Truputį paprotmūšiaukime: aš jums užduosiu kelis klausimus, o jūs į juos atsakykite kaip įmanoma greičiau, per daug negalvoję ir negūglinę. Jei greitai nesugalvojate – nieko tokio, taip ir pasakykit sau – nu nežinau.
Kaip turtingiesiems pavyksta priversti neturtinguosius naudotis savo politine laisve taip, kad turtinguosius išlaikytų valdžioje? Vien suformulavęs šį pribloškiantį klausimą 1952 m. Aneurinas Bevanas (Aneurin Bevan) atskleidė didžiausią liberaliosios demokratijos paradoksą. Šiandien, Elono Musko, Peterio Thielio, J. D. Vance’o ir jų bičiulių iš didžiųjų technologijų kompanijų eroje, Bevano suformuluotas laiko patikrintas paradoksas tapo dar absurdiškesnis.
Šis straipsnis – atsakymas Pauliaus Gritėno straipsniui „Populizmo žinynas“, prieš porą dienų pasirodžiusiam LRT portale. Beigi – bandymas problemiškai pažvelgti į populizmą, kurį pagrindinės „kalbančios galvos“ aptaria pernelyg supaprastintai.
Norėčiau sakyti – sveikinu šios trilogijos pirmoje ir antroje dalyse drauge su manimi prasiskynus kelią pro seksizmo psichiatrijos istorijoje brūzgynus. Tikrai norėčiau nuraminti, kad viskas seniai susitvarkė: sistema pripažino savo klaidas ir iš jų pasimokė, seksizmo ir kitokių išankstinių nusistatymų piktžolės išravėtos, auga bujoja visiems ir kiekvienai teisinga, nediskriminuojanti, žmogiškumo pertekusi psichiatrija.
„Aš, kaip ir daugelis kitų fašizmo tyrėjų, tokių kaip Levas Trockis, Karlas Polanyi ar Hannah Arendt, suvokiu fašizmą visiškai kitu požiūriu. Šie autoriai matė fašizmą ne kaip visuomenės mobilizacijos, o kaip visuomenės atomizacijos rezultatą, jos susiskaidymą į privatų ekonominį gyvenimą. Būtent taip putinizmas, jeigu jį galime apibrėžti kaip naują fašizmo formą, išnyra iš neoliberalios socialinės transformacijos, kuri įvyko per pastaruosius dešimtmečius.“
Mūsų pasauliams tampant vis labiau medijuotais („įtarpintais“), žiniasklaidos kūrėjams – žurnalistams, redaktoriams, viešųjų ryšių ir reklamos specialistams, netgi įvairiausio plauko „įtakoriams“ – tenka tiek galios, kad ja bemaž susilygina su valstybės tarnautojais ir karjeros politikais. Vadinasi, ir atsakomybės turėtų būti reikalaujama panašios. Tačiau kaip tai pasiekti, nelendant į cenzūrą, teismų maratonus ir moralės policijos dalinius?
Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.
Ar galima moralizuoti ligą? Ar tam tikromis ligomis sergantieji yra „našta“ sveikatos apsaugos sistemai, o kitomis ligomis sergantieji – nėra? Ar galima sakyti, kad mokesčius mokantys nesiskiepijantieji yra našta mokesčius mokantiems pasiskiepijusiems žmonėms? Ironiška tai, kad iki šiol blogesnes sąlygas tiems, kurie nėra „sveikuoliai“, siūlė ne kas kitas, o Dainius Kepenis, didysis antivakseris. Dabar jo pasiūlymai nebeatrodo tokie ekstremalūs žmonėms, kurie mažiausiai nori su juo turėti ką nors bendro.
„Mažiau kaip minimumą uždirbantys ir didžiausius atlyginimus bei geriausias darbo sąlygas turintys darbuotojai dirba tuose pačiuose pastatuose Silicio slėnyje. Sukurti jau keli dokumentiniai filmai apie automobiliuose gyvenančius ir minėtose įmonėse dirbančius valytojus, sargus ir jų kasdienus vargus. Silicio slėnio pasaulio vizija nesiskiria nuo neoliberaliosios: komunizmas išrinktiesiems, kapitalizmas visiems kitiems.“
Apie nelemtus 2020-uosius jau, atrodo, pasakyta, iškeikta, prinerimauta, nejaukiai išjuokauta ir reziumuota viskas, kas įmanoma. Užuot daugžodžiavusi, „Gyvenimas per brangus“ redkolegija kviečia prisiminti praėjusius metus kiek detaliau – ir ne tik COVID-19 pandemiją.
