Vyriškumo aklavietė „NoFap“ judėjime

Iš pažiūros nešališka ir apolitiška vyrų savitarpio pagalbos virtuali bendruomenė, geriau žinoma kaip prekyženklis „NoFap“[1], deklaruoja paprastą tikslą – išlaisvinti vyrus nuo masturbacijos ir pornografijos priklausomybės. Vis dėlto, prasibrovus pro juokelių ir memų triukšmą, atsiskleidžia gilesnės šio reiškinio sociokultūrinės tendencijos, kuriose galima aptikti įtartinų ideologinių implikacijų, įvilktų į nekaltą saviugdos rūbą. Šio straipsnio tikslas – parodyti, kas iš tiesų slypi po lytinio asketizmo šydu.

Farmakoninės susilaikymo ištakos

Pradėkime nuo to, kad „NoFap“ bendruomenei būdingas pornografijos atmetimas yra motyvuojamas ne konstruktyvia feministine kritika, o grėsme patriarchalinės tvarkos stabilumui. Skirtingai nuo hegemoninio vyriškumo idealo, pornografija atima savikontrolę, autonomiją ir discipliną – savybes, be kurių vyrai virsta bejėgėmis savo kūniškų troškimų aukomis. Todėl pornografijos industrijos problemų sąraše mes aptiksime ne moters kūno objektyvizavimą, išnaudojančias darbo sąlygas ar lyčių rolių normatyvumą, bet susirūpinimą dėl tradicinio vyriškumo erozijos. Tai leidžia suprasti, kad „NoFap“ identifikuojamas pornografijos žalingumas yra aktualus vien dėl braškančių dominuojančio vyriškumo pamatų.

Tokia trumparegiška pornografijos kritika sukuria atitinkamai siaurą problemos sprendimo būdą. Tariamai vyriškumo tapatybės krizei suvaldyti „NoFap“ paprasčiausiai siūlo nedročinti. Masturbacija, pasak abstinenciją praktikuojančių fapstronautų[2], mažina testosterono lygį ir lytinį potraukį, atima motyvaciją ir energingumą, iškraipo atlygio sistemą smegenyse, kenkia pasitikėjimui savimi ar net sukelia erekcijos disfunkciją. Abejotinas kai kurių išvardintų simptomų mokslinis pagrįstumas netrukdo „NoFap“ postuluojamam susilaikymui nuo pornografijos ir masturbacijos išlikti aktualiam virtualiose vyrų erdvėse. Jose vyrai vieni kitiems meta iššūkį liautis riešutavus, dalinasi sėkmės istorijomis arba ieško pagalbos nepasisekus.

Kyla klausimas – nepasisekus kam? Šioje vietoje svarbu akcentuoti, kad „NoFap“ yra traktuojamas kaip dar vienas čelendžas, kurį atitinkamai lydi konkurencijos ir pasiekimų dvasia. Viena vertus, kai kuriems dalyviams tai veikia kaip motyvacija ir paskatinimas. Pavyzdžiui, socialinio tinklo „Reddit“ r/NoFap forume kasdien apstu įrašų, švenčiančių n dienų susilaikymą. Tačiau nepaisant šių individualių pasiekimų, dažniau aptiksime tamsesnę varžytuvių pusę – toksišką savikritikos ir kaltės ciklą. Iššūkį priėmę fapstronautai, kurie sufeilino žvilgteldami į pornografiją ar, dievaži, masturbuodamiesi, užsiiminėja vieša saviplaka ir tardymu, teigdami, kad „atkrito“ (relapse).

Toks žodynas, sufleruojantis apie grįžimą atgal į liguistą būsena – tarsi būtų vėl „susergama“ – tik dar aštriau pabrėžia maskulinistinio imuniteto nepakankamumą. Minėtame forume gausu paranojiškų ir kompulsyvių „Ar skaitosi, kad atkritau, jeigu padariau X?“ nuogąstavimų, kuriuos dažniausiai pasitinka muštruojantys ir disciplinuojantys bendraminčių komentarai. Todėl nesėkmę lydintys gėdos, kaltės, savigraužos ir beviltiškumo jausmai ženkliai paūmina simptomus, dėl kurių buvo ryžtasi išbandyti šį „gydymo“ metodą. Taigi ar „NoFap“ siūlomas vaistas nėra blogesnis už pačią ligą?

Šlapi hegemoninio vyriškumo sapnai

Tačiau tie, kurie sėkmingai skina abstinencijos pergalių serijas, kasdien yra žingsneliu arčiau tikrosios „NoFap“ misijos, įvardijamos kaip „persikrovimas“ (reboot). Kompiuterinis žodynas viltingai nurodo į galimybę atstatyti vyrų kūnus atgal į „gamyklinius parametrus“, kuriuos tariamai sugadino pornografija bei masturbacija. Vienintelis būdas atgauti vyriškumą – atsispirti pornografijos spaudimui ir suvaldyti potraukį masturbuotis. Sėkmingai suvaldę išorinius ir vidinius dirgiklius, vyrai pagaliau susigrąžina savikontrolę, autonomiją ir discipliną – savybes, be kurių fapstronautai tvirtina negebantys užmegzti realių ir normalių lytinių (ir ne tik) santykių su moterimis.

Tai reiškia, kad „prigimtinį“ ir „natūralų“ vyrų (hetero)seksualumą užvaldžiusiai pornografinei vaizduotei įveikti būtinas performatyvus atsakas tikrovėje. Kitaip tariant, jeigu demaskulinizuoto vyro seksualinis pasitenkinimas yra grįstas pikselių ekrane sukeliamu malonumu, tai sėkmingas „persikrovimas“ kompensuoja kastracijos nerimą pasitelkiant tikrą moters kūną. Tokiu būdu „tikros moterys“ ir „tikras seksas“ yra integruojamos į „tikro vyro“ sąvokos dedamąsias, kuriose moterys virsta pasyviu ištekliumi, įgalinančiu vyriškosios tapatybės pripažinimą. „Persikrovęs“ vyras vėl bus džiunglių karaliumi, nes jo kūnas sugrįš į gamtos būklę, kurioje vyrauja natūrali tvarka.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad „perkrovimo“ metu atkuriamas ryšis su „tikruoju“ vyriškumu parankiai išnaudoja (pseudo)mokslinį diskursą, kuris dramatizuoja menamą tapatybės krizę. Fapstronautų vartojamas žodynas grumtynes prieš pornografiją ir masturbaciją perkelia į kovos su priklausomybe lygmenį, kuriame vyrai yra vaizduojami kaip neurobiologinių procesų įkaitai. Todėl hegemoninio idealo neatitinkančių vyrų medikalizavimas atveria kelią kalbėti apie ištisą vyriškumo epidemiją. Vis dėlto, akademiniame lauke tokia priklausomybė net nėra pripažinta. Tai nepanaikina galimybės susiformuoti potencialiai žalingiems ir pasikartojantiems įpročiams pornografijos bei masturbacijos atžvilgiu. Problema tame, kad paviršių krapštanti „NoFap“ bendruomenė supaprastina šiuos niuansus ir instrumentalizuoja priklausomybės sudėtingumą, susilipdydama sau parankų vyriškumo pasakojimą.

Įsivaizduojamą priklausomybę įveikę vyrai išnyra kaip įkvepiantys vyriškumo odisėją įgyvendinę didvyriai, kurie grįžta atgal į „tikrojo“ vyriškumo pradą. Nors iš piršto laužta paralelė su kitomis priklausomybėmis (pvz., alkoholizmu ar narkomanija) smarkiai sutirština spalvas, būtent tai veikia kaip savisaugos mechanizmas, kuris vienija ir mobilizuoja fapstronautus interneto platybėse. Patologija, defektas ir deviacija, sufleruojantys apie normos egzistavimą, sukuria hegemoninį idealą natūralizuojančią „sveiko“ vyriškumo iliuziją, kurios įkvėpti vyrai siekia įveikti savo „priklausomybę“.

Tačiau čia „moksliškumas“ toli gražu nesibaigia. Internetinėse vyrų erdvėse pamėgti (ką tik pro Lietuvą praūžusio) omarų patriarcho išpopuliarinti evoliucinės psichologijos pagrindai neapleidžia ir „NoFap“ plotmės. Šios disciplinos nuotrupos neretai pasitelkiamos siekiant pateisinti lyčių skirtumais grįstą nelygybę, kurioje seksualumas ir lytiškumas yra primityviai interpretuojami per siaurą žmogaus elgsenos suvokimą. Tačiau fapstronautų grindžiamas evoliucinis pornografijos ir masturbacijos žalingumas nerangiai ir komiškai adaptuoja šią darvinistinę perspektyvą.

Pastarąją galima apibendrinti paprastai. Pornografiją žiūrintis vyras stebi, kaip jį seksualiai jaudinanti moteris mylisi ne su juo, bet su kitu vyru. Šis, būdamas „dominavimo“ pozicijoje, nustumia pasyvų demaskulinizuotą subjektą į dauginimosi hierarchijos dugną. Tai, savo ruožtu, įtraukia klasikinius „alfa“ ir „beta“ epitetus, kuriuose vyriškumo vertė yra proporcinga gebėjimui pritraukti pateles ir susilaukti palikuonių. Suprask, ekrane prieš veidą tabaluojančios kito vyro sėklidės reiškia, kad evoliuciniu požiūriu tu pralaimėjai – jis reprodukuojasi, o tu sau masturbuojiesi.

Tokia interpretacija formuoja nuostatą, kad pornografija ir masturbacija iškraipo „tikrąjį“ vyriškumą, kuriame dominavimas, kontrolė ir seksualinis veržlumas yra pageidautinos savybės, atitinkančios natūralius evoliucinius parametrus. Tačiau šioje vietoje „moksliškai“ grindžiamas ne tik skirtumas tarp hegemoninio alfa ir subordinuoto beta vyriškumo, bet kartu konstruojamas seksistinis moters vaidmuo, kuris virsta prokreatyvaus vyriško geismo užkariavimo objektu. Taigi „NoFap“ šalininkų adaptuojama evoliucinės psichologijos prieiga viso labo įtvirtina lyčių stereotipus, ironiškai nenaudingus ir patiems vyrams.

Sublimacija, „supergalios“ ir meritokratinis heteroseksualumas

Vis dėlto, verta prisiminti, kad „NoFap“ yra saviugdos projektas. Tai reiškia, kad evoliucinės psichologijos interpretacija ne tik pabrėžia „natūralius“ lyčių skirtumus, bet ir suteikia aiškias gaires, kuriomis vadovaudamasis vyras gali vėl virsti „normaliu“ alfa patinu. Šiam tikslui pasiekti fapstronautai pasitelkia sublimacijos (arba seksualinės transmutacijos) principą, pagal kurį seksualinė energija gali būti transformuojama į kitas plotmes. „NoFap“ erdvių dalyviai tvirtina, kad impulsas masturbuotis gali būti panaudojamas produktyvesnėms (!) veikloms. Vartojant fapstronautų žodyną, sublimacija leidžia įgyti „supergalių“, kurios padės tapti „tikru“ vyru, įveikti priklausomybę ir susiderinti su evoliuciniais imperatyvais. Taip viliojantis libido perorientavimas pažada transformuoti subordinuotą beta vyriškumą į trokštamą alfa statusą. Todėl šioje vietoje pravartu išsiaiškinti: kokius sublimacijos pavyzdžius siūlo „NoFap“ bendruomenė ir kokią ideologiją tai suponuoja?

Pasirausus po internetines platybes, „supergalių“ sąrašas, deja, nuvilia. Tariamai sublimuotame masturbacijos potraukyje mes aptinkame ne ką kitą, kaip standartinį saviugdos diskursą. Pradedant nuo kėlimosi 5.00 ryto, meditacijos, šalto dušo ir sporto salės, baigiant kriptovaliutomis, verslumu, finansais ir persidirbimu – visos šios sublimuojančios veiklos galiausiai neva virsta seksualiniu patrauklumu, magnetizmu, žavesiu ir pan. Logika yra šalta ir paprasta – jeigu neturėsi laisvo laiko, neturėsi galimybės „atkristi“. Tačiau problema tame, kad sublimuoto libido iškrovimas galiausiai pasitarnauja hegemoninio idealo įtvirtinimui. Todėl įsivaizduojamos „supergalios“ ne tik sustiprina siaurą požiūrį į vyriškumą, bet ir prisideda prie toksiškos hustlinimo kultūros puoselėjimo, kurioje savivertė yra apibrėžiama per nesibaigiantį savęs tobulinimą, optimizavimą ir taisymą.

Pabrėžtina ir tai, kad „NoFap“ erdvėse sublimuotos masturbacijos įveiklinimas yra įvelkamas į seksualinės ekonomikos kalbą, kurioje masturbacijos metu iššvaistytas seksualinis geismas iškyla kaip bloga „investicija“, nes nėra „dividendų“, todėl geriau „taupyti“ arba „perskirstyti“. Tačiau toks svarstymas vyrų kūnus ir seksualumą tiesiogiai gretina su kapitalu. Paprastai tariant, piniginių modelių ir ekonominių metaforų vartojimas vyro (savi)vertę susieja su produktyvumu ir rinkos verte. Taip „NoFap“ aptinkamas vyriškumas yra suprekinamas, nes virsta mainomu turtu, kurio vertė svyruoja priklausomai nuo indėlio į maskulinistinį idealą ir seksualinio susilaikymo grąžos.

Būtent todėl sublimacijos metu įgytos „supergalios“ yra ne kas kita, kaip esamą politinę ekonomiją reprodukuojantis pasaulėvaizdis. Akivaizdu, kad tikrasis sublimacijos ir „supergalių“ turinys yra giliai įsišaknijęs į meritokratinius neoliberalizmo vertybinius pagrindus. Jeigu „natūraliai“ vyrai turi sunkiai dirbti, kad pasiektų orgazmo malonumą, tai jokių pastangų nereikalaujanti masturbacija iškreipia šį „gamtos dėsnį“. Minėtos „supergalios“ struktūriškai atspindi neoliberalaus meritokratinio diskurso tvarką, kurioje individo sėkmė yra tiesioginis pastangų ir nuopelnų rezultatas. Todėl tik susilaikius nuo masturbacijos ir nukreipus seksualinę energiją į produktyvumą, atsiveria galimybė kopti hierarchijos laiptais aukštyn, taip išsikovojant aukštą vertę laisvoje seksualinės ekonomijos rinkoje. Būtent tie, kurie praktikuoja abstinenciją, yra vieninteliai nusipelnę heteroseksualios sėkmės.

Taigi neoliberalūs idealai, šmėžuojantys „NoFap“ programoje, tik dar labiau sustiprina hegemoninę vyriškumo sampratą, normalizuojant savireguliaciją, discipliną ir kontrolę. Meritokratinis principas, bylojantis apie pasiekimų ir nuopelnų priežastingumo sąryšį, čia įgauna evoliucinę potekstę ir yra perkeliamas į seksualinės ekonomijos plotmę. Turėdami omenyje tai, kad nūdienos vyro smegenyse glūdintis atlygio mechanizmas yra nesunkiai sutrikdomas kelių mygtukų paspaudimu, fapstronautai visu pajėgumu siekia susigrąžinti ir atstatyti „tikrą“, „natūralų“ ir „sveiką“ vyriškumą. Tačiau entuziazmo kupini internautai praleidžia kritinį žvilgsnį ir nepastebi, kad siektinas vyriškumo idealas turi stiprų ideologinį krūvį. Investavimas į save kaip į produktyvų ekonominį darbo vienetą, galiausiai įtvirtina neoliberalų etosą, kuriame kiekvienas gyvenimo aspektas, įskaitant lytiškumą, yra grindžiamas nuopelnais.

Senieji atgarsiai, naujosios iliuzijos

Nors iš pornografijos atsisakančios bendruomenės galima pagrįstai tikėtis alternatyvių ar net progresyvių vyriškumo apraiškų, deja, „NoFap“ nariai yra ne tik silpnavališkai nepajėgūs ištrūkti iš hegemoninio vyriškumo spąstų, bet kartu reprodukuoja patiems vyrams žalingą neoliberalią mąstyseną. Todėl čia pornografijos kritika iškyla kaip centrinė ašis, aplink kurią formuojasi seniai atsibodę hegemoninio vyriškumo kliedesiai. Akivaizdu, kad „NoFap“ bendruomenė, užuot pamąsčiusi apie kitokias ir nestandartines tapatybės išraiškas, pasitelkia nuvalkiotą retrogresyvią logiką, kurioje vyriškumas yra tarsi archeologinė fosilija, reikalaujanti atidžios rekonstrukcijos.

Nostalgiškas įsivaizduojamo vyriškumo idealizavimas šiandien leidžia beatodairiškai ieškoti atpirkimo ožių, kuriuos sumedžiojus, neva, išsispręs visos vyrų problemos. Taip greta „karą prieš vyrus“ pradėjusių senbuvių, tokių kaip moterys, feminizmas ir modernybė, sąraše patogiai įsitraukia ir pornografijos sąmokslas. Skirtumas tik tas, kad susitelkimo prieš pornografiją atveju vyrai simboliškai nusiginkluoja. Tačiau esmė išlieka ta pati – reakcionieriškas kontrpuolimas eilinį kartą primena besiožiuojantį trimetį vaiką, kuris geometrinių formų rūšiavimo žaidime atkakliai grūda netinkamą figūrą į jai nepritaikytą vietą. Galbūt fiksuotų ir nekintančių idealų atrajojimas ir yra problema, neleidžianti blaiviai apsvarstyti alternatyvių vyriškosios tapatybės galimybių ir kompleksiškumo?

Viršelio iliustracija Mildos Miniauskaitės

_____________________________________________________________________________

[1] „NoFap“ (angl. no – ne, fap – žargoninis žodis, reiškiantis masturbaciją).

[2] „Fapstronautai“ (angl. fap – masturbacija, astronauts – astronautai) – masturbacijos atsisakęs „NoFap“ narys.