Šios serijos pavadinimas – labai abstraktus, nes kalbėjome ilgai ir palietėme nemažai niūrių temų. Tad iš karto kviečiame šiai serijai psichologiškai nusiteikti. Ir ne vien dėl jos ilgio. Kalbame apie Izraelio-„Hamas“ (ar Izraelio-Palestinos, ar Izraelio-Gazos) konfliktą, kai kurių vadinamą ir tiesiog „karu“.
Rugsėjo 4 dieną įvykusios LGBT bendruomenės eitynės „Kaunas Pride“ tapo dar viena pandemijos ir migrantų krizės įaudrintos visuomenės aptarinėjama tema. Praėjus mėnesiui nuo įvykių datos, svarbu įvertinti, kuo buvo reikšmingas šis protestas.
Queer žmonės yra visur šalia mūsų, ne tik praiduose. Mano savivokai būtų žymiai labiau padėję LGBT+ žmonių pasakojimai literatūros pamokose, kovų už teisingumą (o ne tik tėvynės gynimo) aprašymai istorijos vadovėliuose. Tokie pasakojimai būtų padėję ir man, ir mano aplinkai formuotis be gėdos ir kaltės. Man reikalingos istorijos apie lesbiečių meilę ir biseksualių žmonių dvejones.
Žiniasklaidos ir viešosios erdvės akivaizdoje, šių metų Pasididžiavimo mėnuo turbūt ne praėjo, o veikiau – praūžė. Turbūt pirmą kartą didelė dalis LGBTQ* bendruomenės ir jos heteroseksualios aplinkos leido eitynes laikyti švente. Tačiau nemažai bendruomenės narių jaučia, jog švęsti be realių įstatyminių pokyčių per 15 metų – nei šis, nei tas. Dar kiti, užimantys kairesnes politines pozicijas, teigia, jog pasididžiavimas turi būti švenčiamas, kai lygybė ateis į visų gyvenimus, nepriklausomai nuo klasės, tautybės, lyties, o ne tik seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės.
Paskaičius komentarus internete po straipsniais apie Baltic pride, labai dažnai galima aptikti tokį pasisakymą: „visi tegu gyvena kaip nori, bet kam reikia demonstruotis“. Ir ne, nesu tokia naivi, kad galvočiau, kad tai nuoširdus klausimas LGBTIQ bendruomenei, bet, turiu pripažinti, kad klausimas turi pagrindimą. Tai kas yra “Eitynės už lygybę” ir ko jomis siekiama?
