Tačiau D. Utkino fašizmas nėra paremtas vien tik Trečiojo reicho ideologija ar Hitlerio „Mano kova“. Anot tyrėjų Deniso Brylovo ir Tetianos Kalenychenko, kurie rašė apie Wagnerio veiklą ir ideologiją, Utkiną jo bendražygiai apibūdna ne tik kaip neonacį, ant kurio kūno daugybė tatuiruočių su Trečiojo reicho ereliu, svastikomis, žaibais bei kitais nacizmo simboliais, bet ir kaip rodnoverą – rusų neopagonybės išpažinėją.
„Pasaka apie du laivus“. Abu neseniai nuskendusius. Vienas – turtingiems žmonėms prie Titaniko nardinti. Kitas – neturtingiems žmonėms į Europą plukdinti.
Ar dabartinis mokslas sugeba pasiūlyti sprendimus spręsti klimato krizei? Ką reiškia tvarumas ir kodėl vien tik technologinis progresas neišspręs gilėjančios klimato krizės? Kodėl namie užaugintas pomidoras yra žymiai vertingesnis, nei atvežtinis? Apie tarpdisciplinines žinias ir tvarumo principus pasakoja Jungtinių Tautų globalaus darnaus vystymosi nepriklausomų mokslininkų grupės narys, Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto profesorius Jurgis Kazimieras Staniškis.
Šią vasarą pasirinkome nagrinėti sveikatos temą. Tokią temą padiktavo kairiųjų idėjų festivalio „Kombinatas“ organizacinė komanda, kuri rugpjūčio 10-13 d. kviečia diskutuoti apie negalią, psichikos sveikatą, socialinę izoliaciją bei sąsajas su klimato kaita. GPB publikuos šio renginio dalyvių tekstus ir papildys šią rubriką asmeninėmis istorijomis bei pokalbiais su tyrėjais.
„Kaip sako, visi gyvūnai lygūs, bet yra lygesnių už kitus. Labai sunkių psichikos ligonių ir epileptikių už ofelijas niekas neimdavo. Jos jau buvo „už ribos“ – neestetiškos, sunkiau seksualizuojamos, galimai nepatrauklios ir pavojingos, „iš tikrųjų“ „nesveikos“. „Isterikė“, kaip kad šiais laikais „ribinė“, geba balansuoti – užtektinai nesveika, kad būtų egzotiška, užtektinai sveika, kad nebūtų atgrasi. Čia toks subtilus šokis – lyg ir nepadoru, lyg ir norisi žiūrėti.“
Gerai, gerai, su pavadinimu truputį perspaudėme 🙂 Iš tikrųjų šį kartą plepame netgi kiek rimčiau, nei įprasta. Tačiau neišsigąskite – tai nereiškia, kad juokelių ir pakrizenimų bus mažiau.
Dažnai moterų istoriją galima papasakoti tik iš kasdienybės atspindžių. Išorės, sistemos vertybės tampa ir savivertės liniuote. O tai reiškia, kad neįvertintas moterų darbas ir sunkesnės galimybės įgyti išsilavinimą, dalyvauti visuomeniniame gyvenime tampa susiję su vidiniu savęs vertinimu, savo atsiminimų, archyvo saugojimu ar savalaikiu viešu savo pozicijos išsakymu. Kalbant apie radikalias pažiūras reiškusias moteris, aktualus ir saugumo klausimas. Nusiteikimas veikti čia ir dabar, o ne svajojimas į tolį verčia slapstytis nuo saugumo struktūrų, šmeižto, dangstyti bendražygius ir atsiriboti nuo to, kaip kažkas ateityje tave bandys apibrėžti. Rūpintis savo socialiniu įvaizdžiu – ne laisvės troškėjų reikalas. Dėl to yra gana sunku atkūrinėti konkrečių žmonių gyvenimus, lengviau kalbėti apie judėjimus ir ryškesnius vyrus juose.
Šį kartą – apie tikrąja to žodžio prasme ir metaforiškai virstančius ąžuolus, aplinkosaugos planą kodiniu pavadinimu „O davai ne“, Rammsteinus, pedofilijos skandalus bažnyčioje ir ne tik, tapinišką konservatorių agoniją ir in memoriam Zitai Kelmickaitei, kuri, sako žmonės, širdyje buvo socialdemokratė.
Psichiatrija taip norėjo tapti „rimtu“, fiziologinei medicinai prilygstančiu mokslu, kad gerokai pasišovė sau koją ir prigadino daugybę gyvenimų dešimtmečiams į ateitį, ir vis dar gadina. Na ir, aišku, užuodęs sau naudą įlindo kapitalizmas. XX a. viduryje formavosi požiūris, kad kalbėjimo terapija yra ilgas ir brangus darbas, o štai piliulė būtų daug veiksmingesnis atsakymas, plius, jeigu turėsime specializuotus vaistus, vadinasi, mūsų sritis prilygs kitoms medicinos sritims. Prasidėjo psichofarmakologijos ir biopsichiatrinio požiūrio era, ką aš, nusižiūrėjusi iš anglakalbių šaltinių, mėgstu vadinti medikokapitalizmu. Elektrošokas, lobotomijos, insulino terapijos – ir visais atvejais gausiausiai nukentėdavo moterys, mat jų tarp psichiatrijos ligoninių pacienčių vis tiek išliko didžioji dauguma.
Tiems, kurie šį pirmadienį žiūrėjo LRT laidą „Forumas“, pro akis veikiausiai negalėjo prasprūsti vienos iš dalyvių kūno kalba. Laida buvo skirta aptarti politinę situaciją konservatoriams nusprendus inicijuoti pirmalaikius rinkimus. Laidos viešnia, kurios kūno kalbą čia turiu omeny, buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
