo gyventojų atžvilgiu.

Slapta įrašytame pokalbyje Matijošaitis, cituodamas Brežnevą, teigė, „ekonomika turi veikti ekonomiškai“. Matijošaitis yra puikiausias UAB „Kauno Savivaldybė“ direktorius, kokį šis miestas iki šiol yra turėjęs. Su savivaldybės reikalais jis tvarkosi kaip versle – mažina išlaidas atsikratydamas bet kokių socialinių naštų ir įsipareigojimų savo darbuotojams; investuoja tik į tas sritis, kurios atneša pelną; siekia plėsti Kauno savivaldybės galias monopolizuodamas aplinkinius rajonus. Ir svarbiausia, kaip verslo lyderiai žino – kad ir kokį šūdą begamintum, viskas priklauso nuo reklamos. Ne veltui Kauno savivaldybės išlaidos „ryšiams su visuomene“ beveik dvigubai viršija Vilniaus miesto.

Toks miesto vystymas įgyvendinamas didžiosios dalies miestiečių sąskaita ne tik įsisavinant mokesčių mokėtojų pinigus ir europines lėšas verslo interesams patenkinti, bet ir atskiriant miesto erdves išskirtinai pasiturintiems žmonėms. Kaunas tvarkosi ne kam kitam, o turčiams – tokiems, kaip Matijošaitis. Išvystyti ir sutvarkyti miesto gyvenamieji, komerciniai ir aptarnavimo kvartalai, atitinkantys „skandinavišką“ estetiką, kontrastuoja su apleistais ir „pilkais“ plotais. Šiuos pasaulius skiria tvoros – kai kur realios, o kitur simbolinės. Kurioje tvoros pusėje gyvensit, priklausys nuo jūsų piniginės storio.