Antrąją (ir paskutinę) prognozių dalį pradėsiu nuo atsakymo į teisingą kritiką. Vienas ištikimiausių GPB skaitytojų ir kritikų Augis Veg apie pirmąsias tris prognozes pakomentavo, kad tikra prognozė buvo tik antroji (koalicija šiuos metus išsilaikys), o kitos dvi – nelabai prognozės.
Prognozės – reikalas rimtas, bet ne todėl, kad jos išsipildo arba ne. Rimtas reikalas jos todėl, kad jos mums šiame neramiame, liūdname ir netikėtame pasaulyje leidžia nusiraminti, pasidžiaugti ir pasiruošti staigmenoms. Tad kviečiu pažaisti kartu su manimi: kaip seksis Lietuvai 2026-aisiais?
Prieš vienerius labai ilgus metus JAV prezidento rinkimus (dar kartą) pralaimėjus demokratų kandidatei juos (dar kartą) laimėjo Donaldas Trumpas. Jei jo 2016 m. pergalė sukėlė šoką ir galėjo atrodyti kaip išimtis – šįkart MAGA triumfas jau vertė susimąstyti apie gilesnes priežastis. Apmąstymai neretai siekė toliau, nei vieną svarbią partiją svarbioje šalyje persekiojančios negandos: radikalių dešiniųjų jėgų įtakai plintant toli už JAV ribų kilo ir klausimai apie save liberalia ar nuosaikia laikančios politikos trūkumus. Dešiniau buvo girdimi svarstymai, kad demokratai pernelyg pasidavė woke ir tapatybių politikai. Kairiau – kad partija pernelyg nutolo nuo tradiciškai reprezentuotos dirbančiųjų klasės patiriamų problemų ir kalbos.
Kaip nutinka, kad išaušta 2025-ieji vertybinės politikos metai, o kažkokiu būdu Seime vykstančioje oficialioje diskusijoje apie Lietuvos saugumo politiką tarp žurnalistų, politikų ir gynybos ekspertų, šiltutėliai priimama JAV organizacija, kaišiojusi pagalius į ratus dėl paramos Ukrainai tiekimo, atstovaujama žmogaus, kuris tris karo metus praleido gretindamasis prie Orbáno?
Truputį paprotmūšiaukime: aš jums užduosiu kelis klausimus, o jūs į juos atsakykite kaip įmanoma greičiau, per daug negalvoję ir negūglinę. Jei greitai nesugalvojate – nieko tokio, taip ir pasakykit sau – nu nežinau.
Kaip turtingiesiems pavyksta priversti neturtinguosius naudotis savo politine laisve taip, kad turtinguosius išlaikytų valdžioje? Vien suformulavęs šį pribloškiantį klausimą 1952 m. Aneurinas Bevanas (Aneurin Bevan) atskleidė didžiausią liberaliosios demokratijos paradoksą. Šiandien, Elono Musko, Peterio Thielio, J. D. Vance’o ir jų bičiulių iš didžiųjų technologijų kompanijų eroje, Bevano suformuluotas laiko patikrintas paradoksas tapo dar absurdiškesnis.
Šis straipsnis – atsakymas Pauliaus Gritėno straipsniui „Populizmo žinynas“, prieš porą dienų pasirodžiusiam LRT portale. Beigi – bandymas problemiškai pažvelgti į populizmą, kurį pagrindinės „kalbančios galvos“ aptaria pernelyg supaprastintai.
Norėčiau sakyti – sveikinu šios trilogijos pirmoje ir antroje dalyse drauge su manimi prasiskynus kelią pro seksizmo psichiatrijos istorijoje brūzgynus. Tikrai norėčiau nuraminti, kad viskas seniai susitvarkė: sistema pripažino savo klaidas ir iš jų pasimokė, seksizmo ir kitokių išankstinių nusistatymų piktžolės išravėtos, auga bujoja visiems ir kiekvienai teisinga, nediskriminuojanti, žmogiškumo pertekusi psichiatrija.
„Aš, kaip ir daugelis kitų fašizmo tyrėjų, tokių kaip Levas Trockis, Karlas Polanyi ar Hannah Arendt, suvokiu fašizmą visiškai kitu požiūriu. Šie autoriai matė fašizmą ne kaip visuomenės mobilizacijos, o kaip visuomenės atomizacijos rezultatą, jos susiskaidymą į privatų ekonominį gyvenimą. Būtent taip putinizmas, jeigu jį galime apibrėžti kaip naują fašizmo formą, išnyra iš neoliberalios socialinės transformacijos, kuri įvyko per pastaruosius dešimtmečius.“
Mūsų pasauliams tampant vis labiau medijuotais („įtarpintais“), žiniasklaidos kūrėjams – žurnalistams, redaktoriams, viešųjų ryšių ir reklamos specialistams, netgi įvairiausio plauko „įtakoriams“ – tenka tiek galios, kad ja bemaž susilygina su valstybės tarnautojais ir karjeros politikais. Vadinasi, ir atsakomybės turėtų būti reikalaujama panašios. Tačiau kaip tai pasiekti, nelendant į cenzūrą, teismų maratonus ir moralės policijos dalinius?
