Kaip kito tvarumo diskursas
Tvarumo (angl. sustainability) samprata per pastaruosius šimtą metų smarkiai kito. Dar industrinės revoliucijos metu kilo kalbos apie tvarumą – jau tuomet susirūpinta demografinio augimo ir technologinės pažangos įtaka ekologinėms buveinėms. Po Antrojo pasaulinio karo tvarumo diskursą vystė tokios aplinkosaugos organizacijos, kaip Nature Conservancy ir World Conservation Union. Jos iškėlė problemas, susijusias su pesticidų ir kitų chemikalų naudojimu žemės ūkyje, oro taršos, iškastinio kuro poveikiu aplinkai ir bioįvairovės išsaugojimu.
9-ajame dešimtmetyje tvarumo diskursas tapo patrauklus verslui. Nuo tada tvarumo sąvoka suprantama kaip individualūs pasirinkimai – vartojimo įpročiai, kuriais sąmoningai siekiama sumažinti neigiamą savo veiksmų poveikį aplinkai. Aplinkosauginis aktyvizmas neteko savo reikšmės. Taip tvarumo sąvoka užgožė savo pirminį siekį – reformuoti mūsų ekonominį vystymąsi.
Įmonės ėmė steigti postus aplinkos apsaugos, socialinės atsakomybės ir valdysenos konsultantams, analitikams ir strategams. Tai padėjo gerinti įmonių viešuosius ryšius ir pritraukti investuotojų. Šių pareigybių paskirtis – rengti finansines, metines ar tvarumo ataskaitas, kuriose giriamasi, kad įmonė naudojo perdirbamą popierių ir daugkartinius puodelius konferencijos metu.
Šiose ataskaitose dažniausiai nutylima apie įmonių veiklos sukeltas šiltnamio dujų emisijas. Vykdydamas tvarumo specialistų atrankas, žmogiškųjų išteklių skyrius labai atsargiai renkasi, kad tarp kandidatų nepapultų koks aplinkosaugos aktyvistas – neduokdie, užsibrėžtų pernelyg rimtus tvaraus vystymosi tikslus.
Dėl šių priežasčių šiandien klimato aktyvistams naudoti tvarumo terminą tapo gėdinga. Aktyvistai mieliau renkasi kalbėti apie klimato teisingumą. Aplinkosaugos organizacijos į klimato kaitos reiškinį taip pat ėmė žiūrėti įvairiapusiškiau ir vis dažniau pripažįsta, kad ne visų įnašas į klimato kaitos procesus yra vienodas – todėl ir pastangos sušvelninti klimato kaitą turėtų būti paskirstytos proporcingai.
Tai kodėl tvarumas kainuoja?
Darbo vertės teorija teigia, kad prekių ir paslaugų vertę lemia joms pagaminti reikalingas darbo laikas. Tačiau kodėl už litrą sojų pieno tenka pakloti du ar net keturis eurus, nors norint jį pagaminti užtenka užauginti saują sojos pupelių, jas apdoroti ir sumalti kartu su vandeniu? O štai už litrą karvės pieno, reikalaujančio užauginti tonas sojų ir kukurūzų, apvaisinti karvę, ją maitinti, laukti, kol jos pieno liaukos ims gaminti pieną, mokame kelis kartus mažiau?
Vienas iš veiksnių yra gamybos mastas – padidėjus gamybos apimtims, ilgainiui vidutinės gamybos sąnaudos sumažėja. Kitas svarbus faktorius – valstybės subsidijos. Aukštus gyvulinių produktų gamybos kaštus dalinai perima valstybė. Pavyzdžiui, Lietuvoje už toną pieno skiriama 40-50 eurų (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, 2023). Islandijoje valstybės parama pieno gamintojams siekia 59.86%, Japonijoje ir Norvegijoje – 58.42% ir 56.54%, Indijoje – 37,51% (Kondaridze & Luckstead, 2023).
2020 metais pasaulinė pieno gamyba pasiekė apie 906 mln. tonų – 2% daugiau nei 2019 m., ir tikimasi, kad ateinančiais metais ji toliau didės (FAO, 2021). Ši valstybės remiama gyvulinių produktų pramonės plėtra negali tęstis amžinai. Egzistuoja riba, diktuojama absoliučios skrandžio talpos, nuo kurios paklausa šiems produktams toliau kilti nebegali, kad ir kiek nupiginami (subsidijuojami) jie būtų. Tad ką daryti gerovės valstybei su ūkininkais, pripratusiais prie nuolatinės valstybės paramos?
Kai 70-aisiais JAV smarkiai pradėjo mažėti pieno produktų paklausa, Džimio Karterio administracija pasiūlė išgelbėti pieno pramonę – ji suteikė dar daugiau subsidijų, ir supirko pieno perteklių sūrio forma (Lacy et al., 2019; Erba et al., 1995). Verslo atsakas buvo aiškus – pagaminti kuo daugiau sūrio, žinant, kad valstybė jį visą supirks. Sūris buvo patalpintas olose Misūrio valstijoje ir po truputį išdalintas socialinės paramos institucijoms. Panašūs procesai pasikartojo daug kartų. Tokie verslo gelbėjimai lėmė tik vis didesnę jų netvarią plėtrą, dabar palikusią JAV Vyriausybę su 635 milijonais kilogramų sūrio klinčio kasykoje, Misūryje.
Lietuva dabar susiduria su ta pačia dilema – pieno gamintojai skundžiasi, jog pieno įkainis nebeatperka gamybos kaštų. Mes galėtume instinktyviai stoti bet kurio streikuojančio pusėn, tačiau tai nebūtų ilgalaikis sprendimas. Verčiau reikalaukime subsidijų augaliniams produktams ir tvarioms paslaugoms.
Kvietimas į protestą
Šiandien tvarumas užknisa, nes šiandien ekologiškų prekių ir paslaugų kainos yra nepakeliamos. Tvarumas užknisa, nes už jį turime papildomai sumokėti per mokesčius, kurie dažnai nepasiekia tikslinio finansavimo. Tvarias paslaugas ir produkciją darome neįperkamais didžiajai daliai visuomenės, kurią vėliau dar kaltiname, kad nebalsuoja pinigine, dėl to rinka produktų nesiūlo.
Tačiau tvarumas neturėtų būti prabanga, tvarumas turėtų būti prieinamas kiekvienam, nes tvarumas yra būtina sąlyga išgyventi šioje planetoje. Todėl kviečiame į protestą Lapkričio 25 dieną, 12 valandą Vinco Kudirkos aikštėje. Ateikim išsireikalauti pigesnio viešojo transporto paslaugų ir subsidijų augalinei produkcijai. Nesąmonė, kad tvarumas tapo prabanga, kurios negalime sau leisti.
Šaltiniai:
Erba, E. M., & Novakovic, A. M. (1995). The Evolution of Milk Pricing and Government Intervention in Dairy Markets.
FAO. (2021) Overview of global dairy market developments in 2020. Rome: The food and agriculture organization (FAO) of the United Nations. http://www.fao.org/3/cb4230en/cb4230en.pdf
Kondaridze, M., & Luckstead, J. (2023). Determinants of dairy‐product trade: Do subsidies matter?. Journal of Agricultural Economics.
Lacy, K., Sorensen, T., & Gibbons, E. M. (2019). Government Cheese: A Case Study of Price Supports.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. (2023). Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas. https://zum.lrv.lt/lt/lietuvos-zemes-ukio-ir-kaimo-pletros-2023-2027-m-strateginis-planas-1