Sugedęs politinis kompasas: kai Darbo partija atsiduria kairėje

Vieni akivaizdžiausių pavyzdžių yra judėjimai už lygias juodaodžių teises su Martinu Lutheriu Kingu priešakyje, pacifistiniai bei feministiniai judėjimai, įskaitant moterų teisę į abortus ar kontracepciją ir taip toliau. Taip ir šiais laikais kairieji kovoja už LGBT teises, orų atlyginimą, klimato kaitos mažinimą, socialinę apsaugą.

Normaliai funkcionuojančioje laisvoje politinėje visuomenėje, kurioje nėra įsigalėjusi vienvaldystė ar siauros žmonių dalies interesus atstovaujanti žiniasklaida, dažniausiai vyrauja abiejų krypčių politinės jėgos. VU TSPMI dėstytojas Kęstutis Girnius mano, kad Lietuvoje būtent taip ir yra: „Lietuvoje yra trys pagrindinės kairiųjų partijos: Darbo partija, socdemai ir valstiečiai“. Galbūt kažką būsiu praleidusi, bet nuo kada šios partijos gali būti vadinamos kairiosiomis? Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas pagrindiniu partijos tikslu iškėlė „išvesti valstybę į penketuką patraukliausių valstybių pasaulyje pagal investicinę aplinką“ (Lietuva ir taip stiprina savo pozicijas ir pagal Šveicarijos instituto IMD sudarytą pasaulinio konkurencingumo indeksą pakilo iš 32 į 29 vietą). Nors toks tikslas ir gali pasirodyti patrauklus, kyla klausimas: kieno sąskaita būtų gerinama aplinka verslui? – Žinoma, darbuotojų. Kuo prastesnės darbuotojų sąlygos, kuo mažesni atlyginimai, trumpesnės atostogos, mažesni pelno mokesčiai, lengvesnės atleidimo sąlygos, silpnesnės profsąjungos – tuo geriau verslui. Kaip labiausiai ir būtų galima tikėtis iš tokio masto verslininko, Uspaskichas progresyvų pajamų perskirstymą su panieka vadina „atimti  ir padalinti“ bei atmeta vieną pamatinių kairiosios politikos minčių, jog darbuotojo atlyginimas turi būti toks, kad šis galėtų gyventi oriai ir patenkinti savo poreikius.

Valdantiesiems valstiečiams – norintiems didinti karinį biudžetą iki 2,5%, įvedusiems regresinius vaiko pinigus, kalbantiems apie embrionų išsaugojimą, besistengiantiems ilgainiui valstybines Sodros pensijas perduoti į privačių pensijų fondų, administruojamų didžiausių Lietuvos bankų, rankas – iki kairės taip pat labai toli. Nepaisant to, vis pasigirsta aikčiojimai, jog partijos pirmininko pavaduotojas Tomas Tomilinas yra tokia kairė, jog net „plaukai šiaušiasi“. Visgi, jei konservatoriams nuo tokio „kairiojo“ šiaušiasi plaukai, tai stebint už Atlanto iškilusį Bernie Sandersą ar kiek arčiau vis populiarėjantį Jeremy Corbyną tikriausiai norisi nusidirti odą. Nors patys konservatoriai demonstruoja nepasitenkinimą, nukreiptą prieš valstiečius, realybė yra tokia, jog svarbiausiais politiniais klausimais jų pozicijos sutampa, bet koncentruojantis į smulkmenas kuriama iliuzija, kuria siekiama imituoti partijų skirtumus ir patraukti rinkėjus į savo pusę.

Vis dėlto, pastaraisiais metais, socialdemokratams atsiskyrus nuo socialdarbiečių, Lietuvos politinėje arenoje buvo sužibusi viltis – šalyje atsirado bent viena kairioji partija. LSDP suskubo viešai palaikyti mokytojų protestus, Gegužės 1-osios eitynes už darbuotojų teises, pareiškė nepritarianti karinio biudžeto didinimui, o prezidento rinkimuose dalyvavęs socialdemokratas Vytenis Andriukaitis buvo vienintelis kandidatas, atvirai pasisakęs už LGBT santuokų legalizavimą. Taip pat pagirtinas socialdemokratų bandymas atkreipti dėmesį į valstybės finansuojamas privačias mokyklas bei verslus ir skatinimas užkirsti tam kelią. Vis dėlto, tiems, kurie dar nebuvo įgavę pilno pasitikėjimo šia partija, teko nusivilti išgirdus, jog partijos pirmininkas Gintautas Paluckas turi planų į partijos gretas pasikviesti kitus žinomus „kairiuosius“, įskaitant premjerą Saulių Skvernelį. Šioje vietoje reikėtų pabrėžti, jog Skvernelis prieštarauja homoseksualų partnerystei, palaiko okupacinę Izraelio politiką ir, kaip paskutiniu metu teko įsitikinti, yra korumpuotas – iš visų 300 tūkst. eurų, skirtų Vilniaus rajono kelių tvarkymui, keliui iki premjero namų asfaltuoti bus panaudota 299,9 tūkst. eurų valstybės lėšų. LSDP šiuo atveju tik parodo, jog populiarumas jiems yra daug svarbiau negu nuoseklumas bei pamatiniai kairiųjų principai.

Socialdemokratų lyderis žengė ir dar vieną labai konservatyvų ir šaliai nenaudingą žingsnį, kai LRT vykusios diskusijos metu kartu su Ingrida Šimonyte bei Eugenijum Gentvilu aktyviai stojo ginti bankų. Palucko manymu, Lietuvai nederėtų įvesti naujų mokesčių bankams, esą tokiu būdu tik paskatinsime juos išvykti iš Lietuvos, sukurdami nepalankias verslo sąlygas: „Šis sprendimas, kurį jūs siūlot gali turėti Lietuvai nemenkai žalos […] aš nežinau, kodėl atskirai bankai yra nusikaltę arba sakykim prekybos įmonės, mūsų siūlymas buvo juridinių asmenų pelno mokestis didesnis, tai yra prilygintas Lenkijai ir Latvijai ir čia mes neturėtume problemų su konkurencingumu ir pan. Bankų sektorius yra šiuo metu ypatingoje situacijoje.“ Palucko žodžiais tariant, bankai Lietuvoje kenčia ir negalėtų atlaikyti naujų mokesčių metamos naštos, tačiau, kaip įvardijo prof. Romas Lazutka, yra tik du rodikliai, kurie Lietuvą išskiria iš kitų Europos valstybių: absoliutaus skurdo lygis ir bankų pelnai. Šiais metais pasirodžiusių tyrimų duomenimis, net 312 tūkst. žmonių Lietuvoje gyvena absoliučiame skurde, t.y. daugiau nei kas dešimtas Lietuvos gyventojas. Tuo pat metu 2019 m. pirmojo ketvirčio bankų pelningumo Europoje statistika rodo, jog pagal bankų pelningumą Lietuva yra net 2-oje vietoje, ją lenkia tik Rumunija, o Europos Sąjungos vidurkį viršijame 2,4 karto. Kol šalyje veši tokio masto skurdas, politikai neturėtų svarstyti, ar apsimoka šiek tiek sumažinti šimtus milijonų eurų per metus uždirbančių bankų pelną. Dabartinė situacija tik įrodo, jog bankai neturi jokių priežasčių trauktis iš Lietuvos, atvirkščiai, čia jie išgyvena aukso amžių, o Paluckas, savo ruožtu, toliau ignoruoja socialdemokratines nuostatas bei solidarizuojasi su konservatyvių pažiūrų rinkėju.

Tuomet iškyla klausimas: kokią kompetenciją dėstyti politikos mokslų institute turi profesorius, kuris negeba atskirti politinės kairės nuo dešinės? Nemanau, kad Girnius yra neišsilavinęs šiuo klausimu, greičiau naudojasi savo pozicija, bandydamas politinį diskursą pakreipti jam palankia linkme. Siekiant sumenkinti politinės kairės reputaciją, apgailėtini politikai yra įvardijami kaip tikros kairės atstovai, tokiu būdu galimai norint iškelti mėgstamas partijas. Ne veltui TSPMI pramintas „konservatorių kalve“. Didžioji dalis dėstytojų jau nuo pirmųjų metų ruošia jaunuosius TS-LKD-iečius. Dar neseniai visi pirmakursiai turėjo išklausyti „Pro patria“ globėjo Vytauto Radžvilo kursą, kuriame jis studentus ruošė apokaliptiniam scenarijui pasakodamas, jog japonai jau palaidojo visas moralines vertybes, atidarydami pirmuosius restoranus, kuriuose patiekiama žmogaus mėsa. Deja, bet dėstytojui nepavyko atskirti komiško Balandžio 1-osios pokšto nuo realybės ir greičiausiai iki šiol tenka kentėti bemieges naktis skaičiuojant japonų suvalgytų žmonių skaičių.

Panašaus lygio propaganda yra skleidžiama socialdemokratinių pažiūrų žmones kaltinant, jog šie nori, kad pas mus būtų kaip Venesueloje ar Sovietų Sąjungoje. Tokio tipo teiginiai yra tik desperatiškas bandymas atmesti kairiųjų idėjas. Jei ne kairieji judėjimai, mes neturėtume apmokamų atostogų, nemokamos sveikatos apsaugos ar galimybės gauti valstybės finansuojamą vietą universitete. Išvardintos galimybės Europos gyventojui atrodo kaip savaime suprantama realybė, tačiau JAV politikai, siūlantys identiškas idėjas, dažnai yra laikomi radikaliais socialistais, besikėsinančiais į gyventojų laisves. Nors atrodo, kad Europa yra labiau pažengusi, tačiau opių problemų, susijusių su darbuotojų teisėmis, socialinėmis išmokomis ar nelygybe mums tikrai netrūksta. Deja, bet panašu, kad Lietuvoje kairiosios partijos, kuri imtųsi spręsti šias problemas, dar teks palaukti.