VU dėstytojas: nuotolinės studijos gilina nelygybę tarp studentų ir tarp dėstytojų

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Lietuvos valstybė investuoja nemažai pinigų kurdama „Lietuvos – interneto rojaus šalies“ brendą. Investlithuania.com teigiama, kad Lietuva užima ketvirtą vietą Europoje ir devintą pasaulyje pagal vidutinį interneto greitį. Toks įvaizdis prisidėjo prie universitetų sprendimo nestabdyti mokymosi proceso COVID-19 pandemijos metu. Kovo 12 d. paskelbtas mokymo įstaigų uždarymas nuo kito pirmadienio, kovo 16 d. Staigiausiai reagavo Vilniaus ir Mykolo Römerio universitetai, Vilniaus dailės bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos – jie nusprendė mokymosi proceso nestabdyti, o visą mokymą nuo kovo 16 d. pradėti virtualioje erdvėje. Savo ruožtu Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Vilniaus Gedimino technikos universitetai išleido visus studentus dviejų savaičių atostogų, o dėstytojus įpareigojo per tą laikotarpį suskaitmeninti dėstomus kursus. Klaipėdos universitetas pasielgė panašiai – paskelbė dviejų savaičių „individualių studijų“ laikotarpį. Tokie sprendimai buvo priimti neįvertinant dėstytojų bei studentų galimybių dalyvauti virtualiame mokyme. Tikriausiai tiesiog pagalvota – ko čia nerimauti, juk visi turi kompiuterius ir internetą. Juk Lietuva – interneto rojus.

Nors nėra abejonės, kad virtualiai studijų ateičiai pasiruošti reikia (anot kai kurių tyrimų, rudenį atsinaujins epidemija ir vėl grįš karantinas), universitetai iš tikrųjų ignoruoja eilę problemų, susijusių su koronaviruso pandemija. Neatsižvelgdama į dėstytojų ir studentų poreikius, universitetų administracija susikoncentravo į formalaus ugdymo procesą, t. y., diplomų ir rašto darbų kepimą. Universitetų apsimetimas, kad nieko neįvyko, atskleidė naujas, netikėtas nelygybės formas ir tarp dėstytojų, ir tarp studentų.

Krūvis dėstytojams, stresas studentams

Kaip minėjau, kai kurie universitetai davė bent dvi savaites dėstytojams pasimokyti ir suskaitmeninti turinį, bet manojo VU tarp jų nebuvo. Techniškai kalbant, dėstomų dalykų suskaitmeninimui buvo duota viena darbo diena ir vienas savaitgalis (ketvirtadienį paskelbtas uždarymas, o jau pirmadienį paskaitos turėjo tęstis virtualiai). Dėl tokios skubos galėjome tik blogiau atlikti savo darbą ir pridaryti daugiau klaidų. Nebuvo laiko normaliai pasitarti su studentais, koks dėstymas jiems labiausiai tiktų, išbandyti kelis variantus. Visą savaitgalį iki išnaktų sėdėjome prie kompiuterių ir tarpusavyje keitėmės žiniomis, bandėme naujas platformas, žiūrėjome mokymų įrašus.

Mums buvo pasiūlytos programos „Microsoft Teams“ ir „Moodle“, taip pat rekomenduotos nemokamos programos, pvz., „Zoom“. Už pirmąją universitetas moka brangiai ir ja nesunku naudotis, bet ji toli gražu netenkina visų mūsų poreikių ir yra, švelniai tariant, netobula. Jau per pirmą „Teams“ susitikimą nepavyko įrašyti video pokalbio. Įrašas dingo, palikdamas tik error žinutę. Na, „Microsoft“ apskritai turi tokį nusistatymą: jei turite problemų, praneškite mums ir laukite kitos „Windows“ versijos. Tuo tarpu „Moodle“ – įdomi, daug funkcijų turinti programa, pritaikyta netiesioginiam mokymui, bet, deja, pati sudėtingiausia iš visų. Įsigudrinti su ja dirbti reikia labai daug laiko – pats ją naudoju jau kelerius metus, bet išbandžiau tik pusę funkcijų. O plačiai naudojama „Zoom“ veikia gerai, nes sukurta būtent dideliems tiesioginiams pokalbiams. Tik niekas neatkreipė mūsų dėmesio į rimtas saugumo problemas joje – trolių įsiveržimų į privačius pokalbius ir posėdžius (tie troliai dažnai rodo necenzūrinius vaizdus) bei duomenų vagystes ir pardavimus, apie kuriuos seniai rašyta užsienio spaudoje. Tai, kad informacija apie „Zoom“ saugumo problemas Lietuvos krašto apsaugos ministeriją pasiekė tik balandžio 10 d., beveik mėnuo po karantino paskelbimo – geras pavyzdys, kaip Lietuvos valdžia idealizuoja internetą ir nemato jo potencialių pavojų. Negana to, viena iš pagrindinių „Zoom“ funkcijų yra sekti darbuotojų veiklą per nuotolį. Tai – neetiška kontrolės priemonė, apie kurią taip pat nemažai rašyta. Vis dėlto „Zoom“ nemokama ir paprasta – tai naudokitės, paskaitos vyks sklandžiai. Tik kad sklandžiai jos nevyko.

Privačios erdvės atėmimas

Interneto, techninės ir programinės įrangos toli gražu nepakanka nuotoliniam mokymuisi. Tiesioginėms paskaitoms reikia ramios vietos ramiuose namuose. Kai per pandemiją visi esame priversti būti namuose su šeimomis arba bendrabučiuose su kambariokais, nėra taip lengva valdyti socialines aplinkybes.

Jungiamės į pirmą tiesioginę paskaitą. Viskas lyg ir veikia, girdžiu, matau, bet kai kurie nejungia savo kamerų – sakė, jiems patogiau būtų kalbėti ir rašyti, bet kameros nejungti. Dirbu su auditorijomis nuo šešių iki keturiasdešimt studentų, tad natūralu, kad bus žmonių, kurie nenori rodyti savo namų erdvės dėstytojui ir bendramoksliams. Bandžiau vesti seminarą taip, kad nereikėtų visiems jungtis su mikrofonais ir kameromis vienu metu, kalbamės po vieną, o aš moderuoju, kas kalbės. Tada paaiškėja, kad ne visiems veikia mikrofonas, kitiems labai prastai arba tyliai girdisi, garsas aidi arba trūkinėja. Na, įrangos kokybė tikrai skiriasi. Bet nieko nepadarysi, jie gali parašyti chate. Taip pat, kai kuriems įjungus mikrofoną, fone girdžiu, kaip kažkas kalbasi tarpusavyje. Kartais girdžiu net piktus balsus – gal tėvai, gal broliai ir seserys? Bet iš kalbėjimo manieros sakyčiau, kad kalba eina apie darbą. Vadinasi, kol vieni studentai susitelkę į paskaitą, kiti tuo metu dar turi ir dirbti ar dalyvauti posėdyje. Tada man nušvito, kad aš įleistas į labai nepaprastą erdvę – studentų namus pandemijos metu. Iš tokių namų bando studijuoti, mokytis ir dirbti gal net ir visi šeimos nariai. Jie priversti atverti savo duris ne tik man, bet ir daugeliui kolegų.

Viename iš kursų – labai daug studentų. Kad išvengčiau tokios situacijos, padariau apklausą – kaip geriau tęsti dėstymą: tiesioginėmis paskaitomis ar užduotimis, netiesiogiai? Rezultatai aiškaus vaizdo neparodė: pusė nori vieno, kita pusė – kito varianto. Pagalvojau, kad galiu pabandyti maišyti strategijas: darysim trumpesnius seminarus, po jų užduosiu rašto darbų. Vis dėlto dalyvavimas internetiniuose seminaruose smarkiai krito. Susimąsčiau, kodėl dalis negalėjo prisijungti – pritrūko įrangos, erdvės ar noro? Įtariu, pirmų dviejų, nes paprastuose seminaruose tie patys studentai aktyviai dalyvaudavo. Panaši situacija susiklostė vienai iš kolegių – ji per „Zoom“ paskaitą paprašė vieną studentą pakalbėti, bet studentas atsisakė kalbėti ir informavo raštu, kad jo kambariokas taip pat dalyvauja virtualioje paskaitoje. Tai, žinoma, buvo Lietuvoje užstrigęs „Erasmus“ studentas.

Šie pavyzdžiai rodo klasės dinamiką – klasė, visų pirma, nėra vien tam tikrų ekonominių rodiklių rinkinys (kaip dažnai pristatoma žiniasklaidoje); klasė išryškėja tam tikrose situacijose ir patiriama individualiai; klasinių skirtumų įtampa atsiranda konkrečiose erdvėse ir santykyje su kitais žmonėmis. Pvz., gal studentas apskritai nesijaučia blogai gyvendamas su tėvais arba bendrabutyje, bet, kai ta erdvė priverstinai ir staiga įgauna naują funkciją, greitai pajuntama nelygybė. Apie tai jau rašė TSPMI dėstytoja Natalija Arlauskaitė, minėjusi, kad buvo net atvejų, kai studentai jungėsi į paskaitą iš automobilių, nes jų namai buvo pilni dirbančių žmonių. Universitetai, bibliotekos, bendrabučiai ir mokyklos – neutralios aplinkos, į kurias galima ateiti jaučiant šiokią tokią lygybę su bendražygiais, laikinai paliekant namų problemas namuose. Šios viešos erdvės ir įstaigos kuria geras sąlygas mokslui. Priverstinai besimokant iš namų, tampa neįmanoma atsiriboti nuo klasinės dinamikos juose ir visų iš to išplaukiančių sunkumų. Gal buvo galimybė to išvengti?

Man pikta, kad universitetai neparodo nė krislo dėmesio savo bendruomenėms, nors puikiai žino, kaip atrodo bendrabučiai, kiek „Erasmus“ studentų užstrigo Lietuvoje, bei kad toli gražu ne kiekvieni namai Lietuvoje saugūs. Universitetas turėtų puikiai žinoti, kad studentų šeimos nariai dirba iš tų pačių namų; arba gal kai kurie netgi per pandemiją neteko darbo. Universitetas, deja, studentą ir dėstytoją supranta kaip „laisvą, racionalų individą“, kurio tokios žemiškos problemos, kaip pandemija, karantinas ir artėjanti ekonominė krizė tiesiog neliečia. Na, o jei liečia, tai neturėtų užkirsti kelio mokslams ir darbams. Universiteto administracija galėjo iš pradžių įvertinti savo ir studentų padėtį, permąstyti studijų ir egzaminavimo tvarką, pagal poreikį suorganizuoti paramos fondą. Mažų mažiausiai galėjo atlikti apklausą apie tai, kaip saviizoliacija ir pandemija paveikė studentų ir dėstytojų gyvenimus, kokie jų poreikiai, kaip jie norėtų tęsti mokymąsi. Vienintelėje VU surengtoje apklausoje klausta tik apie „efektyvumą“: kurios iš nuotolinio mokymosi programų geriausiai veikia.

„Internetinė šalis“: mitas ir gėda

Na, bent internetas tikrai greitas ir niekam nestringa? Deja, net ir šiuo atžvilgiu nebuvome pasiruošę nuotoliniam mokymui. Nors tai, kad internetas Lietuvoje yra greitas ir už sąlyginai prieinamą kainą, tiesa, šia puikia galimybe galėjo pasinaudoti ne visi, ir ypač ne karantino sąlygomis. Net valdžia įspėjo dėl galimo interneto sulėtėjimo šalyje.

Tiesioginėse paskaitose studentai gana dažnai „iškrenta“ iš pokalbio, jiems trūkinėja ryšys, balsas nesigirdi, vaizdas užsiblokuoja ir t. t. Pagalvojau, kad nieko negaliu padaryti, turbūt jų internetas tiesiog prastas. Vėliau supratau, kad internetas gali būti geras, bet tiesiog jį vienu metu naudoja per daug žmonių. Tai supratau, kai per vieną paskaitą manęs staiga niekas nebematė ir nebegirdėjo, nes kitas namiškis tuo pat metu kėlė gan didelį failą į savo „debesį“ (cloud). Pasirodo, įkėlimo (upload) greitis daug mažesnis, nei parsisiuntimo (download), tad jo nebeliko mano paskaitai.

Lietuvos gyventojai patiria spaudimą būti vadinamojo „internetinio rojaus“ dalimi, didžiuotis savo šalies technologine pažanga ir interneto greičiu. Kita šio medalio pusė – gėda, kurią jaučia tie, kurie negali prisijungti ir ramiai dirbti prie kompiuterio. O net ir kai gali, turi dalintis internetu ir namų erdve su šeimos nariais, dėl ko dažnai kyla triukšmas, aidas, išsimuša dėmesys ir pan. Tad per paskaitas kyla nemažai įtampos – kartais žmonės vieni kitus „taiso“: „Išjunkite mikrofoną, jei nekalbate!“, „Netriukšmaukite!“ Taigi, priešingai, nei tikėjomės prieš kelis dešimtmečius, naujosios technologijos ne naikina klasinius skirtumus, o, kaip parodo nuotolinis mokymas, juos dar labiau išryškina.

Ateities universitetas: be bendruomenės?

Jei galima teigti, kad išryškėję klasiniai skirtumai yra šio skaitmenizavimo proceso pasekmė, reikia išsiaiškinti, kokia to priežastis. Ji glūdi pačioje aukštojo mokslo sistemoje, kuri spaudžia universitetus – ne tik Lietuvos, bet viso pasaulio – ignoruoti savo bendruomenes vardan „konkurencingumo“. Dažnai išoriškai matuojama studijų ir mokslo kokybė tampa vieninteliu reikalavimu universitetams, kurio siekiama akademinės bendruomenės ir jos poreikių sąskaita. Akivaizdžiausias įrodymas – tai, kaip universitetai spaudžiami „žaisti reitingus“ – išsilavinimas taip prilyginamas sporto varžyboms. Reitinguotojai žiūri į universitetus ne kaip į žmogaus proto ir analitinių gebėjimų tobulinimo institucijas, o kaip į karjeros, ateities atlyginimų pažadų, diplomų ir laipsnių produkcijos vietas. Toks mąstymas veda prie moksliškai labai abejotinų metodų taikymo sudarant šiuos reitingus. Nepaisant abejotino „reitingologijos“ metodo, universitetų administracijos elgiasi taip, lyg nuo to priklausytų jų likimas. Taip pastangos telkiamos į fizinių rodiklių kėlimą, pvz., mokslo darbų ir diplomų „gamybą“. Trumpai tariant, vietoj kokybės lieka tik kiekybė.

Šiuolaikinio universiteto paradoksas yra tai, kad jis masiškai ruošia žmones įveikti socialines, politines ir ekonomines problemas, bet ignoruoja struktūrines problemas savo viduje. Išskyrus studentų su negalia lygių galimybių užtikrinimo ir socialinių stipendijų programas, Lietuvoje apie studentų problemas beveik nekalbama. Viena didžiausių – studentų darbas. O kur dar bendrabučių būklė, lyčių disbalansas renkantis studijas ir kiti klausimai, įskaitant šios pandemijos pasekmes akademinei bendruomenei?

Laimei, yra ir reikšmingų išimčių, kaip tik tarp pačių geriausių universitetų. Oksfordo universitetas per COVID-19 krizę atšaukė visus egzaminus pirmakursiams ir juos laikys išlaikytais, o antrakursiams ir trečiakursiams perkėlė egzaminus į kitus akademinius metus; Sorbonos („Paryžiaus 1“) universiteto taryba pritarė, kad visi šio semestro egzaminai būtų pripažinti išlaikytais (tiesa, universiteto vadovybė dar nepatvirtino šio sprendimo). Gerą pavyzdį rodo ir Norvegijos Bergeno universitetas, įkūręs COVID-19 krizės pagalbos fondą studentams iš užsienio.

Lietuvos universitetai turėtų susimąstyti – kas užtikrina kokybę: spaudimas siekti kuo aukštesnio produktyvumo ir fizinių rodiklių, ar vis dėlto investicija į savo bendruomenės gerovę ir tolesnis jos stiprinimas? Pirmasis kelias veda prie nuolatinio fasado dažymo, o antrasis gal ir atskleis kai kurias nemalonias tiesas, bet su laiku ir pastangomis išspręs esmines švietimo kokybės problemas. Be stiprios bendruomenės universitetas negali spręsti nei savo, nei visuomenės problemų, o tik jas toliau reprodukuoti.

Pagrindinio paveikslėlio šaltinis – Chris Youssef /NPR.