Pirmoje šio straipsnio dalyje apžvelgėme kultūrinio marksizmo teorijos pagrindines tezes bei ištakas, bet per daug nesivėlėme į tų tezių kritiką ar gilesnę analizę, atskleidžiančią kaip tiksliai jos prasilenkia su tikrove. Tad antroji straipsnio dalis būtent tuo ir užsiims.
1997-ųjų lapkričio tryliktąją, į pietus nuo Šiaurės Karolinos Didžiųjų Dulsvųjų kalnų, duris atvėrė nauji lošimo namai. Nepaisant niūraus oro, prie durų nusidriekė ilga eilė ir, šimtams žmonių plūstant į kazino, įstaigos vadovas po kurio laiko pradėjo jiems sakyti, kad jie pasiliktų namuose.
Kas, po velnių, nutiko? Trumpai tariant, vyriausybės, gelbėjančios ne tik bankus, bet ir vartotojus bei skolininkus, tikrai nereiškia, kad jos staiga sušvelnėjo, greičiau tai – gerokai didesnės krizės ženklas. Ši krizė labai skiriasi nuo paskutinės ir tikėtina, kad ateinančiais metais ji pakeis tiek politiką, tiek ekonomiką visame pasaulyje.
Dalykus gadinti smagu. Tai liudija aprašinėti ir subraižyti mokyklos suolai, ant plakatų pripiešti ūsai, grafičiais ir tagais išmargintos sienos, o kartais ir visai „be reikalo“ išdaužtas stotelės stiklas. Sutrikdydami tvarką, kuri nėra mūsų, truputį išsilaisviname: ši intuicija vienija vaikus, vandalus ir – retu sėkmės atveju – baltame galerijos kube vykstančius eksperimentus. Visgi vienas dalykas, paliečiantis mūsų visų gyvenimus, ypač nusipelno būti gadinamas – tai reklama, ta forma, kuria privatus interesas užvaldo viešąją erdvę, o kartu ir darbe nesuvartotus mūsų dėmesio ir vaizduotės likučius.
Ultradešiniojoje žiniasklaidoje neretai aptiksi neva baimę turintį kelti žodžių junginį „kultūrinis marksizmas“, kuris tariamai atskleidžia, kas slypi už visų šiandieninių grėsmių tikrosioms vertybėms, tradicinei šeimai ir tautai. Kultūrinis marksizmas paaiškina ir multikultūralizmą, ir feminizmą, ir augančią politkorektiškumo diktatūrą, ir degeneravusią populiariąją kultūrą, ir seksą bet kokia kita poza nei misionieriaus, ir veganus.
„Ko iš tikrųjų negalime sau leisti, tai ne išplėstų teisių ir garantijų žmonėms, o tokios prabangos ir privilegijų, kuriomis mėgaujasi keletas išrinktųjų.“ Ekonominė krizė privers pergalvoti, kieno poreikius turi tenkinti ekonomika, dėl to reikalaukime atlyginimų kėlimo bei darbo dienos sutrumpinimo iki 6 valandų
