fbpx

LSDP

(Ne)galimybių pasas kaip silpnos valdžios požymis

(Ne)galimybių pasas kaip silpnos valdžios požymis

Valdžia, kuri „žino geriau“ (net jei iš tiesų žino) ir kuri, užuot tarusis, įtikinėjusi, argumentavusi, prašiusi ir švietusi, pareiškia, kad už mus jau nuspręsta, o jeigu su sprendimais nesutinkame, esame beviltiški kvailiai, kurių neverta gelbėti, negali tikėtis, jog maištas prieš ją neįvyks. Tai silpna valdžia, kurios legitimumas kyla iš ekspertų ir technokratų sluoksnio, bet valdžią renka juk ne (tik) jie. Už poziciją „nereikia švaistyti laiko, durniukų neįtikinsi“ neišvengiamai reikės mokėti didelę kainą.

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Gerovės valstybės pranašystė ir šmėkliškoji ateities politika

Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.

Sugedęs politinis kompasas: kai Darbo partija atsiduria kairėje

Sugedęs politinis kompasas: kai Darbo partija atsiduria kairėje

Politinės kairės ir dešinės terminas atsirado dar 1789 m., prasidėjus Prancūzijos Revoliucijai. Tam, kad būtų išvengta peštynių, tie, kurie palaikė karaliaus valdžią ir svarų religijos vaidmenį valstybės valdyme susėdo asamblėjos prezidento dešinėje, o revoliucijos rėmėjai – kairėje. Ilgainiui toks politinių ideologijų skirstymas paplito visame pasaulyje ir iki šių dienų politinei dešinei būdingas rėmimasis religinėmis dogmomis, valdančiosios klasės iškėlimas, status quo išlaikymas. Atitinkamai kairė istoriškai buvo revoliucinga ir būtent kairiųjų idėjos pradiniame jų pasiūlymo taške dažnai būdavo atmetamos kaip absurdiškos.