Žiūrint, kaip žmonės renkasi mirtiną žaidimą, kad grąžintų skolas, kyla mintis – galbūt kai kurie tiesiog galėtų pabėgti į kitą šalį? Kam taip rizikuoti savo gyvybe, jei gali tiesiog nusikratyti skolos ir pradėti naują gyvenimą kažkur kitur? Nebūtina apie tai teorizuoti – nemažai žmonių išties tai bando, keliaudami į Europos Sąjungą. Deja, pasirodo, tikimybė mirti ar likti sužalotam ir šiuo atveju yra ne tokia maža.
Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.
Europos Parlamento, kuris nuo rinkėjų visiškai atsiriboja vos užsidarius rinkimų apylinkėms ir nei surenka jų pageidavimus į vieną vietą, nei jiems atstovauja, funkcija, kaip apibūdino italų mokslininkas Stefano Bartolini, yra „elitų konsolidacija“. Šio proceso metu partijos susivienija į neva demokratinę asamblėją, kurios užkulisiuose patogiai steigiasi ir įsitvirtina oligarchinės klikos. Pastarosios mielai įgautų ir daugiau galių, bet nėra suinteresuotos kurią nors iš jų perleisti tiems, kuriems formaliai atstovauja.
Mačiusieji Wimo Wenderso trumpametražį filmą „Skrydis“ (The Flight, 2010), Mimmo Lucano vardą bus girdėję. 2004-aisiais Domenico, sutrumpintai Mimmo, laimėjo Riačės, mažo, nė 2 000 gyventojų nesiekiančio Kalabrijos miestelio mero rinkimus. Jis ėmėsi įgyvendinti solidaraus bendruomeniškumo idėją, pasaulyje išgarsėjusią kaip „Riačės modelis“. Riačei anuomet grėsė daugelio senųjų Italijos miestelių likimas: sunykęs agrarinės bendruomenės audinys, didmiesčiams susiurbus visą darbo jėgą ir jaunimą, emigracija ir, galop, ištuštėjimas.
Rubrikoje „GPB Pokalbiai“ kalbiname tris Kaunas Pride organizatorius – Viktoriją, Danielę ir Roką. Apie pirmųjų LGBTQ eitynių Kaune organizavimo užkulisius, apie visos žiniasklaidos lauktas ir neįvykusias riaušes, apie politinę potekstę, kuri išgąsdino liberalus bei apie šypsenas, pasislėpusias po kaukėmis.
Nors Rytų Europoje neturime panašių įstatymų, LGBTQ+ istorija yra tyrinėjama ir žinios yra kaupiamos, todėl šiame tekste pristatau keletą Rytų ir Centrinėje Europoje veikiančių queer archyvų. Jie visi skiriasi savo forma, bet iš esmės liudija tą patį: iškeliant LGBTQ+ žmonių istorijas, parodomas mūsų egzistavimas visur ir visada. Parodoma, kad problema ne mumyse, o tame, kas ir kaip kuria žinojimą apie mus.
Šie parlamento rinkimai Vokietijoje žymi 16 metų trukusio Angelos Merkel valdymo pabaigą. Yanis Varoufakis tinklalapiui „Jacobin“ rašo apie tai, kaip ji tapo dominuojančia taikos meto lydere Europoje – pačios Europos sąskaita.
Rugsėjo 4 dieną įvykusios LGBT bendruomenės eitynės „Kaunas Pride“ tapo dar viena pandemijos ir migrantų krizės įaudrintos visuomenės aptarinėjama tema. Praėjus mėnesiui nuo įvykių datos, svarbu įvertinti, kuo buvo reikšmingas šis protestas.
Sostinėje ir visoje Lietuvoje plačiai paplitęs įsitikinimas, jog Vilnius – itin žalias miestas. Dar visai neseniai Vilniaus savivaldybė džiaugėsi HUGSI tyrimu, kuriame Lietuvos sostinė įvertinta kaip žaliausias, daugiausiai želdynų plotų turintis Europos miestas.
Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.
