Jei ateityje norime nesusidurti su naujomis panašaus masto ligomis, turime žvelgti plačiau ir neignoruoti šio ir kitų virusų ištakų. Pasak Londono universiteto profesorės Kate Jones, siekiant patenkinti globaliosios Šiaurės medienos, mineralų ir resursų poreikius, nustekenami kraštovaizdžiai ir suardoma ekosistema. Dėl to daugėja nesaugių žmonių kontaktų su gyvūnais bei ligų, iš gyvūnų perduodamų žmonėms: Ebola tarp žmonių paplito nužudžius sergančią šimpanzę, o COVID-19, tikėtina, atsirado gyvūnais prekiaujančiame turguje. Visgi, demonizuoti vietas, kuriose nėra šaldytuvų ir kitų higienos sąlygų, yra neteisinga. Pagrindinė problema yra skurdas, iš kurio kapstydamiesi ir bandydami išvengti bado, žmonės yra priversti į pavojų statyti savo gyvybes.
Be to, individualių gyventojų veikla miškuose neprilygsta korporacijų ir stambių ūkių veiklai. Būtent pastarieji yra atsakingi už didžiausius iškertamų medžių plotus ir natūralios ekosistemos naikinimą. Todėl, kol valstybių vadovai nesiims griežtų priemonių, užkirsdami kelią skurdui ir verslo klestėjimui aplinkos apsaugos sąskaita, ateityje žmonės vis dažniau kentės nuo naujų ligų protrūkių.
Plačiau apie šias sąsajas tarp stambaus verslo, klimato kaitos ir šiandieninės pandemijos – žurnalisto John Vidal komentare. Tekstą išvertė Paskutinis skambutis Žemei – platforma, skirta dalintis informacija apie klimato kaitą lietuvių kalba.
Ledkalnio viršūnė: ar Covid-19 sukėlėme naikindami gamtą?
„Mayibout 2 nėra sveikas [kaimelis]. Vos 150 ant pietinio Ivindo upės kranto, giliai didžiajame Minkebe miške šiaurės Gabone įsikūrusio kaimelio gyventojų yra pratę prie maliarijos, dengės, geltonojo drugio ir Afrikinės miegligės. Jos tiesiog praeina.
Tačiau 1996 m. iš miško parsigavo menkai žmogui tepažįstamas virusas Ebola, sukeldamas nedidelių epidemijų bangą. Ši liga nužudė 21 iš 37 užsikrėtusių kaimelio gyventojų, įskaitant žmones, kurie iš gretimo miško parnešė šimpanzę, nudyrė, kapojo ją gabalais arba valgė.
Į Mayibout 2 keliavau 2004 metais ištirti kodėl mirtinos ligos randasi biologinės įvairovės židiniuose – pavyzdžiui tropiniuose miškuose ar laukinių žvėrių turguose Afrikos ir Azijos miestuose.
Dieną plaukiau kanoja, tuomet daug valandų ėjau palei nustekento miško kirtimų kelius, praėjau bakų kaimelius, nedidelę aukso kasyklą, kol pasiekiau kaimą. Ten sutikau traumą patyrusius žmones, kurie tebebijojo mirtino viruso, nužudančio 90% infekuotųjų, sugrįžimo.
Kaimo gyventojai pasakojo, kaip šimpanzę nužudė į mišką išėję vaikai su šunimis. Pasakojo, kad visiems, kurie šimpanzės mėsą gamino ar valgė, per kelias valandas pakilo temperatūra. Kai kurie mirė iškart, kitus upe nuplukdė į ligoninę. Vos keli, kaip kas Nesto Bematsick, išsikapstė. „Mes mylėjome mišką, o dabar mes jo bijom,“ paaiškino jis. Daugelis jo šeimos narių mirė.
Prieš vos dešimtmetį ar du buvo pradėta svarstyti, kad tropiniai miškai ir nepaliesta gamta, knibždanti egzotinių gyvūnų, grėsminga žmogui, nes joje tarpsta virusai ir patogenai, kurie sukelia naujas ligas –Ebolą, ŽIV ir dengę.
Tačiau šiandien daugelis tyrėjų svarsto, kad sąlygas naujų virusų ir ligų atsiradimui, tarp jų ir Covic-19, kuri 2019 m. gruodžio mėnesį pasirodė Kinijoje, sukuria biologinę įvairovę naikinanti žmogaus veikla. Drauge tiek turtingose, tiek skurdžiose valstybėse veriasi gilios sveikatos ir ekonomikos krizės. Randasi visiškai nauja disciplina – planetos sveikatos, kurioje bandoma susitelkti į vis ryškesnius ryšius tarp žmonių ir visų kitų gyvų organizmų visoje ekosistemoje gerbūvio.
Taigi ar įmanoma, kad žmogaus veikla – kelių tiesimas, kasyba, medžioklė ir miškų kirtimas, – sukėlusi Ebolos epidemiją Mayibout 2 ir kitur dešimtajame dešimtmetyje, dabar kelia naujus košmarus?
„Įsiveržiame į tropinius miškus ir kitus laukinius kraštovaizdžius, kuriuose – aibė įvairiausių rūšių gyvūnų ir augalų, tačiau visuose tuose gyvūnuose apstu nepažįstamų virusų,“ Davidas Quammenas, knygos „Spillover: gyvūninės infekcijos ir kita pandemija,“ autorius, visai neseniai rašė „New York Times.“
„Mes kertame medžius, žudome gyvūnus arba įkaliname juos narvuose ir siunčiame į turgus. Sutrikdome ekosistemas, išbaidome virusus iš jų įprastinių šeimininkų. Kai tai nutinka, [virusai] ieško naujo šeimininko. Ir dažnai jais tampame mes.“
Auganti grėsmė
Tyrimai rodo, kad gyvūnų sukeliamų ligų, kaip kad Ebola, SŪRS, paukščių gripas ir, dabar, Covid-19, protrūkių daugėja. Patogenai persikelia iš gyvūnų į žmones, ir daugelis geba plisti naujose aplinkose. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai skaičiuoja, kad net 75% naujų žmonių susirgimų kilę iš gyvūnų.
Kai kurios ligos, pavyzdžiui pasiutligė ir maras, iš gyvūnų buvo perduoti jau prieš kelis amžius. Kai kurios kitos – pavyzdžiui Marburgo hemoraginė karštinė, kurią, manyta, platina šikšnosparniai, vis dar itin retos. Kai kurios, kaip kad Covid-19, […] arba ARRS, kurios sąsajos nuvedė prie Vidurinių Rytų kupranugarių, yra naujos, tačiau plinta globaliai.
Tarp kitų ligų, kurios iš gyvūnų perduotos žmonėmis, yra Lasos hemoraginė karštligė, pirmąsyk pastebėta 1969 m. Nigerijoje, Nipos virusinė infekcija Malaizijoje, ir SŪRS Kinijoje, nuo kurios mirė daugiau kaip 700 žmonių ir kuri pasirodė 30 šalių per 2002 metų kovą. Kai kurie virusai, pvz. Zika ir Vakarų Nilo virusas, kilo Afrikoje, tačiau mutavo ir įsitvirtino kituose žemynuose.
Londono universiteto koledžo ekologijos ir bioįvairovės profesorė Kate Jones teigia, kad augantis skaičius gyvūnų sukeltų infekcinių ligų kelia „vis didesnę grėsmę pasaulio sveikatai, saugumui ir ekonomikai.“
„Patogenai nekreipia dėmesio į rūšių skirtumus,“ teigia ligų ekologas Thomas Gillespie, Emory universiteto aplinkos mokslų fakulteto docentas. Jis tyrinėja, kaip mąžtančios gamtinės buveinės ir pakitęs elgesys prisideda prie ligų perdavimo iš gyvūnų žmonėms.
„Manęs koronaviruso protrūkis visai nenustebino,“ prideda jis. „Dauguma patogenų dar tik atrandama. Mes ledkalnio viršūnėje.“
Žmonės, anot Gillespie, patys sukuria sąlygas, kuriomis paskatina ligų plitimą – jie sumažina natūralius barjerus tarp gyvūnų, kurie yra įprastiniai tam tikrų virusų nešiotojai, ir savęs. „Mes tikimės pandeminio gripo, galime tikėtis didelės apimties mirštamumo, taip pat kitų patogenų su kitais poveikiais. Tokios ligos kaip Ebola plinta sunkiai, tačiau jeigu tokios ligos, kaip Ebola, plistų per kažką panašaus į vėjaraupius, būtų katastrofa,“ paaiškina Gillespie.
Anot mokslininko, laukinė gamta patiria vis daugiau spaudimo. „Milžiniški kraštovaizdžio pokyčiai atima iš gyvūnų jų gyvenamuosius plotus, o tai reiškia, kad daugiau rūšių susitelkia ir daugiau gyvūnų susiduria su žmogumi. Tos rūšys, kurios išgyvena šiuos pokyčius, šiuo metu yra judresnės ir turi [dažnesnį] kontaktą su kitais gyvūnais ir žmonėmis.“
Kaip pavyzdį Gillespie nurodo JAV: čia priemiesčių fragmentuotuose miškuose žmonėms kyla pavojus užsikrėsti Laimo liga. „Ekosistemų pokyčiai daro poveikį sudėtingiems Laimo patogenų ciklams. Žmonėms, gyvenantiems netoli [miškų], kyla didesnis pavojus susirgti Laimo liga per erkės įkandimą,“ paaiškina jis.
Tačiau, anot Cary ekosistemų studijų instituto Milbruke, Niujorke, vyresniojo tyrėjo Richardo Ostfeldo, žmogaus sveikatos tyrimuose retai svarstomas ekosistemos poveikis žmogui. Drauge su kitais tyrėjais jis vysto naują – planetos sveikatos – discipliną, kurioje tyrinėjami sąryšiai tarp žmonių ir ekosistemos sveikatos.
„Tarp mokslininkų ir visuomenės vyrauja neteisingas įsitikinimas, kad gamtos ekosistemos mums pavojingos. Tačiau jie klysta. Gamtoje, tiesa, esama pavojų, tačiau didžiąją grėsmę kelia žmogaus veikla. Gamtos ekosistemų keliama grėsmė mūsų sveikatai gali būti kur kas didesnė, jei žmogus kišasi į gamtą,“ aiškina tyrėjas.
Ostfeldas atkreipė dėmesį į žiurkes ir šikšnosparnius, kurie susiję su tiesioginiu ir netiesioginiu zoonozinių ligų pernešimu. „Kai kurių graužikų ir šikšnosparnių pagausėja tuomet, kai sunaikinamos jų buveinės. Šie gyvūnai greičiausiai skatina [patogenų] perdavimą. Kuo labiau trikdome miškus ir buveines, tuo didesnį pavojų keliame,“ paaiškino Ostfeldas.
Felicia Keesling, Bardo koledžo Niujorke biologijos profesorė, tyrinėja kokią įtaką aplinkos pokyčiai daro tikimybei, kad žmonės susidurs su infekcinėmis ligomis. „Naikindami biologinę įvairovę, pastebime rūšių, kurios perduoda naujas ligas, daugėjimą. Tačiau yra rimtų įrodymų, kad tos pačios rūšies gyvūnai yra geriausi esamų ligų šeimininkai,“ ji rašo atvirame laiške „Ensia“ tinklapiui, skirtame informacijai apie pokyčius mūsų planetoje.
Ryšiai su rinka
Ligų ekologai tvirtina, kad tikėtina, jog virusus ir kitus patogenus gyvūnai žmonėms gali perduoti ir neformaliuose turguose, kurie atsirado su tikslu tiekti šviežią mėsą greitai augančioms miestų populiacijoms. Juose gyvūnai skerdžiami, pjaustomi ir parduodami vietoje.
„Šlapiasis turgus“, prekiaujantis šviežiais produktais ir mėsa Uhane, kuriame, anot Kinijos vyriausybės, prasidėjo dabartinė Covid-19 pandemija, prekiavo įvairiais laukiniais žvėrimis, įskaitant vilkiukus, salamandras, krokodilus, skorpionus, žiurkes, voveres, civetas ir vėžlius.
Tokio pat pobūdžio miestų turguose Vakarų ir Centrinėje Afrikoje prekiaujama beždžionėmis, šikšnosparniais, žiurkėmis ir dešimtimis įvairių paukščių, žinduolių, vabzdžių ir graužikų rūšių. Gyvūnai žudomi ir parduodami arti atvirų šiukšlynų, be kanalizacijos.
„Šlapi turgūs“ puikiai tinka perduoti patogenus tarp rūšių,“ paaiškina Gillespie. „Kai vienoje vietoje susiduria skirtingos rūšys, nepriklausomai nuo to, ar tai natūrali aplinka, pavyzdžiui, miškas, ar šlapias turgus, galima tikėtis pašalinių reiškinių.“
Kinijos valdžia uždarė Uhano ir kitus turgus, kuriuose būdavo prekiaujama gyvais laukiniais žvėrimis, o praėjusį mėnesį Pekinas uždraudė prekiauti ir valgyti laukinius gyvūnus, išskyrus žuvį ir jūros gėrybes. Tačiau kai kurie mokslininkai teigia, kad draudimas prekiauti gyvais laukiniais gyvūnais miestuose ar neformaliuose turguose problemos neišspręs.
„Garsus yra šlapiasis turgus Lagose. Jis tarsi tiksinti atominė bomba. Visgi neteisinga demonizuoti vietas, kuriuose nėra šaldytuvų. Šiuose turguose parduodama didžioji dalis Afrikos ir Azijos maisto,“ teigia Jones.
„Šie turgūs yra pagrindinis šimtų milijonų neturtingų žmonių maisto šaltinis, todėl atsikratyti jų neįmanoma,“ teigia Delia Grace, vyresnioji Tarptautinio gyvulininkystės tyrimų instituto Nairobyje (Kenijoje) epidemiologė ir veterinarė. Anot jos, įvedus draudimus, prekyba tiesiog vyks pogrindyje, kur higienai bus skiriama dar mažiau dėmesio.
Viename tinklaraščio straipsnyje Erik Fevre su kolege Cecilia Tacoli, pagrindine gyvenviečių tyrėja Tarptautiniame aplinkos ir vystymo institute (IIED) teigia, kad užuot pirštu badę į šlapiuosius turgus, turėtume susitelkti į klestinčią prekybą laukiniais gyvūnais.
„Laukiniai žvėrys kur kas dažniau, nei ūkiuose auginami gyvuliai, nešioja virusus,“ rašo tyrėjai. „Kaltė verčiama šlapiesiems turgums, kurie yra dalis neformalios maisto prekybos [grandinės]. Tačiau duomenys rodo, kad ne visuomet įmanoma tiesiogiai sieti turgus ir ligas.“
Elgesio permainos
Tad ko galima imtis siekiant visa tai išspręsti?
Anot Jones, permainų turi imtis ir turtingos, ir neturtingos šalys. Siekiant patenkinti globaliosios Šiaurės medienos, mineralų ir resursų poreikius, nustekenami kraštovaizdžiai ir suardoma ekosistema, dėl to ligų ir daugėja. „Privaloma susimąstyti apie visuotinį biologinį saugumą, identifikuoti silpnąsias vietas ir stiprinti sveikatos priežiūrą besivystančiose šalyse. Jei to nepadarysime, galime tikėtis daugiau [tokių protrūkių],“ priduria ji.
„Dabar pavojų daugiau. Jų visuomet būta, juos patyrė kartų kartos. Bet mes privalome pakeisti savo veiksmus pavojaus akivaizdoje,“ paaiškina Brianas Birdas, tyrėjas virusologas iš Kalifornijos universiteto Daviso veterinarinės medicinos sveikatos instituto. Čia jis vadovauja Ebolos viruso stebėjimui Siera Leonėje ir kitose pasaulio vietose.
„Esame nesibaigiančių ekstremalių situacijų eroje,“ teigia Birdas. „Ligos nukeliauja toliau ir greičiau, nei bet kada ligšiol, o tai reiškia, kad turime greičiau imtis veiksmų. Tam reikia investicijų, žmonių elgesio pokyčių. Tai taip pat reiškia, kad turime įsiklausyti į visų bendruomenių poreikius.“
Anot Birdo, ypač svarbu apie patogenus ir ligas paaiškinti medkirčiams, medžiotojams, turgaus prekybininkams ir vartotojams. „[Liga] prasideda nuo vieno ar dviejų žmonių. Geriausias sprendimas būtų edukacija ir sąmoningumas. Privalome atkreipti žmonių dėmesį į tai, kaip viskas pasikeitė. Dirbdamas Siera Leonėje su žmonėmis, užsikrėtusiais Ebola, supratau, kad vietos bendruomenės trokšta daugiau informacijos – žmonės nori žinoti, ką turi daryti, jie nori išmokti.“
Fevre ir Tacoli skatina permąstyti miestų infrastruktūrą, ypač žemų pajamų ir neformalias gyvenvietes. „Trumpalaikės pastangos yra sutelkiamos siekiant sustabdyti infekcijos plitimą, tačiau ilguoju laikotarpiu – turint galvoje, kad užkrečiamos ligos visuomet greičiausiai plinta į miestus ir juose – siekiame pakeisti tai, kaip miestai planuojami ir vystomi.“
Svarbiausia, anot Birdo, yra pasiruošti. „Negalime numatyti, iš kur mus užklups kita pandemija, todėl mums reikia parengti rizikų sušvelninimo planus ir pasiruošti blogiausiems scenarijams,“ teigia jis. „Aišku tik viena – bus ir kita pandemija.“