Streikui besiruošiantys mokytojai: Mokytojų padavimas į teismą – jų moralinio sprendimo teisė.

Klausytis įrašo galite Spotify, Youtube arba parsisiųsti mp3.

Pasak mokytojų, susitarimų, pasiektų 2018 m. streiku ir ministerijos okupacija, Vyriausybė taip ir neįvykdė. Atlyginimai nepakilo iki sutarto lygio, mokinių klasėse nesumažėjo. O Vyriausybės atstovai tvirtina, kad mokytojų reikalavimus išpildyti yra „visiškai neįmanoma“. 

Kaip ir anksčiau, streike dalyvauti žada ir ikimokyklinio ugdymo mokytojai, kurių atlyginimai, nepaisant ankstesnių Vyriausybės įsipareigojimų, vis dar mažesni, nei mokyklose. Apie situaciją ikimokykliniame ugdyme ir mokytojų darbo sąlygas kalbamės su priešmokyklinio ugdymo mokytoja, lopšelio-darželio „Aušrelė“ profesinės sąjungos pirmininke Onute Orlauskiene. O plačiau apie mokytojų reikalavimus pasakoja Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininkas Andrius Navickas.

Su mokytojais kalbasi Jurgis Valiukevičius.

Vilniaus lopšelio-darželio „Aušrelė“ mokytoja ir profesinės sąjungos pirmininkė Onutė Orlauskienė

Papasakokite, kodėl neišeina susitarti su ministerija kitaip? Kodėl kas ketveri metai mokytojai vis pradeda streiką?

Tikriausiai viena iš priežasčių – keičiasi ministrai ir kiekvienas mokytojų reikalavimus nustumia į šalį. Jei jie tiesiog tęstų darbą, pradėtą ankstesnio ministro, manau, kad nebūtų ir mokytojų reikalavimų bei streikų.

O mūsų reikalavimai yra realūs. Atlyginimai tikrai labai maži. Man pačiai teko dirbti darbo grupėje Švietimo ministerijoje. Ikimokykliniam ugdymui buvo pažadėta 2023-iaisiais kelti atlyginimus. Deja, nepakėlė, su mokytojų atlyginimais mūsų atlyginimų nesulygino. Taigi, visiems ikimokyklinukams belieka tik streikuoti – ir visi tam pasiryžę.

Kurie iš reikalavimų jums svarbiausi?

Mūsų darbas prasideda nuo ankstyvo ryto ir tęsiasi iki vakaro. Grupės dirba maždaug po 12 valandų. Mūsų darbas – su vaikais, tėvais ir dar su administracija. Savo darbą tikrai vertinčiau kaip sunkų, nes dažnai tenka susidurti su nesklandumais iš tėvelių pusės, kartais ir iš administracijos. Kalbu ne tik apie save, bet apie darželius apskritai.

Pas mus kliūna vaikų skaičius, nes lopšelinio amžiaus vaikai yra maždaug nuo pusantrų metų. Grupėje būna 17–19 vaikų, todėl, kai dirba tik vienas pedagogas, tikrai būna per sunku, netgi su padėjėja. Taigi, mes ir norėjome, kad lopšelio grupėse vaikų būtų mažiau.

Taip pat yra ikimokyklinukai, kurių grupėje yra 20 vaikų – priešmokyklinėje [vadinamieji darželinukai] grupėje tiek gali būti, bet ikimokyklinei(1) [vadinamieji nulinukai] tai per daug. Kadangi, kaip sakiau, grupei yra tik vienas pedagogas, būna per sunku. Juo labiau, kad dabar mokyklose kalbama apie specialiųjų poreikių vaikų integraciją. Mes jau seniai tą turime. Šiems vaikams trūksta padėjėjų, o savivaldybė į tai reaguoja labai keistai – padėjėją jiems skiria pusei dienos, 4 valandoms, o vaikas darželyje būna iki vakaro, padėjėjo jam reikia visai dienai.

Šiuo metu kaip tik esu po pedagogų posėdžio, kuriame aptarėme naują „problemą“ – esą, yra vaikų, kurie neina pietų miego, todėl jų darželyje migdyti nereikia. Mano pedagoginis stažas jau artėja prie 40 metų, bet dar neteko susidurti su vaiku, kuris visiškai nemiega – vaikams reikia poilsio. Taigi, buvo sudarytos galimybės vaikams nemiegoti. Ikimokykliniame ugdyme tam nėra tinkamų sąlygų, trūksta salių.

Dabar daugelyje sričių trūksta darbuotojų. Ar pas jus taip pat? Ar ateina jaunų žmonių ir ar jie pasilieka dirbti?

Taip, mokytojų trūksta visur, taip pat ir pas mus. Kadangi nėra kam dirbti, krūvis perkeliamas ant visų kitų darbuotojų pečių. Jaunimas ateina, pasižiūri, pasidomi, pasiklauso. Aišku, kadangi darbas tikrai sunkus, sudėtingas, pirmiausia jie žiūri į atlyginimą. Po vienos ar dviejų dienų iškeliauja, sakydami, kad geriau ramiai dirbs vadybininko darbą.

Papasakokite apie skaičius ir pinigus. Politikai vis kalba, kad viskas, kas buvo sutarta, yra vykdoma, kad keliami neįgyvendinami reikalavimai, o mokytojų atlyginimai siekia 2000 eurų per mėnesį. Jūsų kategorija yra kiek kita – kokia situacija pas jus?

Asmeniškai galiu pasakyti, kad tai, ką jie kalba, yra netiesa. Esu vyresnioji mokytoja su beveik 40 metų stažu ir į rankas gaunu 1000 eurų. Jokios infliacijos niekas nekompensavo ir nesiruošia to daryti – savivaldybė sako, kad „nėra lėšų“, „neturime iš ko“. Galbūt, kaip jie skaičiuoja, mokyklose mokytojas ir gauna 2000 eurų, tačiau, kitaip nei buvo žadėta, mūsų atlyginimas nebuvo pakeltas ir sulygintas su mokytojų. Tą atotrūkį mes tikrai jaučiame.

LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas:

Ne pirmą kartą kalbamės su jumis apie streikus. Berods, tai jau trečias jūsų streikas nuo tada, kai tapote LŠDPS pirmininku?

Galbūt net ketvirtas. Visi šie bandymai leidžia labiau sutelkti bendruomenę. Pvz., 2014 ar 2016 m. mažiau žmonių išdrįsdavo streikuoti, būdavo daugiau baimių. Dabar mūsų startinė pozicija yra žymiai geresnė. Mūsų organizacija kelis kartus išaugusi, jaučiasi didesnis sąmoningumas, o tai leidžia tikėtis sklandesnio organizacinio darbo.

Ar tai pirmas kartas, kai ministerija nusprendžia, kad kreipsis į teismą – dėl streikų teisėtumo ar kitų klausimų?

Gąsdinimų ar grasinimų būdavo nuolat, nuolat buvo kalbama apie teisėtumą, būdavo spaudimo, bet toks tiesioginis pranešimas pasirodė pirmą kartą. Manom, kad tai realus grasinimas, nes jaučiasi Vyriausybės ir ministro „kietumo“ pozicija – su kitaip manančiais reikia „susitvarkyti“, o patogiausia tai daryti per teismus, o ne dialogu.

Derybos vyko vangiai, derėtis darbo užmokesčio klausimais nuolat buvo atsisakinėjama. Mūsų pozicijos tai niekaip nekeičia. Juo labiau, kad, kreipdamiesi į teismą, save jie parodys kaip tam tikroje Rytų šalyje „gerai besitvarkančius“ su įstatymus neva pažeidžiančiais piliečiais. Mokytojų padavimas į teismą – jų moralinio sprendimo teisė.

Pradėjome kalbėti apie kolektyvines derybas. Papasakokite, kaip priėjote iki streiko. Kaip visada, kai paskelbiama, kad bus streikas, pasigirsta pasakymai, kad „jie nenori kalbėtis, jie eina radikaliu keliu“. Ar iš tikrųjų taip yra? Ar bandėt kitas priemones? 

Buvo nuolatinis procesas. Kartais netgi patys savęs klausdavom, ar tikrai verta rašyti raštus, rezoliucijas, priiminėti sprendimus, rengti suvažiavimus. Iš tikrųjų atsakymas – kad tikrai verta. Jų pozicija akivaizdžiai tą rodo: per tą laikotarpį buvo išbandyti visi būdai kalbėtis, bet, pvz., premjerė, kaip darbdavio (Vyriausybės) atstovas, niekada neskyrė tam laiko, nesidomėjo. Net buvusi Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė nė karto nedalyvavo derybose.

Turbūt tai ir rodo jų požiūrį į derybas – jos buvo tokiame lygmenyje, kad nuolat buvo tempiamas laikas, metai iš metų atstumiamos problemos. Trejus metus atlyginimai buvo didinami tiek pat ar net mažiau, nei augo šalies vidurkis. Taigi, situacija iš esmės nepasikeitusi. Dabar sunku įgyvendinti tikslus ir uždavinius, dėl kurių po mūsų ankstesnio streiko buvo sutarimas ir tarp partijų. Situacija sudėtinga ir tuo pačiu įdomi – neaišku, kaip tai spręsis.

Pakalbėkime apie pinigus ir apie partijų susitarimą. Kiek girdėjau, valdančiųjų pozicija šiuo metu tokia, kad partijų susitarimas vykdomas, bet jūs norite daugiau, nei buvo sutarta. Kaip suprantu, pagal šį susitarimą, atlyginimai turėtų būti 30 proc. didesni, nei vidutinis atlyginimas. Kaip yra iš tikrųjų? Panaši situacija buvo per viešojo transporto vairuotojų streiką Vilniuje, kai savivaldybės atstovai kalbėjo apie įspūdingus vairuotojų atlyginimus, bet tarp pačių darbuotojų buvo sunku rasti, kas galėtų patvirtinti tokią informaciją. Kokia situacija jūsų pusėje?

Mūsų situacija panaši. Yra daug neaiškumų. Pagal mūsų apklausų duomenis, atlyginimai yra ženkliai mažesni, netgi nesiekiantys vidutinio darbo užmokesčio. Bet netgi pagal jų duomenis matyti, kad atlyginimai svyravo tarp 100 ir 110 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio ir nekito. Visi didinimai tik palaikė situaciją ir netgi šiek tiek ją blogino – atlyginimas dėl infliacijos ir dėl vidutinės algos augimo netgi keliais procentais sumažėjo.

Tai rodo, kad Vyriausybė tiesiog nieko neveikia. Žinodama ir matydama tai, ji nepriėmė jokių sprendimų situacijai keisti, gerinti. Dabar visi esame tokioje nepatogioje situacijoje. Susitarimą įgyvendinti sudėtinga, todėl imamasi komunikacinių priemonių, bandoma gąsdinti mokesčių mokėtojus, kad jiems tai labai brangiai kainuos. Iš tikrųjų jie tiesiog neatliko namų darbų.

Kokie dar, šalia atlyginimų, yra reikalavimai? Ar tiesa, kad pagrindinis iš jų – mokinių skaičiaus mažinimas klasėse?

Taip, tai viena iš sąlygų, kuri leistų gerinti tiek ugdymo kokybę, tiek mokytojų darbo sąlygas. Sakoma, kad tai naujas reikalavimas, bet toks pat reikalavimas buvo keliamas ir prieš penkeris metus. Sakyti, kad tai naujas reikalavimas, nes partijos tada dėl jo nesusitarė, yra šiek tiek keistoka. Tai reiškia, kad dėl tam tikrų dalykų tariamasi tik per streiką, lyg mus provokuotų ir sakytų: „Turite streikuoti, tik tada susitarsime“. Įprastai sakant ar rašant, negirdima. Tai šiek tiek liūdna – demokratinėse šalyse turėtų būti įsiklausoma į poreikius ir problemos turėtų būti sprendžiamos.

Patvirtintame kolektyvinių derybų dokumente yra 20 reikalavimų. Pagal įstatymus, šių reikalavimų keisti nebegalite. Ar į streiką einate su šiuo dokumentu, ar yra ir kitų reikalavimų? 

Keisti galimybių nėra. Įstatymo tvarka tokia, kad su kokiais reikalavimais atėjai, su tokiais ir toliau eini. Aišku, yra pasisakymų, kad kažką reikėtų papildyti, kažką išbraukti, bet iš esmės nieko negalim keisti. Dėl nemažo kitų reikalavimų kiekio būtų galima susitarti, bet pagrindiniai dėl jų netektų prasmės.

Dar yra papildomos sveikatingumo atostogos, taip pat reikalaujate, kad kontaktinės valandos būtų skaičiuojamos ne metų, o savaitės laikotarpiu. 

Taip pat etatinio apmokėjimo sistema likusi nepakeista. Visi žadėjo ją tobulinti, bet ji liko tokia pat. Etatinis apmokėjimas daugeliu atvejų ženkliai padidino mokytojų darbo krūvius, todėl, norint pasiekti etatą, kontaktinių valandų skaičius tampa sunkiai suprantamu. Galimi įvairių papildomų darbų įtraukimai į tą patį etatą, todėl atsiranda didelė galimybė piktnaudžiauti, vieniems sudedant per didelius krūvius, kitiems juos mažinant. Taip skaldoma švietimo bendruomenė, įstaigose kuriamas prastas mikroklimatas.

Pabaigai: kodėl Lietuvoje, o galbūt ir visame pasaulyje, bene dažniausiai streikuojanti profesija yra mokytojai? 

Jei taip yra, tai galbūt dėl to, kad mokytojai organizuotesni. Pati profesija leidžia daugiau tarpusavyje bendrauti ir organizuotis, o tai labiau leidžia išreikšti savo teises ir dėl jų bandyti pakovoti.

Streiko efektyvumas atsiranda ne iš karto. Kai mokyklos užsidaro, po mėnesio pradeda jaustis nuovargis, labai svarbus visuomenės, mokinių palaikymas, ypač kai Vyriausybė vis bando skaldyti šias bendruomenes. Kaip žinia, kai Lietuvoje kas nors kažko reikalauja, atsiranda žmonių, sakančių, kad „mes tai dar mažiau gaunam“.

Atsiranda ir tie, kurie sako „mes sutiksim su mažiau“, stovi už kampo, rūko ir laukia, kol gaus teisę padėti parašą. Jie yra labai paklausūs. Deja, yra taip, kad sąmoningumas yra turbūt vienintelė priemonė tai pakeisti. Jei kiti patogiai naudojasi visu tuo, o tą naudojimąsi dar ir palaiko tam tikra grupė žmonių, pralaimim visi.

GPB redkolegija: Informaciją apie mokytojų keliamus reikalavimus bei kaip galite prisijungti prie streiko rasite Lietuvos Švietimo Darbuotojų Profesinės Sąjungos (LŠDPS) puslapyje

---

 

1. Ikimokyklinis ugdymas vyksta pagal ikimokyklinio ugdymo programą ir teikiamas vaikams nuo 1-erių iki 5(6)-erių metų. Institucinis ikimokyklinis ugdymas yra neprivalomas, teikiamas tėvams pageidaujant. Atskirais atvejais (socialinės rizikos šeimų vaikams ar kt.) jis gali būti privalomas. Vadinamieji darželinukai.

Priešmokyklinis ugdymas vyksta pagal Priešmokyklinio ugdymo bendrąją programą ir trunka vienerius metus. Teikiamas šešiamečiams (išimtiniais atvejais – 5 metų) vaikams, skirtas užtikrinti optimalią vaiko raidą, padėti pasirengti mokytis pagal pradinio ugdymo programą. Privalomas nuo 2016.09.01. Vadinamieji nulinukai.