fbpx

Vladimiras Putinas

4 politikos principai kovoje su autokratija ir fašizmu

4 politikos principai kovoje su autokratija ir fašizmu

Li Andersson yra Suomijos politikė, šiuo metu užimanti Europos Parlamento Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pirmininkės poziciją. Nuo 2019 iki 2023 m. ji ėjo Suomijos švietimo ministrės pareigas ir buvo ilgametė Kairiųjų aljanso pirmininkė. EP rinkimuose 2024 m. Li surinko daugiausiai balsų iš visų kandidatų Suomijoje.

Šią kalbą Li Andersson perskaitė šiemet birželį Portugalijoje vykusiame Left-Green Alliance (Kairiųjų–žaliųjų aljanso) kongrese. Šis aljansas įkurtas septynių Europos politinių partijų, tarp kurių Podemos (Ispanija) ir Razem (Lenkija). Aljansas siekia kurti atsvarą radikalios dešinės jėgoms ir burtis aplink alternatyvią Europos Sąjungos viziją, iškeliant į priekį socialinio teisingumo ir ekologinės darnos siekius.

Kaip karui priešinasi Rusijos gyventojai?

Kaip karui priešinasi Rusijos gyventojai?

„Yra tvaresnių protesto formų, nenorime, kad antikariniai aktyvistai atsidurtų kalėjime. Mums reikia, kad jie aktyviai dalyvautų pogrindiniame partizaniniame judėjime. Pagrindinis antikarinio judėjimo Rusijoje principas šiuo metu – kuo labiau atitolinti momentą, kai tave suims, išlikti laisvėje ir aktyviai veikti pasitelkiant kitas strategijas.“

Karo nelaimėsi su taikos ekonomika: kodėl reikia apmokestinti energetikos gigantus

Karo nelaimėsi su taikos ekonomika: kodėl reikia apmokestinti energetikos gigantus

Tai – ypatingas karas. Nors Putinas savo projektą apibūdino kaip konfrontaciją su visais Vakarais, kovoja ir visas Rusijos atakų prieš civilius bei civilinę infrasruktūrą pasekmes patiria tik Ukraina. Europa ir Amerika tuo tarpu teikia ekonominę ir karinę pagalbą, o likęs pasaulis susiduria su karo pasekmėmis, įskaitant aukštesnes energijos ir maisto kainas.

Ilja Budraitskis: „Žiūrėkime į Putino fašizmą ne kaip į kai ką išskirtinio, bet kaip į kai ką akivaizdaus“

Ilja Budraitskis: „Žiūrėkime į Putino fašizmą ne kaip į kai ką išskirtinio, bet kaip į kai ką akivaizdaus“

„Aš, kaip ir daugelis kitų fašizmo tyrėjų, tokių kaip Levas Trockis, Karlas Polanyi ar Hannah Arendt, suvokiu fašizmą visiškai kitu požiūriu. Šie autoriai matė fašizmą ne kaip visuomenės mobilizacijos, o kaip visuomenės atomizacijos rezultatą, jos susiskaidymą į privatų ekonominį gyvenimą. Būtent taip putinizmas, jeigu jį galime apibrėžti kaip naują fašizmo formą, išnyra iš neoliberalios socialinės transformacijos, kuri įvyko per pastaruosius dešimtmečius.“

Istorinis „Lenkijos (ir Lietuvos)“ klausimas politinėje kairėje

Istorinis „Lenkijos (ir Lietuvos)“ klausimas politinėje kairėje

1863 m. Lenkija ir Lietuva vėl sukilo prieš carą. Marxas tai laikė naujos revoliucinės epochos pradžia ir Engelsui rašė: „Ką manai apie šitą lenkišką reikalą? Man aišku viena: Europoje ir vėl atsivėrė revoliucijų laikotarpis.“ Kai Prūsija ėmėsi gelbėti Rusijai malšinti sukilimą, jis prikalbino Engelsą kartu parašyti ir išleisti brošiūrą vokiečių darbininkams, raginančią remti lenkų siekius. Vienu metu Marxas netgi turėjo mintį suorganizuoti vokiečių savanorių grupę ir vykti kovoti į Lenkiją.

Šoko terapija neoliberalams

Šoko terapija neoliberalams

Kaip ir ankstesni pasaulio ekonomikos sukrėtimai, Rusijos karas Ukrainoje išryškino, jog pasitikėti tik rinkomis, siekiant sumažinti riziką ir sustiprinti šalių atsparumą, yra klaida. Neoliberalizmas neišlaikė dar vieno kontrolinio ir pagaliau jį turi pakeisti nauja ekonominė vizija, pagrįsta naujomis vertybėmis.

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Pabėgėliai ir „pabėgėliai“, arba Vieniems – užuojauta, kitiems – naktys miške

Vienas kertinių argumentų, kuriuo pernai mėtėsi valdžia, buvo tai, jog Lietuva nepajėgi priimti tiek migrantų, kiek jų pateko į mūsų šalį per Baltarusiją. Tiesa, jų pateko vos apie 4000, o dabar mūsų valdžios institucijos laisvai svaidosi gerokai didesniais skaičiais – esą turime būti pasiruošę priimti ir virš 20 000 ukrainiečių karo pabėgėlių. Visos kalbos apie visišką valstybės „negalėjimą“ migrantų krizės akivaizdoje dabar atrodo kaip piktas pokštas. Atrodo, kai reikia, valstybė gali. Klausimas, kodėl pernai „nereikėjo“?

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Mes galime? Prieglobsčio politikos revoliucija

Dauguma žmonių visuomet reaguos ramiau ir atviriau į atvykusius iš artimesnio religinio ar kultūrinio konteksto. Savaime suprantama, kad Ukrainos ir ukrainiečių likimai lietuvius ir lenkus jaudins labiau, nei žmonių iš Sirijos. Akivaizdu, kad, kaip lietuviai, su Ukraina šiek tiek ir tapatinamės: panaši santykių su Sovietų Sąjunga ir Rusija istorija, panašios grėsmės, panašios baimės. Tai ir vietiškumo klausimas: neretai su Ukraina esame susiję šeimos istorijose ir dabartyse, turime gyvų ir nebe šeimos narių, draugų, pažįstamų ir kolegų. Visa tai būtų suprantama, jei kalbėtume apie tai, su kuo – jei jau visai atvirai – galbūt mieliau trauktume grybų rinkti, plovo šaukštu kabinti, į eketę lįsti, ar prie alaus aptarinėti istorinių problemų. Tačiau esame daug gilesnio abejingumo liudininkai.

„Vieningas Kaunas“ = „Vieningoji Rusija“?

„Vieningas Kaunas“ = „Vieningoji Rusija“?

Oligarchinio verslo principais valdoma valstybė ir miestas, svarbiausiuose postuose susodinti žmonės iš artimo rato arba giminės, sistemingas nesiskaitymas su rinkėjais bei jų rinkta arba remiama opozicija ir, nepabijokime to žodžio, valdoma demokratija. Apie ką mes čia – kišeninį Kauno miestą valdantį „Vieningo Kauno“ rinkimų komitetą ar Putino „Vieningąją Rusiją“?