
Buvom gatvėse, Seime ir Vyriausybėje
Visur buvau su mūsų profsąjunga per šitas pora savaičių, visko daug regėjau ir domėn įsidėjau, tai leiskit paeiliui ir papasakoti: kas gero gatvėse ir valdžios koridoriuose!
Visur buvau su mūsų profsąjunga per šitas pora savaičių, visko daug regėjau ir domėn įsidėjau, tai leiskit paeiliui ir papasakoti: kas gero gatvėse ir valdžios koridoriuose!
Čia aš, aišku, pats uždaviau klausimą ir tuoj pats jį ir nuneigsiu: labai gali būti, kad jums asmeniškai Gegužės 1-oji iš tikrųjų nereikalinga. Bet mums, kaip visuomenei – dar ir kaip reikalinga.
Jei negyvenate po akmeniu, tai jau tikriausiai girdėjote: Vilniaus savivaldybė nori branginti viešojo transporto bilietus. O jei ir gyvenate po akmeniu, bet tas akmuo kur nors Vilniaus apylinkėse, tai irgi tikriausiai girdėjote. Vienkartiniai bilietai brangtų iš esmės dukart, nuolatiniai – pusantro.
Pamenu kaip vakar: prieš vos daugiau nei penkerius metus, 2018-ųjų vasarą, kartu su keliais bendražygiais ir bendražygėmis susirinkome Kaune, socialiniame centre „Emma“. Susirinkome pasikalbėti – ką daryti su tinklapiu „Gyvenimas per brangus“?
Praeitą žiemą streikavę ir palankią kolektyvinę sutartį sudarę savivaldybės valdomos bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ (VVT) darbuotojai kol kas vieninteliai gali džiaugtis pergalės vaisiais. Apie trečdalį sostinės maršrutų aptarnaujančių kitų dviejų privačių įmonių darbuotojai iki šiol neturi kolektyvinės sutarties – jie gauna minimalų atlyginimą ir yra verčiami dirbti dvigubai daugiau nei leidžia įstatymuose numatytos normos.
Šį kartą – apie tikrąja to žodžio prasme ir metaforiškai virstančius ąžuolus, aplinkosaugos planą kodiniu pavadinimu „O davai ne“, Rammsteinus, pedofilijos skandalus bažnyčioje ir ne tik, tapinišką konservatorių agoniją ir in memoriam Zitai Kelmickaitei, kuri, sako žmonės, širdyje buvo socialdemokratė.
Nors išdidusis žydų Bundas pasisakė už tautų santarvę, atvirą ir teisingą visuomenę, kurios įrašytos ir dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, organizacija jas įsivaizdavo visiškai kitaip ir labai savitai, grindė idėjomis, kurios čia ir dabar būtų labai „kitos“. Bet gal būtent tos, dabar neva atgyvenusios, „egzotiškos“ idėjos ir yra tas palikimas, kurį galėtume atrasti Bundo vaiduokliuose?
Socialiniam 1905–1907 m. karui ištirti lietuviškoji istoriografija per pastarąjį trečdalį amžiaus skyrė itin mažai dėmesio, jį sufokusuodama į nacionalistinės pakraipos antiimperinį judėjimą, oficialiai užgimusį per 1905-ųjų gruodį surengtą lietuvių suvažiavimą, šiandien patetiškai vadinamą Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tokias istorikų nuostatas sunku suvokti – juk socialinis karas pasižymėjo ne ką menkesniu, gal net didesniu sprogstamuoju antiimperiniu užtaisu, svariai prisidėjo prie visuomenės laisvėjimo ir demokratėjimo. Susidomėjimo jis nesulaukė greičiausiai dėl mūsų istoriografiją vis dar kankinančios vaikiškos etniškumo ligos.
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje įvyko trys tikrieji streikai. 2018 m. pabaigoje pusantro mėnesio streikavo mokytojai. Praėjus koronaviruso pandemijai, 2022-ųjų pradžioje, streiką paskelbė Jonavos „Achemos“ darbuotojai, kurį netrukus sustabdė šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis. Na ir metų pabaigoje, įveikę begalybę teisinių kliūčių, į streiką išėjo Vilniaus viešojo transporto vairuotojai, kurie po kiek daugiau nei dviejų savaičių pasiekė pergalę.
Rusų kalba pasaulyje kalba 258 mln. žmonių, ji yra septinta-aštunta didžiausia pasaulio kalba. Ja kalba bemaž visi Ukrainos, Baltarusijos, Kaukazo šalių, Vidurio Azijos gyventojai, iš kurių daug migruoja į Lietuvą kaip pabėgėliai ar tiesiog migrantai. Jų, beje, ateityje vis daugės – Lietuva gan greitai iš migrantų „tiekėjos“ tampa migrantų „priėmėja“.