Lygybė nejaudina? Arba kodėl pusė gyventojų neina balsuoti

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Pagrindinė socialdemokratų atsinaujinimo žinutė buvo ta, kad nuo šiol jie pilnai palaikys žmogaus teises ir kovos už piliečių lygybę. Tačiau ši žinutė greitai pasimetė tarp kitų partijų retorikos – galima sakyti, kad tiek kairieji, tiek dešinieji šiandien pasisako už tam tikrą piliečių lygybę. Net Vatikanas, skelbdamas krikščioniškų vertybių autoritetą, kalba apie lyčių lygybę, tik pažymi, kad reikia išlaikyti „natūralius skirtumus“ tarp vyrų ir moterų. Ir tuo pačiu niekas geriau neatskleidžia visuomenėje egzistuojančių susipriešinimų – lygybės temos atskiria miestą nuo kaimo, jaunus nuo senų, o taip pat „progresyviuosius vakariečius“ nuo „atsilikusių Rytų“.

Pastarieji Seimo rinkimai taip pat nestokojo šių vertybinių skirtumų išnaudojimo. Paaiškėjus pirmojo turo rezultatams iš valstiečių pasigirdo gąsdinimai, kad išrinkus vienus netrukus prasidės „svieto lyginimas“ – tuoj bus panaikinti vyrų ir moterų tualetų ženklinimai, mokyklose vietoje Maironio mokytojai vaikus mokys kaip susukti kasiaką, o gėjai užlips ant altoriaus ir išardys tą it krištolas trapią lietuvišką šeimą. Iš kitos pusės, laimėjusios partijos pažadėjo pagaliau užtikrinti „žmogaus teises” kaip šios egzistuoja Vakaruose – įtvirtinti senai vilkinamus partnerystės įstatymus, dekriminalizuoti žolę ir priimti Stambulo konvenciją.

Po ypatingai „vyriškos“ vyriausybės, kurioje tarp 14 ministrų tik protarpiais sušmėžuodavo moteris, ar pagaliau galime šauti šampaną ir skelbti, kad visuomenė nusprendė žengti lyčių lygybės ir žmogaus teisių kryptimi? Pirmą kartą Lietuvos istorijoje Seimo rinkimus laimėjusių partijų lyderės – moterys. Be to, Laisvės partija tikriausiai pirmoji, kuri be užuolankų skelbėsi atstovausianti „mažumas“ ir kovosianti už žmogaus teises.

Problema yra ne ta, kad liberalai ar konservatoriai „pavogė“ progresyvias idėjas iš kairiųjų, lyg sąmoningai meluodami rinkėjams, kad užtikrins lyčių lygybę ir LGBT teises, o tuo pat metu pasalūniškai kirsdami socialinės lygybės ekonominį pagrindą. Tai, kaip lygybę supranta konservatoriai ir liberalai yra būtent tai, kaip ši yra piešiama Lietuvoje kasdien kartojame „vakarų“ ir „progreso“ diskurse, į kurį bandė apeliuoti ir socialdemokratai. Socialdemokratų bandymas žaisti „progresyvumo“ idėjomis atrodė tik kaip partijos liberalėjimas, tam tikra kultūrinio centro pozicija, nesukurianti išskirtinio partijos veido. Taip yra dėl to, kad vakarietiškos lygybės idėjos galiausiai prasilenkia su kairiąja politika.

Medijoje sklandančios diskusijos ir pasisakymai apie lygybę visados užsidaro „vertybių“ ir „žmonių mentaliteto“ ribose, kuriose amžinai kartojama, kad vis dar atsiliekame nuo Vakarų valstybių. Pavyzdžiui, lyčių lygybės tema koncentruosis ties „stereotipų demaskavimu“: Laisvės TV laidoje „Paprastai“ lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertas Donatas Paulauskas pabrėžia, kad stereotipai trukdo moterims rinktis geriau apmokamas profesijas, užimti lyderiaujančias pozicijas versle ir politikoje bei prikausto jas prie puodų, nes vyrai nėra išauklėti dalintis buities darbais ir vaikų priežiūra; Tokias idėjas Delfi tinklalaidėje „Esminiai pokalbiai“ atkartoja lyčių studijų profesorė Dalia Leinartė – ji lyčių nelygybę kildina iš sovietmečio, nes būtent ši sistema yra kalta dėl įsišaknijusių visuomenės stereotipų; Feministe prisistatanti influencerė Beata Tiškevič laidose „Moterys kalba“ apeliuoja į „savęs atradimo“ momentą, kaip esminį moterų išsilaisvinimo aktą, nusikratant įsisenėjusių visuomenės prietarų, kaip turi atrodyti ir elgtis, ką dirbti ir ko siekti, kad taptum laiminga.

Šiame „lyčių lygybės“ diskurse lygybė reiškia ne ekonomines garantijas ar išnaudojimo mažinimą, bet džiaugsmingą „savęs išlaisvinimą“ –  čia pažangos ikonomis tampa moterys pasiekę vadovaujančias pozicijas versle ar politikoje. Dėl to rinkimus laimėjusių partijų trijulė – Ingrida Šimonytė, Aušrinė Armonaitė ir Viktorija Čmilitytė–Nielsen, yra matomos kaip „progresyvios“, nes jos pralaužė „stiklines lubas“, įžengė į tradiciškai vyrų valdomą pasaulį ir ateinančius keturis metus griaus visuomenės kultūrinius „stereotipus“. Ne veltui toks lyčių lygybės diskursas pamažu tampa mainstream‘o dalimi – tai neverčia kelti nepatogių temų, pvz., kodėl prekybos centrų darbuotojos dirba 12 val. ir gauna minimumą – svarbu tik tiek, kad įmonėms vadovautų po lygiai vyrų ir moterų. Tokia lygybė leidžia bankams, korporacijoms ir politinėms partijoms pasidaryti euroremontinį lyčių lygybės ar vaivorykštės fasadą ir toliau be jokių skrupulų tęsti business as usual. 

Šios progresyvios kovos prieš „stereotipus“ ir „sovietinį mentalitetą“ nesunkiai išsiverčia į neoliberalią ekonominę retoriką. Kaip ir lyčių stereotipai, taip ir valstybinės paslaugos yra piešiamos kaip tam tikros „sovietinės atliekos“ – šias reikia išlaisvinti iš valstybinių normų, žmonėms suteikti pasirinkimo laisvę patiems spręsti, kur jie nori gydytis, leisti vaikus į darželį, iš kur pirkti elektrą ir t.t. Dėl to laimėjusių partijų vedlių pasisakymai už žmogaus teises ir diržų veržimo programas nesukėlė jokių rimtesnių prieštaravimų viešojoje erdvėje. Socialinių garantijų karpymas ir viešųjų paslaugų privatizavimas siekiant užtikrinti „konkurencingumą“ ir „rinkos dėsnius“ visose mūsų gyvenimo sferose kuria tą lygybę ir laisvę, kurią akcentuoja liberalus diskursas – individo pasirinkimo laisvę. Ir paradoksalu, bet ši individo pasirinkimo laisvė galiausiai neturi nieko bendro su pačių stereotipinių rolių griovimu – kaip minėtoje tinklalaidėje teigia lyčių studijų profesorė Leinartė, ji nemato problemos „tradicinėje“ namų šeimininkės rolėje, jeigu ją pasirinko pati moteris.

Viena pagrindinių socialdemokratų (ir bendriau kairės) problemų yra ta, kad ši negeba atsiskirti nuo šio Vakarų „progreso“ diskurso, išnaudojamo liberalų ir konservatorių retorikoje. Nors socdemai pagaliau atrado socialinio teisingumo temą, bet jų naudojami žodžiai jai apibūdinti yra verčiau tam tikri biurokratiniai išvedimai iš europinių statistikų ir terminų pasaulio, akcentą dedant šiek tiek kitoje vietoje nei liberalai, bet taikant į tą pačią „laisvės rinktis“ idėją. Ir to tikrai neužtenka – nuosekli neoliberalios politikos kritika veda žymiai toliau, į liberalaus progreso prieštarą, tokių institucijų kaip Tarptautinis Valiutos Fondo ar Europos Sąjungos politikos kvestionavimą. Tai veda į nepatogią, drąsos ir ambicijų reikalaujančią politinę poziciją – iš esmės, tu tampi „anti-sisteminiu“, tam tikru dabartinės politinės santvarkos „bepročiu“. Tačiau tai būtų žingsnis link tikresnio stovėjimo už kairiąsias idėjas ir idealus, o ne kartojimą mažai jaudinančių „geresnės vadybos“ dainelių.

Šiandieninis visuomenės politinis kompasas pasidalina ne pagal ekonominę, bet pagal vertybinę skalę – iš vienos pusės turim Armonaitės „žmogaus teises“, o iš kitos Puidoko „šeimos vertybes“. Kol partinė kairė negeba išartikuliuoti kritikos neoliberaliai ekonominei politikai ir institucijoms, tol vienintelis „anti-sisteminis“ pasipriešinimas bus suvokiamas tik per pasipriešinimą „žmogaus teisėms“ – retoriką, ant kurios bando joti nacionalistai ir tautininkai. Per šią centro–dešiniųjų kadenciją galime tikėtis, kad kultūrinis visuomenės susipriešinimas tik aštrės, iškreiptai atspindėdamas augančią ekonominę bei socialinę atskirtį. Ir toks visuomenės susiskaldymas tarp vertybiškai „progresyviųjų“ ir „atsilikusiųjų“ kuria erdvę ne socialdemokratams, o nacionalistiniams režimams, kaip Lenkijoje ar Vengrijoje. 

Net jei apie pasaulio pabaigą kasdien skelbiantiems Radžvilo tautininkams nelemta būti „ateities partija“, laisvos rinkos išpažinėjų atsisakymas kurti viešąsias paslaugas ir didinti socialines garantijas neišlaisvina moterų – atvirkščiai, jas išlaiko ekonomiškai priklausomas nuo savo partnerių, šeimos ir kitų „tradicinių“ institucijų. Nenoriu paneigti lyčių stereotipų, homofobijos egzistavimo ir jų žalos žmonėms. Tikriausiai daug žmonių susidomi feminizmu ir susirūpina lyčių lygybe po to, kai susiduria su stereotipais ir diskriminacija šeimoje ar viešojoje erdvėje. Tačiau lyčių lygybė nėra tik apie buką „pasirinkimo laisvę“ ir „stereotipų“ griovimą, o verčiau apie kolektyvinę atsakomybę – plečiamas viešąsias paslaugas, stiprinamas darbuotojų teises.

Lyg po triuškinančiai pralaimėtų krepšinio rungtynių, socialdemokratų komandos treneriui tenka kartoti tipinę frazę: „žiūrėsime įrašus, aiškinsimės, kas buvo blogai“. Nuošalyje likę socialdemokratai buvo plakami už tai, kad nepakankamai drąsiai akcentavo žmogaus teises, liko „Laisvės partijos“ blizgučių šešėlyje. Į šią kritiką Paluckas reagavo teigdamas, kad jų elektoratas nėra pasiruošęs tokioms temoms. Vieni tai įvertino kaip partijos bailumą, kiti – kaip paprasčiausią realybės konstatavimą. Bet ar tikrai socdemų problema buvo nepakankamas žmogaus teisių akcentavimas? Kaip šia tema socdemai galėjo išsiskirti iš kitų partijų, kai ne tik liberalai, bet ir konservatoriai siejosi su „vakarietiškomis“ vertybėmis, žmogaus teisėmis ir iš šių idėjų išplaukiančia lygybės samprata?

Neverta apgailestauti, kad visuomenė tinkamai neišgirdo kairiųjų ar kad dalis jaunimo mieliau atidavė balsą už partiją, kuri pažadėjo išspręsti mūsų nerimą atsidurti kalėjime už gramą žolės. Tačiau verta pamąstyti, kodėl apeliavimas į „žmogaus teises“ vangiai iškrutina tas mases, tą pusę Lietuvos gyventojų, kurie iš viso neina balsuoti, nes tuščia agitacija „už pilietiškumą“ ir „demokratiją“ jų nejaudina. Ir nejaudina dėl to, kad nesvarbu kas laimės, bet šampaną šaus ne tie, kurie jį pagamino.