Vyrų savitarpio paramos grupės: tarp archetipinio vyriškumo ir nuoširdžios bendrystės

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Šią vasarą Tomui pasidalijus savo įspūdžiais iš „Gentys Fest 2024“ nuvilnijo dar viena panaši diskusijų banga. Atslūgus jau pažįstamai argumentų, kontra-argumentų ir įvairiausių emocijų bangai, vis tik liko tas pats neaiškumo jausmas: ar išties „Gentyse“ gerbiami lyčių lygybės ir laisvės gyventi savo lytinėje tapatybėje principai? Ar išties dedami pagrindai sklandesniam lyčių tarpusavio supratimui? Ir jei taip – kodėl tuomet „Gentys“ tarsi vis užlipa ant to paties grėblio?

„Tai kaip manote, kodėl kritika?“ – „Genčių“ bendraįkūrėjo Antano Grižo rugpjūtį klausė TV3. Jo atsakyme įvardytos kelios priežastys. Tarp jų ir tai, kad „Gentys“ gina vyrų orumą, nekaltina vyrų, nekritikuoja tradicinio vyriškumo. Tačiau vyrų orumo nežemino nei prieš porą metų „Gentims“ rimtų klausimų iškėlusi Aurelija Auškalnytė, nei Tomas šią vasarą. Tai – dar viena prieštara, kurią bandau išspręsti leisdamasi studijuoti „Genčių“ manifesto, surašyto prieš porą metų siekiant paaiškinti visuomenei projekto esmę. 

 

Moteriški vyrai 

 

Vyrų tarpusavio paramos grupių būrimas yra pagrindinis „Genčių“ tikslas, tačiau manifeste rasime ir nemažai visuomenės švietimo veiklų. Tarp jų – pagalba verčiant bei populiarinant Roberto A. Gloverio knygą „Nustok būti mielu vyruku! Gauk tai, ko nori meilės srityje, lovoje ir iš gyvenimo“ (2022) (orig. No More Mr Nice Guy: A Proven Plan for Getting What You Want in Love, Sex, and Life, 2003). Knygos nugarėlė, nuo kurios į skaitytoją žvelgia „Genčių“ logotipas ir bendraįkūrėjo A. Grižo nuotrauka, informuoja, kad „Nustok būti mielu vyruku“ yra viena „Genčių“ atsiradimo įkvėpėjų, o „Gentyse“ ją skaito „tūkstančiai vyrų“. 

„Genčių“ tinklalaidėje ne kartą sušmėžuojančios, 2022 m. pavasarį intensyviai socialiniuose tinkluose reklamuotos knygos pagrindinė mintis yra tokia: visuomenėje daugėja nuo „mielo vyruko“ sindromo kenčiančių vyrų. „Mieli vyrukai“ – tai vyrai, kuriems stinga pasitikėjimo savimi, savivertės, dėl ko jie susiduria su gėda, problemomis suvokiant bei išreiškiant savo norus ir ribas. Jie pernelyg stengiasi įtikti kitiems. Šiuo atžvilgiu nesunku matyti, kuo knyga gali būti naudinga tiems, kuriems padeda darbas su savipagalbos žanrais: ji kupina patarimų ir pratimų. Ji gali būti naudinga ir toms, turint omenyje, kad pasitikėjimo savimi ir savivertės problemos labai ir net labiau paplitusios tarp moterų.

Deja, šis neutralaus savivertės stiprinimo pratimų vadovo fasadas ima trupėti jau antrajame knygos skyriuje, R. Gloveriui ėmusis skaitytojui aiškinti visuomenėje neva plintančio „mielo vyruko sindromo“ priežastis. Gal istorijos tėkmėje niekada ir netrūko „mamytės sūnelių ir po [moters?] padu pakištų vyrų“, dėsto R. Gloveris, tačiau 20 a. tėkmėje moterų dominuojamose mokyklose berniukai buvo treniruojami (trained, sic.) įtikti moterims. Jie augo remdamiesi moterišku buvimo vyru apibrėžimu ir tapo tuo, kuo moterys norėjo, kad jie taptų. Tai moterys berniukus išmokė būti taikiais, dosniais, rūpestingais. Kaip tik dėl to, pabrėžia R. Gloveris, yra svarbu skatinti berniukus ir vyrus mokytis jausti savo jausmus būtent tarp vyrų. Nes, „priešingai tarp mielų vyrukų vyraujančiam įsitikinimui, jie neturi tapti panašiais į moteris, kad jaustų savo jausmus“ (p. 95).

Kritiką moterų, moteriškumo, moterų emancipacijos judėjimų kaltinimui dėl „vyriškumo krizės“ jau yra išsakius A. Auškalnytė. R. Gloverio idėjos šia tema yra kone pažodžiui nusirašytos nuo mitopoetinio vyrų judėjimo pradininko Roberto Bly. „Gentys“ tuo metu oficialiai išsigynė, kad mamų jie nekaltina, tiesiog nori pabrėžti tėvo nebuvimo berniukų gyvenime žalą. Galbūt. Tačiau dėl to niekur neišnyksta R. Gloverio įtarimas, kad šalia nesant vyro, moterys tik ir siekia pakišti berniukus po padu ar treniruoti juos įtikti savo pačių lyties vertybėms. „Vyriškumo krizė“ kartais aiškinama sunkumais, kuriuos kai kada patiria vyrai, bandantys prisitaikyti prie kintančios galios pusiausvyros. Čia, panašu, įžvelgiama kiek kita problema. Pripažįstama, kad empatija, jausmų atpažinimas ir raiška, tos „tradiciškai moteriškos“ savybės, yra būtinos vyrų emocinei sveikatai, – tačiau jokiu būdu nenorima tapti panašiais į moteris.

Vartant knygos puslapius ne visuomet aišku ir ką gero R. Gloveris turi pasakyti tikintiems laisve ieškoti savo autentiškos lyties tapatybės. Viskas būtų gerai, jei „mielo vyruko sindromas“ apibūdintų tik gėdos ar nepasitikėjimo savimi apibrėžtą santykį su aplinkiniais ir pasauliu. Deja, galimybės būti autentiškai mielu rūpestingu ir dėmesingu R. Gloveris kaip ir nemato. Cituodamas R. Bly, jis teigia, kad tokie vyrai gal ir malonūs, tačiau jiems stinga gyvybingumo ir laimės pojūčio. Ir ne tik tai.

Durys į vyriškos tapatybės įvairovę prisiveria su dar garsesniu girgždesiu R. Gloveriui priėjus „mielų vyrukų“ santykio su moterimis temos. Čia sužinosime, kad įprastai moterys joms įtikti besistengiančius vyrus laiko silpnais ir juos niekina, kad moterys jam ne kartą yra sakiusios, jog „nenori pasyvaus, malonaus vyriškio. Jos nori vyro – kažko su vis dar sveikais kiaušais“ (p. 114); kad švelnus mielo vyruko elgesys užkerta kelią moterų seksualiniam susijaudinimui. R. Gloveris skaitytojus patikina ir tuo, kad – skirtingai nuo pasitikėjimo ir užtikrintumo savimi – bejėgiškumas, verkšlenimas ar per dideli poreikiai (neediness) vyre nėra patrauklūs. 

Ar iš šių įsitikinimų kilo ankstyvasis, vėliau išsižadėtas „Genčių“ reklaminis šūkis, kad prie programos prisijungę vyrai gaus daugiau „p…“? Dar svarbesnis klausimas: ar čia neglūdi dar viena R. Gloverio tvirto įsitikinimo, kad vyrai turėtų savo emocijas patirti pirmiausia tarp kitų vyrų, priežasčių? Nes jo pasaulėvaizdyje heteroseksualiuose santykiuose vyrui sukniubti, verkti ir būti pažeidžiamam šalia savo partnerės yra nesaugu?

Žinoma, „Nustok būti mielu vyruku“ pasiūlo ir vyriškumo apibrėžimą. Vyriškoji energija, teigia R. Gloveris, yra apie išgyvenimą, išlikimą, aprūpinimą, apsaugojimą; stiprybę, drąsą, discipliną, atkaklumą, aistrą, sąžiningumą. Tačiau, pažymi jis, vyriškoji energija – be kurios, kaip jau žinome, vyras negali patirti autentiškos būties ir santykių – taip pat reiškia ir agresyvumo, destruktyvumo ir brutalumo potencialą. 

 

Vyriškumai: mieli, toksiški, tradiciniai, pozityvūs, deficitiniai… 

 

Ši dalis ypač įdomi, nes po šiuo sakiniu pasirašius ne R. Gloveriui, o Feministei Feministaitei, jis „Genčių“ būtų iškart atpažintas kaip vyrų kaltinimas „toksišku vyriškumu“. O nuo savaip apsibrėžtos „toksiško vyriškumo“ sampratos „Gentys“ nuosekliai ir kategoriškai atsiriboja. Sąvoka, anot manifesto, „susieja smurtą ir vyriškumą bei skatina neigiamą stereotipą apie vyrus“. Siekiant išvengti neigiamų konotacijų siūloma perbraižyti ir „tradicinio vyriškumo“ supratimą: atsieti jį nuo tokių reiškinių kaip smurtinis elgesys ar dominavimas prieš moteris, ir vietoje to telktis ties pozityviais „tradicinio vyriškumo bruožais“. „Tradicinis“ vyras – tai saugotojas, aprūpintojas arba kovotojas, pasižymintis emocijų meistryste. 

 Šio pozityviojo apibrėžimo idėją „Genčių“ manifestas pasiskolino iš Johno Barry ir Martino Seagerio psichologų ir bendradarbių prieš kelis metus Jungtinėje Karalystėje įkurtame Vyrų psichologijos centre (angl. „Centre for Male Psychology“, toliau – VPC). Kaip vieną pagrindinių savo veiklos sričių centras įvardija vyrų psichologijos disciplinos vystymą. Jo prieigose pastaraisiais metais išleistos dvi storos knygos: The Palgrave Handbook of Male Psychology and Mental Health (liet. „Palgrave’o vyrų psichologijos ir psichinės sveikatos vadovas“, toliau – „Vadovas“) bei Perspectives in Male Psychology: An Introduction („Įvadas į vyrų psichologijos sveikatos perspektyvas“, toliau – „Įvadas“). VPC užsiima ne tik knygų leidyba, bet ir redaguoja internetinį platesnei auditorijai skirtą žurnalą „Vyrų psichologija“. 

 „Gentims“ Vyrų psichologijos centro ir jo leidinių idėjos svarbios: pozityvaus tradicinio vyriškumo apibrėžimas yra pasiskolintas iš „Vadovo“, o „Įvadas“ buvo dovanojamas pagrindiniams Lietuvos universitetams. Centro internetiniame žurnale „Vyrų psichologija“ rasime ir gana įdomų „Genčių“ genezės bei projekto aprašymą. J. Barry ir M. Seagerio sukurtos psichologinio darbo su vyrais gairės „Genčių“ iniciatyva buvo išverstos į lietuvių kalbą. 2021 metais vykusioje konferencijoje „Ką darysime su vyrais?“ A. Grižas patikina, kad projekte stipriai remiasi VPC reprezentuojamu požiūriu, ragina juo remtis ir kitus; kitame pranešime abu centro leidiniai kaip „labai geri“ rekomenduojami psichikos sveikatos specialistų auditorijai. Kitas „Genčių“ bendraįkūrėjas Gediminas Motiejūnas socialiniuose tinkluose yra rekomendavęs VPC YouTube kanalą, patį centrą apibūdindamas kaip „pirmaujantį pasaulyje“. 

Pagrindines centro veiklos prielaidas poroje jau minėtų pranešimų gana taikliai susumuoja pats A. Grižas. Istorija tokia: apie 1990-uosius JAV, Amerikos psichologų asociacijos prieigose (APA), imta konkrečiau domėtis vyrų psichologija. Tuo metu supratimas apie ją buvo stipriai įtakotas feminizmo, lyčių studijų, sociologijos ir kritinės teorijos. Dėl šių įtakų vyrų psichologija susitelkė į lyčių vaidmenų analizę, laikėsi požiūrio, kad tradicinis vyriškumas kenkia vyrams ir visuomenei. Taigi, apibendrina pranešimai, šis požiūris yra šališkas, deficitinis, politiškai įtakotas, stokojantis neutralumo ir kritiškas vyrų atžvilgiu, galimai atbaidantis vyrus nuo kreipimosi psichologinės pagalbos. Dėl šių priežasčių, 2018 metais APA išleidus darbo su berniukais ir vyrais gaires, kilo kontroversija, – nes šiose gairėse buvo įtraukta daug šališkumo, daug politinio lygmens, nuo ko psichologai stengiasi atsiriboti ir nepainioti su klinikiniu darbu. 

Toliau pranešimuose pristatoma ir rekomenduotina alternatyva – prieš gerą dešimtmetį JK atsiradusi „nauja vyrų psichologijos mokslo atšaka“, reprezentuojama VPC. Ji pranašesnė, teigia A. Grižas, nes remiasi moksliniais tyrimais, klinikine praktika, ir „evoliuciniu, socialiniu, biologiniu, humanistiniu“ požiūriu, o ne vien „sociologijos teorinėm idėjom“. Šis požiūris pranašesnis, nes jis pozityvus tradicinio vyriškumo atžvilgiu, jame kreipiamas dėmesys ne tik į lyčių panašumus, bet ir skirtumus, ypač kalbant apie evoliucinę ir biologinę įtaką jiems.  

 

Ar lyčių nelygybė kada egzistavo?

 

Kaip dažnai nutinka, kuo trumpesnė istorija – tuo daugiau laiko reikia praleisti ją išpakuojant. Tačiau iš karto matyti viena galimų priežasčių, kodėl „Gentys“ nuolat susiduria su seksizmu susijusios kritikos akiratyje: VPC pozicija formuojama ne tik priešpriešoje, bet apskritai kaip reakcija į feminizmą ar socialinių mokslų disciplinas, jų tyrimo lauką, metodus ir išvadas. 

„Gentys“ nuolat deklaruoja esančios už lyčių lygybę, tačiau peržvelgus „Genčių“ visuomenei rekomenduojamų VPC prieigose leistų knygų puslapius ne visuomet aišku, kaip išties toji lygybė suprantama. Pavyzdžiui, Lietuvos bibliotekoms dovanotame „Įvade“ kvestionuojant patriarchalumo sąvoką klausiama: o kurgi tosios moterų priespaudos įrodymai? Juk „daugelyje šalių moterys gali balsuoti, valdyti turtą, gauti lygų atlyginimą, vairuoti. […] Iš tiesų, moterys turi teises ir privilegijas, neprieinamas vyrams, pvz., suskilus šeimai jos gauna nuosavybę ir vaikus, yra schemos padedančios joms siekti pelningų karjerų, jos nespaudžiamos imtis pavojingų darbų“. Tuo tarpu „sutriuškink patriarchatą“ (smash patriarchy) skanduojantys universiteto studentai esą tetriuškina „tradicinę šeimą, kurioje vyras uždirba pinigus, […] atvesdami prie skyrybų, be tėvo augančių vaikų ir įvairių su tuo susijusių socialinių problemų“ („Įvadas“, Spotlight box 12.2). 

Taigi, lygybė jau kaip ir pasiekta – o galbūt svarstyklės jau net ir persisvėrė į kitą pusę?..

Šis argumentas toliau plėtojamas ir „Vadove“, remiantis jau minėtu VPC svarbiu biologiniu ir evoliuciniu požiūriu (arba ribota jo interpretacija). Čia iškeliama idėja, kad, galbūt, išties moters būtis privačioje sferoje teikė daug daugiau pasitenkinimo nei dažnai sudėtingas ir purvinas vyrų darbas už namų ribų. Galiausiai apibendrinama:

„Niekieno gyvenimas nėra be kančios, tačiau teiginys, kad moterys patyrė patriarchalinę priespaudą yra geriausiu atveju nepatikrinta teorija, blogiausiu -– žalingas iškraipymas. Geriausiu atveju, tai tarsi žvelgimas į garsiąją anties/triušio iliuziją teigiant, kad ten yra tik triušis, bet ne antis, arba kad triušis gyvena anties priespaudoje. Kai evoliucinė biologija gerbiama, o ne atmetama, matyti, kad tradicinė šeimos struktūra yra pirmiausia paremta abipusėmis, ilgainiui išsirutuliojusiomis reprodukcinėmis rolėmis. Taigi, didžiausią įtaką lyčių santykių pusiausvyrai tikriausiai daro ne kas kitas, o pati didžioji matriarchė, „motina gamta“. („Vadovas“, p. 100).

 

VPC leidžiamo internetinio „Vyrų psichologijos“ žurnalo redakcinė politika laikosi panašios linijos. Čia rasime argumentų, kad statistika, rodanti, jog moterys vis dar atlieka daugiau neapmokamo darbo namuose, yra „feministinė“, o be to, šiandien dauguma heteroseksualių porų namų ūkio darbus deleguoja: jie sumoka už maisto prekių pristatymą ir namų tvarkymo paslaugas, o vaikus – su valstybės parama – siunčia į darželius. Sužinosime, kad išties būtent vyrai yra diskriminuojama visuomenės dalis, tačiau, skirtingai nei moterys, jie neturi lobistinių organizacijų, padedančių šią diskriminaciją įveikti (faktas, kad 68% Jungtinės Karalystės parlamento narių yra vyrai, kažkodėl šiame argumente nėra svarbus). Rasime ir argumentų prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą. Kodėl prieš? Nes joje į lytį neva žvelgiama kaip į socialinį konstruktą neįtakojamą gamtos, evoliucijos ar biologijos, o vyrai vaizduojami kaip agresoriai ir laikomi kaltais vien dėl to, kad yra vyrai. 

---

Padėkokite Agnei už tekstą

---

 

Vyrų psichologija tarp objektyvaus mokslo ir politinės ideologijos

 

Jei šiuo metu jau svarstote, ką visa tai turi bendro ne tik su lyčių lygybės tikslais, bet ir deklaruojama moksliškai objektyvia prieiga prie vyrų psichologijos tyrimų – ne be reikalo. Čia verta prisiminti A. Grižo pranešimuose minėtą APA 2018 metais išleistų gairių darbui su berniukais ir vyrais kontroversiją. Pranešimuose ši kontroversija pateikiama kaip psichologų profesionalų, atmetusių feministinį disciplinos politizavimą, nepritarimas. Kilusioje (ir tebevykstančioje) diskusijoje, be abejo, būta ir dalykinių klausimų, ir profesionalių balsų. Vis dėlto, už pranešimų ribų liko svarbi detalė: reikšminga kontroversijos dalis kilo socialiniuose tinkluose dėl konservatyviųjų pažiūrų atstovų pasipiktinimo APA teiginiu, kad tradicinio vyriškumo normos gali kelti žalą vyrų psichikos sveikatai. 

Argumentuota įvairiai. Vieni teigė, kad tradicinio vyriškumo kritika trukdo skleistis „esminei berniukų prigimčiai“. Kiti – kad įsitikinimas, jog emocijas reikšti gerai, o slopinti – blogai, tėra dogma, ir išties sveikesnius gyvenimus gyvena būtent tie, kurie užgniaužia savo pyktį. Viena iš profesionaliau artikuliuotų kritikų pateikta psichologo Christopherio J. Fergusono, vienintelio iš 162  APA Reprezentacinės tarybos narių, balsavusių prieš gairių patvirtinimą. Tačiau net ir jis pirmiausia rekomenduoja gaires taisyti konsultuojantis su konservatyviųjų pažiūrų atstovais. Čia jau tampa nebe visai aišku, ar problema laikoma tai, kad APA gairės paaukojo moksliškumą ir klinikinę praktiką ant feministinio politizavimo aukuro, ar tai, kad konservatoriai atmeta socialinius lyties aspektus tiriančias disciplinas ir metodologijas bei reaguoja į jų taikymą psichologijos praktikoje?

JAV būdingas gilus politinis susiskaldymas ir batalijos nebūtinai galioja Lietuvai. Tačiau šioje istorijoje yra šis tas vertingo ir mums Lietuvoje. Tiek VPC, tiek ir „Gentys“ laikosi bendros pozicijos, kad sociologija ar šiaip bet kokie feministinės perspektyvos informuoti tyrimai ir argumentai yra suteršti „ideologijos“ ir „politizavimo“. Patys tuo tarpu tvirtina siūlantys objektyvią, mokslinę ir nešališką perspektyvą – nors neretai kalba nuo vyrų psichologijos tyrimų gana nutolusiais, konservatyviąją politinę poziciją atspindinčiais argumentais.

Savaime tai yra puiki liberalios demokratijos ir tyrimų laisvės apraiška. Absoliutus objektyvumas nėra įmanomas. Tačiau svarbu turėti omenyje, kad kalbame ne apie susidūrimą tarp feministinės ideologijos ir objektyvaus mokslo ar klinikinės praktikos. Viena vertus, tai susidūrimas tarp skirtingų mokslinių disciplinų ir prieigų. Kita vertus, tai susidūrimas tarp konservatyviųjų „tradicinio vyro“ (ir „tradicinės moters“) vertybių gynimo, įsitikinimo biologinių faktorių pirmenybine įtaką mūsų lytinėms elgsenoms, gal kartais net ir biologinio determinizmo, bei susitelkimo į lyties normų vaidmenį. Tai konfliktas tarp įsitikinimo, kad „didžioji matriarchė motina gamta“ jau yra viską puikiai surėdžiusi, lyties normos tėra biologinio pagrindo antstatas, o diskusijos apie socialinę lyties rolę – kaip teigia „Genčių Garaže“ vedėjas Vytautas Astromskas – yra „stulbinančiai kvailos“, bei įsitikinimo, kad niekas nėra išskaptuota uoloje, kad mūsų lyties elgsenos ir santykiai rodo didelį lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti, kad tai yra verta dėmesio, nes tai yra kažkas, ką turime galią keisti.

Tačiau šalia politiškumo klausimų į VPC apeliacijas į objektyvų moksliškumą verta pažvelgti ir kitų jų teiginių šviesioje – ypač turint omenyje, kad šį sezoną „Gentys“ vyrus prisijungti kviečia žadėdami „mokslu pagrįstą savęs pažinimo erdvę“. Štai viename „Vadovo“ skyriuje – tame pačiame, iš kurio „Genčių“ manifestui pasiskolintas „pozityvaus tradicinio vyriškumo“ apibrėžimas – rasime kad ir tokį teiginį: „Atsižvelgiant į amžių senumo universalius ir tarpkultūrinius vyrų elgesio modelius […] tikriausiai geresnė mokslinė praktika yra prieiti išvados, kad vyriškumas yra arčiau archetipinio (įkūnyto) nei stereotipinio (išmokto) reiškinio“ („Vadovas“, p. 115). Kitame skyriuje, pavadintame „The Gaze: The Male Need to Look vs the Female Need to Be Seen—An Evolutionary Perspective“ („Žvilgsnis: vyro poreikis žiūrėti prieš moters poreikį būti matomai – evoliucinė perspektyva“), rasime tokį išaiškinimą: „[Yin ir Yang sąvoka] parodo, kaip tam tikriuose senosios Kinijos filosofijos aspektuose „vyriškumas“ laikomas „moteriškumą“ apsaugančia jėga. Šitaip vyriškumas įgalina moteriškų asmenybės aspektų funkcionavimą. Yin reikalinga Yang ir atvirkščiai. […] Ši tarpusavyje susijusių, abipusių ir vienas kitą papildančių natūralios visatos aspektų samprata, atrodo, yra perspektyvesnis lyčių studijų modelis nei šiuo metu Vakarų pasaulyje vyraujančios sociopolitinės teorijos.“ („Vadovas“, p. 260). Besidomintieji laisvai prieinamą šių idėjų santrauką gali rasti ir VPC žurnale.

Tokių nuorodų į archetipus rasime ne vieną, kaip ir į Taoizmą, ir Yin ir Yang. Rasime ir daugiau nei norėtųsi nuorodų į vyrų teisių judėjimo tėvu laikomo Warreno Farrelio (su kuriuo, beje, J. Barry ir M. Seageris yra kartu ir straipsnį parašę) ar kitus su moksliniu recenzavimu nesusidūrusius literatūrinius darbus. Visa tai anaiptol nereiškia, kad absoliučiai visas dviejų „Genčių“ reklamuojamų VPC knygų turinys yra niekinis, svyruojantis tarp aistringos kalbos konservatorių suvažiavime ir tylaus pašnekesio prie prekystalio „Mažojoje Indijoje“. Dvi į moksliškumą pretenduojančios knygos tarp savo viršelių glaudžia 1300 psl., ir jiems visiems šiame perskaityme įvertinti stigo laiko. Tikėtina, ten rasime ir visiškai mūsų dėmesio vertų idėjų, ir nuorodų į vertingas studijas (pats VPC originalių tyrimų iš esmės neatlieka). Tačiau skaitytojui praverstų turėti omenyje, kad aptinkamus teiginius reikia atsargiai vertinti ir – kaip diktuoja gera mokslinė praktika – kiekvienu atveju juos atidžiai tikrinti ir gretinti su alternatyviais tyrimais. 

 

Vyrai, petys į petį

 

„Genčių“ bendraįkūrėjas Gediminas Motiejūnas mane patikino, kad „Nustok būti mielu vyruku“ nėra projekto metodologijos dalis, savitarpio pagalbos grupėse nėra nuosekliai skaitoma, o vyrai ją atsiverčia nebent remdamiesi kitų rekomendacijomis. Nepaisant to, tiek R. Gloverio, tiek VPC prieigose išleisti leidiniai ir gairės „Genčių“ yra remiami, platinami ir rekomenduojami tiek specialistams, tiek plačiajai visuomenei. 

Iš arčiau susipažinus su šiomis perspektyvomis, lengvai atpažįstame ir Tomo „Gentys Fest 2024“ pastebėtą archajišką vyriškumą ir net pavienių dalyvių Trampui palankias pastabas; ir „Gentys Garaže“ tinklalaidėje dėstomas Mariaus Šmito teorijas apie „pasyvųjį moterišką pradą“ bei neva moterų stumiamą vyrų pasyvumo skatinimą; ir šios tinklalaidės vedėjo Vyto teoriją, kad negebėjimas nuskriausti yra blogai, gebėjimas nuskriausti ir to nedaryti – jėga, o vyriškumo apogėjus yra būti pavojingu diplomatu; ir leptelėjimą, kad „mieli vyrukai“ gali būti pavojingi visuomenei, nes kilus ginkluotam konfliktui neva neitų į gynybą; ir nuojautą, kad mergaičių lyderystės skatinimas siunčia kažkuo negerą žinutę berniukams. Šie ir kiti „užlipimai ant to paties grėblio“ atrodo mažiau kaip atsitiktinės lyčių lygybe ir laisve nuoširdžiai tikinčiojo klaidos, labiau – kaip VPC perspektyvoje užkoduotų aklųjų zonų pasekmė. Sekant autoritetais, įsitikinusiais, jog baltieji vyrai yra vienintelė demografinė grupė, kuriai neskiriama nei apsauga, nei pagarba, išties lengva nepastebėti, kad mergaitės socialiniuose tinkluose drąsinamos, nes savo lyties lyderystės modelių realiame gyvenime vis dar turi nedaug. Čia lūkestis, kad berniukui tokiu atveju būtų galima paaiškinti, kodėl taip yra, ir pasiūlyta jam paskatinti savo sesę ar klasiokę, nedrįstančią išbandyti  savęs lyderystėje, tampa paprasčiausia utopija. 

„Gentys“ – ar bent jau jų visuomenės švietimo ir informacinės sklaidos sritys – su kritika susiduria gal ne tiek dėl to, kad kažkas tik ir laukia progos pažeminti vyrišką orumą ar užkirsti kelią vyrams ieškoti jiems tinkančios psichologinės paramos, kiek todėl, kad projektas bando apsėsti kelias vienu metu neapsėdamas kėdes. Tuo pat metu mėginama ir išlaikyti galimai į tamsius manosphere užkampius nuslysiančią auditoriją, ir deklaruoti progresyviąsias lyčių lygybės vertybes. Tačiau galiausiai išlaikomas visas manosphere karkasas – antifeministinės ir antiwoke gaidelės, dažnai supaprastintas ar abstrauktus evoliucionizmas ir biologizmas, pasipriešinimas lyčių rolių analizei (tuo pat metu kartais ja remiantis), ir nuo vyrų teisių judėjimo darbotvarkės ne pernelyg besiskiriantis manifesto „unikalių vyrų patirčių“ sąrašas. Tik pabaigoje teiginys „moterų prigimtis yra paklusti, ir jos slapta nori būti prievartaujamos“ pakeičiamas deklaracija „mes už lyčių lygybę ir palaikome laisvę tyrinėti savo lytinę tapatybę“. Apie žaibolaidžius žinau nedaug, bet man atrodo, jei įžeminimo laidą pakeisime skalbinių virve – jis greičiausiai tinkamai neveiks?.. 

Svarbiausia, kad lieka ne visai aišku, kam viso šio karkaso reikia. Nes, ne, APA gairės nebuvo tiesiog nusirašytos nuo Judith Butler – jos remtos ir dešimtmečius vykusių, daugybinių tyrimų rezultatais. Ne, žinoma, kad gairėse nėra siūloma į terapiją atėjusiam vyrui tėkšti „tavo pati esybė toksiška, nes tu vyras“. Ne, skirtumai tarp lyčių patiriamų psichologinių problemų nėra neigiami ar slepiami niveliuojančios woke armijos – jie matomi, pripažįstami ir tiriami. Lyties normų ir jų ryšio su psichologine sveikata tyrimai nėra šališkai nukreipti prieš vyrus – lyties normų samprata taikoma tiek vyriškumui, tiek moteriškumui. Žvelgiant į normas, siejamas su tradiciniu vyriškumu, randama, kad kai kurios jų (pvz., atsidavimas darbui) gali būti naudingos. Tuo tarpu kitos – kaip kad įsitikinimas, jog vyras turi būti stiprus ir su savo problemomis susitvarkyti pats – gali trukdyti ieškoti pagalbos. Kuo tai iš esmės skiriasi nuo selektyvaus „pozityvaus tradicinio vyriškumo“ apibrėžimo? Ar ne tą pačią normą klibina ir „Gentys“ savo pagrindinėje veikloje mesdamos iššūkį įsitikinimams, kad berniukai neverkia, nejaučia, o jei jaučia – tai turi vyriškai tai užgniaužti?..

Nepaisant visko, į „Gentis“ renkasi ir vyrai, kurie nebūtinai jaučia poreikį savo vyriškumą apibrėžti, vyrai, kuriems jų lytinė tapatybė nėra svarbiausia savivokos dalis, net ir vyrai, laikantys save šiek tiek feministais. Dalis jų – gal ir dauguma – su čia išvardytomis teorijomis savitarpio paramos grupėse nesusidurs. Tuo tarpu iš „Genčių“ išsineštose pozityviose patirtyse dažnai girdėsime minint bendrystę, atvirą bendravimą, erdvę, kurioje gali drąsiai dalintis ir nebūti teisiamas. Kadangi jau semiamės pavyzdžių iš Jungtinės Karalystės, tų pačių tikslų siekia ir vyrų savitarpio pagalbos grupių organizacija „Andy vyrų klubas” (“Andy’s Man Club”), 2016 metais įkurta dėl savižudybės artimąjį praradusių šeimos narių. Organizacija kviečia sunkumus patiriančius vyrus rinktis saugioje, neklinikinėje aplinkoje, kurioje nebus smerkiami. Panašių tikslų siekia ir ilgą istoriją turinčios, Jungtinėje Karalystėje 2013 metais veiklą pradėjusios „Vyrų pastogės“ (“Men’s Sheds”), kviečiančios vyrus kartu užsiimti amatais ir kalbėtis remiantis idėja, kad „vyrai nesikalba akis į akį, jie kalbasi petys į petį“. Įdomu, kad pastaroji, pirmiausia vyrų gerbūviui skirta, organizacija neužveria durų ir moterims: jei konkrečios pastogės nariai nori į savo tarpą priimti moterį, jie gali tai daryti. Šiuo metu skaičuojama, kad maždaug trečdalyje pastogių lankosi ir moterys. Abu projektai auga ir padeda vis daugiau gyvenimo iššūkius ar vienišumą patiriančių vyrų. Nė vieno iš jų informacinėje sklaidoje nerasime neišvengiamai nepasitikėjimą ir kritiką sukelsiančių, lyčių hierarchijas remiančių teorijų. Galbūt todėl, kad pagrindiniam tikslui – gerinti vyrų emocinę sveikatą ir įgūdžius – šios teorijos yra išties nereikalingos?

---

Citatos verstos autorės, iš Robert A. Glover “No More Mister Nice Guy”, Running Press (2000, 2003)

---

P.S. Žinutė nuo GPB redakcijos

Matyti, kad diskusija apie „Gentis“ yra daug platesnė – tai ir puiki kibirkštis pokalbiui apie mūsų nuolat kintančius ir margus lyties suvokimus, vykstančių pokyčių poveikį mums visiems, apie politinius diskusijos apie lytį atspalvius, ir netgi dažnai miglotas, padrikas, ir susipriešinimo kupinas diskusijas apie prigimties ar auklėjimo įtaką mūsų lyties vaidmenims (vadinamąją nature vs. nurture kontroversiją). Norėdami prisidėti prie pokalbio, GPB redakcija ir draugai sumetė savo mėgiamų skaitinių apie vyriškumą, vyrų psichologinę sveikatą, ir netgi neuromokslą, salotas. Tekstai pateikiami atsitiktine tvarka. 

• „APA Guidelines for Psychological Practice with Boys and Men“ (2018)

Norintiems susidaryti savo nuomonę apie gairių stipriybes ir silpnybes. 

https://www.apa.org/news/apa/2019/boys-men-look  

• bell hooks, „The Will to Change“ (2004)

Siekia padėti vyrams tyrinėti savo emocijas, atkreipdama dėmesį į tokias problemas kaip  intymumo baimė ar savo vietos patriarchalinėje visuomenėje praradimas. 

• „Brain Development and Physical Aggression: How a Small Gender Difference Grows into a Violence Problem“, Lise Eliot (2021)

„Nei vienas vaikas negimsta užprogramuotas smurtui“. Kodėl? Skaitykite šiame kiek moksliškesniame, bet įkandamame neuromokslininkės straipsnyje apie buvimo vyru ir fizinės agresijos sąsajas. Straipsnis laisvai prieinamas čia: https://www.journals.uchicago.edu/doi/full/10.1086/711705?af=R. Dėmesio verta ir autorės „Pink Brain, Blue Brain: How Small Differences Grow Into Troublesome Gaps — And What We Can Do About It“ (2010). 

• „Gender and Mental Health: Do Men and Women Have Different Amounts or Types of Problems?“, Sarah Rosenfield ir Dena Smith (2012)

Vyrai ir moterys: kas labiau kenčia nuo psichikos sveikatos problemų, o gal kenčiama vienodai, tačiau nuo skirtingų? Šiame knygos skyriuje pateikiami šių prieštaringų pozicijų pavyzdžiai, nagrinėjami jas pagrindžiantys įrodymai ir aptariami socialiniai skirtumų pagal lytį paaiškinimai. Skyrius laisvai prieinamas čia: https://www.cambridge.org/core/books/handbook-for-the-study-of-mental-health/gender-and-mental-health-do-men-and-women-have-different-amounts-or-types-of-problems/73098CA54932BCA238693EAED341212B# 

• „Man Enough: Undefining My Masculinity“, Justin Baldoni (2021)

Asmeniška aktoriaus ir filmų kūrėjo refleksija apie vyriškumo idėjas bei jų įtaką jam ir mums visiems. Taip pat egzistuoja ir daugybę epizodų turinti „Man Enough“ tinklalaidė:  https://manenough.com/

• „Refusing to be a Man: Essays on Social Justice“, John Stoltenberg (1999)

Žanro klasika, besigilinanti į politinius ir etinius lyties tapatybės aspektus.

• „Testosterone Rex: Myths of Sex, Science, and Society“, Cordelia Fine (2017)

Testosteronas lemia didesnį vyrų ūgį ir gilesnį balsą, taigi – gamta diktuoja, kad vyrai yra į smurtą polinkį turintys lyderiai? Ne, teigia mokslo filosofė ir psichologė Cordelia Fine. Lyties, hormonų, kultūros ir evoliucijos sąveika lyčių santykiams tėra patarimas, o ne taisyklė. 

• „The Men and the Boys“,  R. W. Connell (2001)

Šioje knygoje nagrinėjamos įvairios intriguojančios temos, įskaitant vyrų lytinius santykius, vyrų kūną ir sveikatą, švietimą, smurto prevenciją ir daugelį kitų.

---

VIRŠELIO NUOTRAUKA: Nathan McDine (Unsplash)