Suinteresuoti piliečiai net du kartus susirinko dešimt minučių patylėti piktindamiesi sudaryta naująja koalicija. Tik kyla klausimas, kur gi jie buvo paskutinius ketverius metus – kas juos taip sujaudino, kad jie nusprendė mesti klaviatūrą į šalį ir šaltoką naktį vilktis link Seimo?
Viena iš temų, šiandien susilaukiančių nemažai dėmesio iš kairiųjų aktyvistų – suaktyvėjęs Izraelio ir Palestinos konfliktas, kuriame Vakarų valstybių remiamas Izraelis turi daugeriopą karinės galios persvarą, o palestiniečių aukų skaičius šiuo metu nesustabdomai auga. Aktyvistai čia iškelia įvairių reikšmingų temų: atkreipiamas dėmesys į faktą, kad mūsų šalyje pagrindinių žiniasklaidos kanalų pateikiamas konflikto vaizdas net nepriartėja prie adekvataus situacijos nušvietimo, į veidmainišką Lietuvos užsienio politiką, kuri galų gale pripažįsta stipresniojo teisę tarptautinėje politikoje ir kt. Vis dėlto kai kurie šio aktyvizmo aspektai iliustruoja tarp kairiųjų šiandien gają mąstymo tendenciją.
Tada prasidėjo karas ir bet kokios abejonės dėl šauktinių kariuomenės bei visuotinio šaukimo visiškai dingo. Žmonės – politikai ir ekspertai, kurie jau nuo 2014 metų kalbėjo apie Rusijos grėsmę ir karo realybę, seniai reikalavę kuo greičiau įvesti visuotinį šaukimą, pasijautė buvę teisūs nuo pat pradžių, o bet kokias abejones, kritiką ar nepritarimą reiškiantieji dabar automatiškai tapo „vatnikais“. Tai buvo ne vien „top-down“ procesas, kai valdžia ar žiniasklaida „iš viršaus“ primeta griežtą partinę liniją, bet ir organiškas procesas, kai žmonės, pamatę Rusijos pradėto karo tikrovę visai šalia mūsų, pasuko į Dešinę ir tapo kur kas griežtesni saugumo ir gynybos temomis.
Visuomenes poliarizuojantis Vidurio Rytų konfliktas ir ne Izraelį palaikančių lietuvių patirtys – nuo kaltinimų remiant terorizmą iki grasinimų atleisti iš darbo.
„Kai kurie technooptimistai įsivaizduoja tokias dirbtinio intelekto utopijas, kad Karlas Marxas šalia jų atrodo be vaizduotės. „Guardian“ pernai išleido trumpametražį dokumentinį filmą, kuriame – nuo 2016 iki 2019 m. atlikti interviu su „OpenAI“ vyriausiuoju mokslininku Ilja Suckeveriu. Pastarasis be skrupulų pareiškia: „DI išspręs visas dabartines mūsų problemas. Jis panaikins nedarbą, ligas ir skurdą. Bet taip pat jis sukurs ir naujų problemų.“
Praėjusį penktadienį Tarptautinis teisingumo teismas paskelbė, kad Izraelio valstybė privalo nedelsiant sustabdyti karinį puolimą ir bet kokius kitus veiksmus Rafacho apskrityje, dėl kurių Gazos palestiniečių grupei gali susidaryti tokios gyvenimo sąlygos, kad ji gali būti visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinta.
Šią seriją pirmiausia ir skiriame tiems, kam šis klausimas vis dar kyla – o tikrai, kas su tuo Kasčiūnu negerai? Arba: gerai, ne viskas su juo gerai, bet ar tikrai viskas negerai? Arba: o gal kažkas dar iš to bus ir gero?
Megzdama bendradarbiavimą su Izraeliu karinės pramonės srityje, Lietuva neišvengiamai užimtų poziciją. Tačiau pateikiant tai kaip paprastą verslo sandorį nėra aišku, kokia ji. Ar tarp eilučių sakoma, kad Lietuvai nerūpi tarptautinės institucijos ir susitarimai (kuriuos, beje, yra pasirašiusi), o kartu ir tarptautinė taisyklėmis grįsta tvarka? Ar tai reiškia, kad tyrimai tyrimais, kol nėra priimti šių teismų sprendimai, Lietuva elgsis taip, tarsi nieko nevyktų? O jei vis dėlto bus nuspręsta, kad Netanyahu strategija buvo nusikalstama, kaip nors suksimės?
„Dokumentavimas man svarbus kaip būdas priešintis tikrovei, su kuria nesutinku. Turiu užfiksuoti tai, kaip viskas buvo ir kaip yra, nes žmonės be atminties yra tarsi kompiuteris, tuščia mašina. Izraelio armija daug kartų mėgino sunaikinti palestiniečių atmintį. 1948 m. jie konfiskavo ištisas bibliotekas, nuotraukų archyvus. Tą patį jie padarė 1967 m. karo metu, 1982 m. okupavę Beirutą. 2002 m. Izraelio armijai vėl įsiveržus į Vakarų Krantą, kareiviai atėjo į mano biurą – tuo metu dirbau televizijos stotyje Ramaloje. Jie pasiėmė daugybę daiktų, įskaitant ir kietuosius diskus. O mes priešinamės saugodami atmintį ne tik sau, bet ir ateinančioms kartoms. Šias pastangas atpažįstu daugelyje palestiniečių menininkų ir kino kūrėjų.“
Kas nutinka kai kultūriniai ir visuomeniniai grandai nebejaučia atsakomybės prieš auditorijas, o jų redaguoti, matyt, nedrįsta vadinamasis visuomeninis transliuotojas?
