Mokytojų darbas. Mažai apmokamas, nes moteriškas?

Po trijų savaičių atkaklaus mokytojų streiko,  plataus visuomenės palaikymo mokytojų reikalavimams ir Švietimo ministerijos okupavimo galiausiai vėl išgirdome gerai žinomą frazę: “mokytojų reikalavimams patenkinti valstybė lėšų neturi”. Šią frazę girdime kiekvieną kartą, kai reikalaujama geresnio viešojo sektoriaus finansavimo. Valstybė neturi pinigų ne tik mokytojams, bet ir gydytojams, universitetų darbuotojams bei kitoms socialinės rūpybos sferoms. Bet ar iš tikrųjų valstybė neturi pinigų? O gal socialinė apsauga ir rūpyba plačiąja prasme yra vertinama mažiau nei investicijos į sferas, kurios laikomos “skatinančiomis ekonominį augimą”?

 

Vis kartojama, kad mūsų gerbūvis priklauso nuo ekonominio augimo. Vardan jo karpoma socialinė apsauga ir darbuotojų teisės, viliantis, kad “draugiška aplinka verslui” pakels atlyginimus ir išspręs mūsų materialines problemas. Bet beveik kasmetiniai mokytojų streikai ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų protestai įrodo: tiesiogiai pelno nekuriantis darbas yra tiesiog nevertinamas. Ir būtent toks darbas dažnai nukrenta ant moterų pečių.

 

Viešajame sektoriuje moterys daugiausiai dirba švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos sferose: darželių auklėtojomis, mokytojomis, bibliotekininkėmis, slaugytojomis ligoninėse ar senelių namuose. Privačiame sektoriuje daugiausiai moterų  dirba prekybos ir aptarnavimo sektoriuose: valytojomis, kasininkėmis, kirpėjomis, virėjomis, padavėjomis. Šiuos darbus įprasta laikyti „moteriškais“, nes čia reikia „užjautimo, komunikabilumo, rūpesčio ir mandagumo“. Vis dėlto šie darbai laikomi „mažiau reikšmingais“ nei, pavyzdžiui, statybininkų, inžinierių ar verslininkų. Taip lyg pateisinami šiose sferose vyraujantys mažesni atlyginimai.

 

Viena vertus, tai kyla iš nevienodo darbo pasiskirstymo, kuomet “moteriškos specialybės” suprantamos kaip natūrali paties moteriškumo tąsa. Dažnai mokytojoms prikišama, kad jos turėtų dirbti „iš idėjos“, aukotis vardan vaikų ugdymo nepaisydamos žemų atlyginimų. Taip mokytojų darbas sugretinamas su „natūraliomis“ moteriškumo savybėmis. Kaip ir namie, kur moterys neatlygintinai ir iš „natūralaus“ pašaukimo turėtų auginti vaikus, plauti indus ir gaminti maistą neprašydamos jokio atlygio, taip ir čia jos turėtų rūpintis vaikais ir juos auginti nepaisydamos materialių sąlygų.

 

Ši situacija išryškina vaikų priežiūros kaip išskirtinai „moteriškos“ specialybės problematiką. Namuose mamos dirba neapmokamai, kitaip tariant “iš idėjos”, o kai gali samdosi auklę (jeigu tam yra resursų). Niekas negali paneigti, kad namų ruoša ir vaikų auginimas yra sunkus ir atsakingas darbas. Mokytojų darbas kaip ir darbas namuose yra nuvertinamas dėl tų pačių darbo savybių, dėl taip vadinamos “moteriškos prigimties” darbo. Tuo pačiu mokytojų prašoma dirbti kaip gamykloje, greitai, pigiai ir efektyviai “gaminti” tinkamus darbui piliečius. Tai susiję su mokinių skaičiaus didinimu klasėse, mokymo programų kontrole, kaimo mokyklų uždarymu bei mokyklų reitingavimu. Lygiai taip pat palikdami mokinius be adekvataus lytinio švietimo toliau atkartojame žalingus tradicinius lyčių vaidmenis, stumdami “idėjinį darbą” kaip kilnią misiją įgaliname dėvėtų rūbų kvapu atsiduodantį išnaudojimą.

 

Niekas iš moteriškumo neišplaukia savaime. Mes esam įauginamos į tą moteriškumą, kai rūpestis, atjauta, ugdymas yra išskirtinai siejamas su moterimis ir nuo mažens mums kalama į galvą “pasupk lėlytę, kitaip ji neužmigs”. Didelė dalis moterų renkasi darbą švietimo, rūpybos sferose todėl, kad nori padėti kitiems žmonėms ir aktyviai stengiasi dėl viešojo intereso. Šios priežastys rimtos ir gerbtinos, bet kokia yra to kaina?

 

Plačiai prieinami darželiai, mokyklos ir bendra socialinės apsaugos infrastruktūra yra tampriai susijusi su moterų išėjimu iš privačios namų sferos. Ir atvirkščiai, šių paslaugų siaurinimas perkelia šį darbą moterims, kad pastarosios jį dirbtų neapmokamai. Moterys šiais laikais taip pat užima “maitintojo” pareigas šeimoje, nes vienodai yra įsitraukusios į darbo rinką — vieno atlyginimo šeimos išlaikymui neužtenka.Iki šiol kartojama mantra apie sovietmečiu paplitusią dvigubą naštą ir moterų persidirbimą niekur nėra dingusi, galbūt net išsiplėtusi, kuomet moterys po darbo ne tik atlieka namų ruošos darbus, bet turi investuoti į savo reprezentacinę išvaizdą, pirkti kosmetiką, laikytis dietų; tai reiškia daugiau mokėti už galimybę gauti darbą, o vėliau dar gintis nuo priekabiavimo ir nuvertinimo. Taigi “gera” mokytoja privalo atlikti jai priskirtas pareigas ne tik mokykloje, bet ir namuose už kiek galima mažesnį atlygį. Tikriausiai būtų gerai, kad tai iš viso nekainuotų…

 

Kai valstybė atstovauja vyro sferai priskiriamą sritį, verslą ir investicijas, tada aukščiausias ir valdomąsias pareigas nusavina jie. O joms ir toliau priskiriamas neapmokamas rūpestis, mūsų vaikų auginimas ir lavinimas. Švietimas ir socialinė apsauga užima moters – “mamos” rolę valstybėje. Šios sferos yra dirbtinai konstruojamas kaip pašaukimas, o ne darbas, už kurį reikia atsiskaityti.

 

Adekvatūs atlyginimai mokytojams, reikštų šio darbo pripažinimą. Mokytojo profesija ir viešasis sektorius apskritai negali būti pagrįstas moterišku darbu “iš idėjos”. Būtent streikas atskleidžia šio darbo svarbą visuomenei ir neleidžia užsimerkti prieš apgailėtiną viso socialinio sektoriaus situaciją. Pedagogų streikas turi plėstis į kitas sferas ir tapti streiku už socialinius pokyčius ir valstybinės politikos krypties pasikeitimą. Mokytojų streikas yra ir moterų streikas. Tai yra streikas už lyčių lygybę ne tik įstatymų lygmenyje, bet ir realiuose pokyčiuose.