Elitinė demokratija ir backlash: kultūrinio karo dėl Stambulo konvencijos priežastis ir pasekmė

Kodėl taip atsitiko? Daug kas pasakytų, kad dėl visko kaltos tarptautinės dešiniosios organizacijos – portale siena.lt galima rasti tyrimą Brazilijoje įkurtos organizacijos Tradition, Family, Property (Tradicija, šeima, nuosavybė) veiklą Lenkijoje ir Lietuvoje. Visgi toks paaiškinimas nevisiškai atsako į klausimą. Net jei esama propagandos, ji gali nepaveikti žmonių dėl netinkamai parinkto tono, turinio, problemos pristatymo arba žodyno. Tad iš tiesų turime klausti – kodėl ši propaganda taip gerai suveikė?

Autoriaus manymu, dėl to daugiausia kaltas politinis elitas, o ne kraštutiniai dešinieji. Lietuvos politinis elitas negeba apie socialines problemas kalbėti kaip apie tikrus, žmones liečiančius sunkumus. Vietoje to beveik išimtinai kalbama apie kažkokio daugumai svetimo dokumento ratifikavimą arba kokios nors progresyvios, užsienietiškos idėjos importą į „atsilikusią“ Lietuvą. Už to slypi elitinės demokratijos logika.

Elitinė demokratija: politika be žmogaus

Kai kurie politologai Lietuvos politinę sistemą vadina „elitine demokratija“. Ką tai reiškia? Paprastais žodžiais – svarbiausi šalies sprendimai, tokie kaip stojimas į NATO arba euro įvedimas, priimami tarpusavio politinio elito susitarimu, be platesnės visuomenės įtraukimo. Toks technokratinis požiūris į rimčiausius sprendimus kelia nepasitikėjimą politikais ir didžiausiomis politinėmis partijomis. Šitai atspindi tiek žemas dalyvavimas rinkimuose (<50%), tiek bet kokių naujų (po 2000 m. įkurtų) partijų populiarumas. Net jeigu žmonės iš tikrųjų palaikytų elito sprendimus, jų neįtraukimas į sprendimo priėmimo procesą sukelia pyktį ir gilina atotrūkį tarp elito ir visuomenės. Lyginant su pilna demokratija, elitinė demokratija turi vieną privalumą – ji yra efektyvi. Nėra ilgų diskusijų, svarbūs politiniai tiksliai iš anksto nustatyti, o juos įgyvendinant Seimas veikiau padeda valdžiai, o ne kontroliuoja jos veiklą. Tačiau jos didžiausias trūkumas – „paprastų žmonių“ tarpe gali kilti pyktis ir nepasitikėjimas, o tai gali privesti net iki politinės sistemos legitimumo praradimo. Kai Trampas 2016 m. laimėjo rinkimus, jis savo rinkiminėje kampanijoje žaidė „liaudies žmogaus“ korta, o savo priešininkus vaizdavo kaip Vašingtono elitinio klubo narius, nuo paprasto žmogaus atitrūkusius politikus (tiesa, čia Trumpas neklydo). Šiuo metu vykstantis kultūrinis karas dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo yra tiesioginė elitinės demokratijos pasekmė. Nuo 1990-ųjų metų Lietuvos politinis elitas siekė kuo sparčiau integruotis į Vakarų ekonominę ir politinę erdvę. Viskas, kas gera ir progresyvu, Lietuvos gyventojams buvo pristatoma kaip vakarietiška, o viskas, kas bloga – kaip kilę iš provincialaus aklumo arba iš sovietinės praeities. Tai liečia ne tik liberalių pažiūrų politikus, bet ir socialdemokratus bei konservatorius. Kitaip nei elitas, populistų atstovai reaguoja į šią atskirtį neva „įtraukdami žmonių balsą“ į sprendimų priėmimą: visai neseniai Petras Gražulis surinko net 360 000 žmonių parašų, kad pašalintų Seimo narį Tomą Raskevičių iš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko posto, o dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo Mindaugas Puidokas bandys skelbti referendumą. Elitistiniai politikai rizikuoja, kad į populistines akcijas įsitrauks vis daugiau žmonių: ne dėl to, kad palaiko jas organizuojančius populistus, o vien dėl to, kad pastarieji kreipiasi ne tik į politinį, kultūrinį ir ekonominį elitą, bet ir į žmones.

Stambulo konvencija – ir vėl importas?

Taigi, ką „paprastam žmogui“ reiškia Stambulo konvencija? Trumpai – tai dar vienas elito primetamas importas iš užsienio. Galima daryti prielaidą, kad dauguma konvencijos neskaitė. O jei būtų skaitę, ar ten rastų ką nors radikalaus? Nebent jei pareigą išplėsti pagalbos smurtą patyrusioms moterims institucijų tinklą ir inicijuoti smurto prevencijos švietimo programas traktuotume kaip radikalius žingsnius. Konvencijoje kalbama tik apie smurtą prieš moterį, nėra nei žodžio apie LGBTQ+, vaikų pagrobimą ir kitus viešoje erdvėje girdimus kaltinimus, kuriuos dauguma laiko kontroversiškesnėmis temomis nei smurtas prieš moterį.

Tad kaip dešiniųjų jėgos sugebėjo taip gerai mobilizuoti žmones prieš konvenciją ir visus išgąsdinti? Pirma, žmonės supranta, jog jų nuomonė politiniam elitui nėra svarbi, ir dėl to a priori įtartinai žiūri į politinio elito sprendimus ir „primestus“ susitarimus, įstatymus ir pan. – dešinieji tuo pasinaudojo. Antra, dešinieji taikiniu pasirinko žodyną, ypač – terminą „socialinė lytis“. Ši sąvoka yra svarbi aiškinant smurto prieš moterį šaltinį, bet ji akivaizdžiai nėra žinoma platesnei žmonių masei Lietuvoje, ir dėl to šia sąvoka lengva manipuliuoti. Visų pirma ja lengva manipuliuoti dėl to, kad ji skamba kaip dar vienas importas iš Vakarų, kuris galimai neatitinka vietinio konteksto, vertybių ir pan.

Paskutinis klaus imas, kurį reikėtų užduoti – kas nutiko, kad smurto artimoje aplinkoje sumažinti siekianti konvencija virto informaciniu karu apie genderizmo ideologiją, vaikų atėmimus, LGBTQ+ žmonių teises ir tėvystę? Klaidą padarė Viktorija Čmilytė-Nielsen, sakydama, kad Seimas svarstys Stambulo konvencijos ratifikavimą, o ne smurtą artimoje aplinkoje arba smurtą prieš moteris. Tai medijų ekspertai vadina „įrėminimu“, skirtingais problemos pateikimo būdais, nuo kurių daug kas priklauso. Jei smurto prieš moteris problema būtų įrėminta kitaip, būtų galima turėti sveiko proto, arba bent mažiau emociškai įkrautą diskusiją. Galėjome pradėti nuo dabartinės moterų padėties Lietuvoje, įtraukti organizacijas, kurios disponuoja statistika ir smurtą patyrusių moterų istorijomis, ir tik vėliau aptarti, ar Stambulo konvencija tinkamai spręstų tas problemas. Tai padarytų žmones atsparesnius propagandai.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Lietuvos elitas turėtų suprasti, kad jų vykdoma elitinė „progreso importo“ politika veda prie to, ką teoretikai vadina „backlash“ (lt. neigiama reakcija). Backlash yra ypatingai stiprus visuomenės atsakas į tam tikras jai naujas, nepriimtinas arba svetimas idėjas. Geriausi backlash pavyzdžiai yra Straight Pride (t.y. heteroseksualų eitynės, organizuotos kaip atsakas į Gay Pride), anti-feministinių moterų grupuočių atsiradimas JAV (kaip atsakas į liberaliųjų feminisčių norą įvesti Lygių galimybių JAV konstitucijos pataisas 8-ame dešimtmetyje), arba White lives matter (kaip atsakas į Black lives matter). Dėl dabartinių kultūrinių karų tikėtina, kad pajusime tam tikra backlash‘ą ir Lietuvoje: dešiniųjų propagandistų įtaka bent laikinai sustiprės, tai gali lemti stipresnį pasipriešinimą ne tik moterų teisėms, bet ir LGBTQ+ bendruomenei, kuri konvencijoje net nebuvo paminėta.

Pavyzdys, kaip išvengti backlash‘o

XX a. 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose JAV veikė dvi garsios moterų grupuotės. Viena buvo 1966 m. įkurta National organization for Women (NOW), kurios lyderės atvirai skelbėsi esančios feministės, jos kovojo daugiausiai už įstatyminius pakeitimus, pvz., konstitucijos pataisas dėl lygybės tarp lyčių, teisę į abortą ir pan. Kita buvo 1973 m. įkurta 9to5: National Association of Working Women (trumpai vadinama 9to5), kuri vienijo didelėse kontorose dirbančias moteris, beveik vien sekretores.

Pirmoji organizacija su laiku įgijo daug galios ir savo lobistine veikla siekė pakeisti net ir šalies konstituciją. Bet ji susilaukė backlash‘o: konservatyvių pažiūrų moterys, daugiausia namų šeimininkės, susiorganizavo ir atvirai priešinosi kone visiems šio judėjimo tikslams, nes jautė, kad tos garsios feministės nori sunaikinti namų šeimininkių gyvenimo stilių, šeimą ir bažnyčią. Dėl šio backlash‘o minėtos JAV konstitucijos pataisos nebuvo ratifikuotos. Antroji organizacija jokio backlash‘o nesukėlė: jos veikla prasidėjo nuo moterų organizavimo ir pasikalbėjimų darbo vietose apie patiriamą priekabiavimą, mažus atlyginimus ir ribotas karjeros galimybes. Dauguma moterų savęs net nevadino feministėmis, nesitapatino su NOW atstovėmis, kai kurios net buvo gana konservatyvių pažiūrų. Bet jos atvirai tarpusavyje kalbėjosi apie patiriamas problemas ir ieškojo būdų, kaip jas išspręsti. Pasirodė, kad jų problemos buvo tokios pačios, kad jos nepriklausė nuo politinių ir religinių įsitikinimų. 9to5 judėjimas įkvėpė tokio paties pavadinimo populiarų filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį gavo garsi dainininkė Dolly Parton[1]. Manoma, kad dėl šio judėjimo veiklos moterų teisė į saugumo ir lygybės darbo vietoje užtikrinimą JAV tapo mainstream’u.

Tiek politikams, tiek aktyvistams turėtų būti svarbu iš tokių istorijų pasimokyti, kad teisinis „įstatymų ir konvencijų“ diskursas, kuris kartais gali atrodyti kaip pagrindinė ir vienintelė išlaisvinimo priemonė, niekaip negali pakeisti pagrindinio socialinės pažangos įrankio. Visi rimti socialiniai pokyčiai, nepaisant į juos įsitraukusiųjų politinių ar religinių pažiūrų, prasideda nuo žmonių organizavimosi dėl jiems aktualių socialinių problemų. Iškelti problemas, išklausyti visų patirtis, sutelkti žmones ir sukurti galingą organizaciją – visa tai reikalauja daug laiko, darbo, o taip pat naujų ryšių bei draugysčių. Gali skambėti pesimistiškai, bet reikia pripažinti, kad progresyvūs socialiniai pokyčiai neateis per naktį, jie reikalauja metų, o gal ir dešimtmečių darbo. Visgi, mano žinutė yra optimistinė. Stiprūs ryšiai tarp žmonių, stiprios organizacijos ir aiškios programos apsaugo mus nuo visuomenės backlash’o ir daro mus atsparius net ir labai gausiai finansuojamai propagandai.

[1] Daugiau informacijos – dokumentiniame filme apie 9to5 judėjimą: https://www.pbs.org/independentlens/videos/9to5-the-story-of-a-movement/