fbpx

Karolis Dambrauskas

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Asmeninis kvietimas į Gegužės 1-ąją, arba Kodėl Jūsų neparodys šventiniame filme apie socializmo laidotuves

Kasmet televizijos vis sukuria kokį nors dokumentinį vaizdo pasakojimą apie savanorius, politikus, inteligentus, užsienio žurnalistus ar politinius veikėjus, kurie „tuo kritiniu šaliai momentu“ veikė ką nors patriotiško ar kaip nors gelbėjo Lietuvai jos kelyje į laisvę. Šiuose pasakojimuose net ir Sausio 13-ąją žuvę ar sužeisti Vilniaus televizijos bokšto gynėjai yra pirmiausia patriotai, žuvę už Lietuvą. O kas jie buvo, kur dirbo, apie ką dar, be nepriklausomos Lietuvos, svajojo – neaišku. Tačiau klausimą būtų galima pastatyti ir dar aštriau – kasmet susukama kokia nors laida apie Sausio 13-osios įvykius. O kur laida apie 1992 m. sausio 13-ąją? Ką laisvės sąlygomis veikė žmonės po metų, po dešimties? Vis kalbame apie tai, kaip mus formavo sovietmetis, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau 30 metų. Kaip mus formavo šis laikotarpis? 

„Vieningas Kaunas“ = „Vieningoji Rusija“?

„Vieningas Kaunas“ = „Vieningoji Rusija“?

Oligarchinio verslo principais valdoma valstybė ir miestas, svarbiausiuose postuose susodinti žmonės iš artimo rato arba giminės, sistemingas nesiskaitymas su rinkėjais bei jų rinkta arba remiama opozicija ir, nepabijokime to žodžio, valdoma demokratija. Apie ką mes čia – kišeninį Kauno miestą valdantį „Vieningo Kauno“ rinkimų komitetą ar Putino „Vieningąją Rusiją“? 

Apie akademinę kairę, arba Derrida vs. „Дарида“

Apie akademinę kairę, arba Derrida vs. „Дарида“

Žinomiausi Lietuvos kairieji veidai yra ne profsąjungų vadovai, darbo judėjimų lyderiai, bendruomenių telkėjai, organizatoriai ar, galiausiai, politikai, o įvairūs akademikai, „visuomenininkai“ ir viešieji intelektualai. Vis dėlto problema yra ne pati akademinė šių dienų kairės kilmė, ne tai, kad kairieji dažnai yra statistiškai labiau apsiskaitę ir išsilavinę. Problema glūdi ten, kur prasideda pasirinkimai, ką su tuo išsilavinimu veikti ir kaip įgytas įžvalgas ir žinias perteikti tiems, kam tų įžvalgų reikia. Padėtį dar labiau komplikuoja tarp (miestų) intelektualų ir (provincijos arba miegamųjų rajonų) masių žiojėjanti atskirtis, pailiustruotina skirtingais šių pusių skoniais: vieni labiau mėgsta Derrida, o antrieji mieliau renkasi „Дарида“.

POKALBIAI | Jaunųjų gydytojų studijos, darbas ir seni rūpesčiai: Miglė Gedminė ir Karolis Kilčauskas

POKALBIAI | Jaunųjų gydytojų studijos, darbas ir seni rūpesčiai: Miglė Gedminė ir Karolis Kilčauskas

Rubrikoje „GPB Pokalbiai“ apie jaunųjų medikų studijas, darbą ir su tuo susijusias problemas lapkričio pradžioje socialiniame centre Emma pakalbėti susitikome su Karoliu Kilčausku ir Migle Gedmine iš Jaunųjų gydytojų asociacijos. Kalbėjomės apie tai kaip turėtų atrodyti ir kaip atrodo rezidentūros studijos, apie tai kodėl valstybei, kuri ir finansuoja šias studijas, vėliau trūksta suinteresuotumo pasidomėti jų kokybe.

Vis glaudesnė sąjunga? (1): Europos Teisingumo Teismas

Vis glaudesnė sąjunga? (1): Europos Teisingumo Teismas

Europos Teisingumo Teismas tapo unikalia institucija, išsiskiriančia ne tik iš kitų Bendrijos institucijų, bet ir iš kitų aukščiausiųjų ar konstitucinių teismų, – institucija, apdovanota galiomis, iki tol neregėtomis nė vienoje demokratijoje. Visų kitų tokių teismų sprendimai gali būti pakeisti ar anuliuoti išrinktos įstatymų leidžiamosios valdžios. ETT verdiktams tas negalioja. Jų nebepakoreguosi.

Kodėl kritika politikams dėl korupcijos neveikia ir yra žalinga

Kodėl kritika politikams dėl korupcijos neveikia ir yra žalinga

Kaip tuomet kritikuoti korumpuotus politikus ir visokius marginalus, gyvenančius iš pataikavimo tam tikrose visuomenės grupėse klestinčioms autoritarinėms, homofobinėms ir antidemokratinėms nuotaikoms? Pirmiausia kalbėti ne sausa faktų kalba, o aršiai ginti savo vertybines pozicijas, parodant, kad demokratinės, išties liberalios ir kairiosios vertybės yra geresnės nei autoritarizmas, neapykanta kitokiems ar tradicionalizmas.

Kai valdžios paragintas „sustoji ir susimąstai“: apie eiles prekybos centruose, pandemiją ir „neatsakingus“ individus

Kai valdžios paragintas „sustoji ir susimąstai“: apie eiles prekybos centruose, pandemiją ir „neatsakingus“ individus

Jei valstybė ir turi kokią nors funkciją, tai ne aiškinti mums, kokie mes gudrūs ar kvaili, o padėti mums su tokiomis krizėmis, kaip COVID-19 pandemija, tvarkytis ne kiekvienam paskirai, kaip kas išmano, o drauge. Valstybė – tai savotiškas draudimas nelaimės atveju. Protingas visų šalies gyventojų elgesys kovoje su virusu svarbus, tačiau jis gali būti nebent gera vyšnia ant pandemijos suvaldymo torto.

Kiek laiko užtruks, kol Laisvės partijos rinkėjai pradės balsuoti už kraštutinius dešiniuosius?

Kiek laiko užtruks, kol Laisvės partijos rinkėjai pradės balsuoti už kraštutinius dešiniuosius?

„Nuo kitų partijų Laisvės partijos retorika […] skiriasi nebent keliomis Zuoko vardo vertomis ir mažam skaičiui žmonių aktualiomis inovacijomis: sidabrinio startuolio paketu (reikalingų finansų ir teisinių žinių mokymai, verslo inkubatorių / akseleratorių infrastruktūra) ir „sidabrinio influencerio“ idėja. Daktaro Unikausko tipo influencerio mokymai būtų orientuoti į vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo skatinimą ir motyvacijos kėlimą. Atsiprašau už hate’ą, bet aktyvumą bei motyvaciją skatina pirmiausia prieinami vaistai ir po apsipirkimo vaistinėje neužklystančios mintys, kaip reikės išgyventi šį mėnesį.”

Smurtas Jurbarke: „sodinti“ nusikaltėlius ar stiprinti vyrų krizių centrus?

Smurtas Jurbarke: „sodinti“ nusikaltėlius ar stiprinti vyrų krizių centrus?

„Jei uždarydami žmogų į kalėjimą siekiame jam atkeršyti, o ne padėti pasikeisti, tuomet sodinimas į kalėjimą nieko nesprendžia. Instinktyvus noras keršyti sodinant veda ne kur kitur, o to paties smurto link. Jei visuomenė dar nėra praradusi savisaugos instinktų, ji turėtų keisti požiūrį į žmones, atsisakyti kalėjimų ir laikyti juos paskutinės išeities priemone.”

Laiminčios profsąjungos su autoritarizmu flirtuojančioje Vengrijoje

Laiminčios profsąjungos su autoritarizmu flirtuojančioje Vengrijoje

Praėjusieji metai Vengrijoje buvo pažymėti gausybe streikų ir protestų. Kas sukėlė šią protestų bangą šalyje, kuri, kaip nuolat visus bando įtikinti šalies valdantysis elitas, yra pasiekusi tautinę vienybę ir kurioje galia priklauso liaudžiai, įkūnytai nuolankių jos tarnų šalies parlamente. Šioje vienybėje ėmė ryškėti įtrūkiai, tad, rašytojo Bertolto Brechto žodžiais kalbant: „Visa galia kyla iš žmonių. Tačiau kur ji keliauja po to?“ Ar autoritarinius siekius demonstruojanti valdžia yra būtina sąlyga darbininkams pradėti organizuotis, o gal to paties galima pasiekti taip toli nenuėjus kraštutinės dešinės keliu? Ar grupelė pro langą į ministeriją įlipusių ir ją vėliau okupavusių mokytojų padarytų įspūdį šiandieninės Vengrijos darbininkams?