Šiuolaikinė neoliberalioji griežto taupymo politika Rytų Europoje, kartu su nauja nacionalizmo banga ir anti-gender judėjimu, įspraudžia moteris į kampą, pateikdama dvi alternatyvas: tikėtis malonės iš dešiniųjų ir vykdyti visus jų konservatyvius reikalavimus arba tikėti, kad materialinės sąlygos yra pačių „individualaus pasirinkimo“ reikalas ir pasikliauti kapitalistiniu darvinizmu.
„Kalbėjimą apie ekonomiką Lietuvoje apriboja gausybė nutylimų, bet neginčijamų prielaidų ir įsigalėjusių tropų, kurių nepaliaujamas kartojimas turėtų mums ne kelti įspūdį, o tiesiog versti vartyti akis. Pažaiskime gėrimo žaidimą (drinking game): išgerkime kiekvieną kartą, kai naujienų portale perskaitysime arba diskusijų laidoje išgirsime kurią nors iš frazių, argumentų ir klišių, kuriomis piktnaudžiauja dauguma kalbančiųjų apie ekonomiką. Į sveikatą.”
Kol populiarusis ir matomiausias Lietuvos feminizmas be perstojo atsiverinėja, kaip „savo braižo ieškantis“ ir „besigryninantis“ kaleidoskopas, nuo ryžtingų sprendimų ir veiksmų nuolatos užlaikomas begaliniais pusfabrikatinių diskusijų procesais, atsiranda rimtesnių ir pakankamai toli siekiančių vietinių proveržių. Nors įvykis ambicingas, idėjiškai koncentruotas, turintis reiklią bei kryptingą funkciją ir nenusiteikęs leistis į tam tikrus kompromisus, bet: ar sutelkta žinių ir pažinčių gausa nuties planus tolimesnėms didesnio mastelio iniciatyvoms?
Štai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) nusprendė paminėti valstybingumo 100-metį savo tinklalapyje paskelbdama socialinės apsaugos sistemos raidos Lietuvoje apžvalgą. Šis neilgas populiariai pateiktas pasakojimas iliustruotas laiko juosta, kurios viduryje žioji didelė tylos bedugnė: atrodo, kad tarp 1933 ir 1990 metų socialinės apsaugos ir darbo santykių reguliavimo srityse nevyko absoliučiai nieko. Nieko nevyko valstybėje, kurioje socialinė apsauga ir darbininkų teisių gynimas buvo vienas esminių valdymo legitimacijos būdų.
Šio straipsnio galite ir klausyti: Visos atpažins Linos D. pasakojimą – jei kas nors ne
