Ką galime padaryti dėl Ukrainos?

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Dvylika. Tiek metų tuomet buvo mano močiutei. Gimė ji ir augo valstiečių šeimoje, dabartinės Baltarusijos vakarinėje dalyje, kuri anuomet priklausė Lenkijai. Antrojo pasaulinio karo metu nacistinei Vokietijai užpuolus Sovietų sąjungą, vokiečių kariai netruko pasirodyti ir močiutės kaime. Darbui tinkami asmenys, taip pat ir vaikai, netrukus pradėti vežti į Vokietiją priverstiniams darbams. „O jeigu kas nesutikdavo važiuoti?“, – klausiau senelės. „Tiesiog pagrasindavo, kad sudegins visą kaimą“, – pasakojo močiutė.

„Kaizer štrase, Oto štrase, Post štrase,“ – senelė iš atminties vardijo gatves, išsidėsčiusias aplink jos buvusią darbovietę. „Į stotį atvykdavo siuntiniai. Kartais vokiečiai siųsdavo dideles dėžes, kurias mes rūšiuodavom. Pyyyuv – bambioška! Mocno bambyly, unuk“ [Balt. „Stipriai bombardavo, anūkėli“]. Karo metu močiutė dirbo pašte, įsikūrusiame po pagrindine Frankfurto prie Maino traukinių stotimi.

Po karo močiutę išvadavo amerikiečių okupacinės pajėgos. Vokietijoje ji susipažino su mano seneliu, susituokė ir vėliau grįžo gyventi į sovietų okupuotą Lietuvą. Taigi, kaip jau tikriausiai supratote, mano šeimos istorija kiek netipiška. Nors močiutė ir turėjo tremtinės pažymėjimą, tačiau tremta ji buvo ne sovietų ir ne į Sibirą, o į nacistinę Vokietiją. Ir apie fašizmą aš šį tą žinau ne iš mandrų knygučių, o iš močiutės pasakojimų.

Prieš keletą metų su tuometine žmona nuvykome į Frankfurtą. Nusileidus į po stotimi esančias požemines perėjas gerklę užspaudė kažkoks gumulas ir kvėpuoti darėsi vis sunkiau: nebuvo nieko, kas primintų Antrojo pasaulinio karo įvykius. Iš senelės minėtų vietų čia buvo likusi tik palei stotį besidriekianti Poststraße. Visa kita – vien krautuvėlės, spalvotos reklamos ir skubančių žmonių šurmulys.

Autorius centrinėje Frankfurto prie Maino traukinių stotyje. Asm. nuotrauka

Žingsniuojant tolyn nuo stoties ir žvelgiant į visus skirtingomis kalbomis bendraujančius, skirtingas religijas išpažįstančius ir įvairių odos spalvų asmenis, nežinojau kaip jaustis. Tuomet į galvą šovė mintis, kad visas šis prieš akis atsivėręs vaizdas yra didžiausia mūsų pergalė ir įžeidimas vienos rasės bei vieno vado kultą kažkada skelbusiam vokiškajam fašizmui. Ir ne, čia neturiu omenyje to banalaus multikultūralizmo, kur skirtingos odos spalvos žmonės dėvi kokio nors žinomo prekės ženklo drabužius. Kalbu apie taikingą skirtingų žmonių sugyvenimą. Arba tiesiog taiką, kurią niekino ir kuria šlykštėjosi fašistai, karą laikę tyrumo ir apsivalymo įrankiu.

Nesvarbu, kaip pavadinsi šios dienos Rusijos valdžią – fašistine, imperialistine ar dar kaip nors, – panašu, kad mintis apie taikų būvį ir sugyvenimą jai yra svetima. Gimtosios kalbos draudimas, trėmimai ir deportacijos (pridurkime – XXI amžiuje!), masinis nekaltų žmonių žudymas, sulaikytųjų sadistiškas kankinimas, siekis pavergti kitą šalį, tuo pat metu postringaujant apie vieningą rusų pasaulį ir didžią Rusijos tautą – visa tai gali turėti daugybę vardų, tačiau iš esmės yra ta pati barbarybė, kuri privalo būti nugalėta.

Kaip kairieji mes, žinoma, norime taikos. Tačiau kokios taikos mes norime? Ar taikos sau, t.y. kad tik niekas mūsų nekliudytų, ar jos siekiame ir kitiems? Kitaip tariant, kas gi turėtų gyventi taikoje? Ar agresorius irgi jos nusipelnė? Ar taika – tai gyvenimas su kiek mažiau siautėjančiu agresoriumi, ar apskritai be jo? Ar taika tėra ne-karo būsena, ar tai būvis, kuriame pasikartosiančios agresijos tikimybė sumažinta kiek tik įmanoma? Galiausiai, kas kalba apie taiką? Ar šiandien garsiai [gal net „rėksmingai“?] bereikalaujantieji taikos kuo nors rizikuoja lyginant su tais, kurie įvertindami visą padėties sumautumą kukliai taikos tikisi? Karo Ukrainoje kontekste akivaizdu, kad taikos neturi būti siekiama bet kokia kaina. Ir juo labiau ne teisingumo kaina.

Galbūt tikrai, kaip savo nuostabioje analizėje teigė istorikas Valdemaras Klumbys, fašizmas mūsų dienų Rusijoje kartojasi ne kaip nacių Vokietijos reinkarnacija, o kaip jos farsas, t.y., kreiva, šleiva ir nevykusi jo padielka. Vis tik net ir tokiu atveju šiandieninė Rusijos valdžia griauna daugybės žmonių gyvenimus ir ateitį. Ištisi miestai nušluojami nuo žemės paviršiaus kliedint apie denacifikaciją. Nuo Rusijos kenčia ne tik ukrainiečiai, bet ir skurde savo valdžios laikyti tolimųjų rytų rusai, kuriems karas – tikriausiai vienintelė galimybė išvykti iš savo gimtojo kaimo ir pamatyti pasaulį. Toks savotiškas „Erazmusas“, jei norite. Nuo rusiškojo jungo kenčia ir etninių mažumų atstovai. Statistiškai į frontą už didžiąją Rusiją kovoti jie yra siunčiami dažniau, nei gerai gyvenantys ir apie karą girdėti nenorintys Maskvos ar Peterburgo miestų ir apylinkių gyventojai (dėl to ir „speciali karinė operacija“, o ne „karas ir masinė mobilizacija“ – kad nebūtų sutrikdytas  kasdienis šių rusų gyvenimas). 

Vakarų kairei suprasti Rusiją sunku. Vakarų kairysis primena  asmenį, kuris pribėgęs prie kumščiais talžomo žmogaus ima trankyti savo galvą į grindinį ir šaukti, kad priešais jį vykstantis konfliktas yra jo – vakariečio arba, dar geriau, amerikiečio imperialisto – kaltė.

Gyvenant šalyje, kur nebuvo kaip nors nuo rusiškos deržavos nenukentėjusios kartos, šis istorijos rimavimasis sunaikina iliuzijas apie taiką. Iš šitos nevilties ir gimsta mintis, kad vienintelis padorus sprendimas yra Putino Rusijai išdaužyti dantis. Žinoma, ilguoju laikotarpiu Rusija niekur nedings iš politinio pasaulio žemėlapio. Ilguoju laikotarpiu sunku nuspėti, kaip ji vystysis. Vis dėlto, trumpuoju laikotarpiu galime priversti Rusiją pačią prašyti taikos ir pastatyti ją į tokią padėtį, kad artimiausiu metu karo ji skelbti negalėtų, net jei to ir norėtų. 

Visa kiti variantai būtų ne taika, o gyvenimas laukiant kito karo. Be Rusijos pralaimėjimo neįmanomi pokyčiai ir pačios Rusijos viduje. Demokratinė Rusija šansą turi tik sėkmingo ukrainiečių pasipriešinimo atveju, nugalėjus pačią galią, kuri vergovėje laiko rusų liaudį ir kėsinasi pavergti kitus. Su Rusijos žlugimu galas ateitų ir įvairaus plauko dešiniųjų pažiūrų retrogradiniams Europos autoritarams (Orbanui Vengrijoje) ar tokiais tapti svajojantiems (Salviniui Italijoje).

Drauge reikia suprasti, kad bent jau šiuo metu viskas nėra „daug sudėtingiau nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio“. Nėra dviejų konflikto pusių. Yra tik Ukraina ir ją užpuolusi Rusija. Nėra vieno imperializmo, jų yra keli, tačiau šįkart, šiame istoriniame laiko ir erdvės susikirtime, NATO pagalba už save kovojančiai Ukraina yra pagirtina, sveikintina ir pageidautina. Šiandien bėdų hierarchijoje pirmoji bėda yra pats paprasčiausias ir apčiuopiamas karas. Visi niuansai ir visų konflikto pusių analizė ir aptarimas aktualiais taps jam pasibaigus.

Klysta ir tie, kurie sako, kad Ukrainos kova prieš Rusiją yra gėrio ir blogio kova. Ne, tai veikiau yra normalumo ir blogio kova. Kova tarp agresoriaus ir normalaus gyvenimo, kurį vieną dieną įsibrovėlis ėmė daužyti į šipulius. Panašiai kaip ir 1941 m. nedideliame Baltarusijos kaime.

Na, o tie komiški griežtosios linijos šalininkai, kurie kokios nors idėjos ar kokio nors „-izmo“ gynybą laiko prioritetu, turėtų prisiminti, kad žmonės negyvena idėjose. Idėjos kyla iš materialinių sąlygų. Kol ant Ukrainos kris labai konkrečios raketos, leidžiamos iš labai konkrečios šalies, tol vienintelė materialistinė pozicija bus ginti ne abstrakčią taiką, „žmones“, internacionalizmą ar dar ką nors, o talžyti barbarybę artilerijos ugnimi iki/ligi diena jai supanašės su naktimi. 

Šio teksto tikslas nėra atverti kokį nors naują minėto konflikto aspektą. Tai yra  prašymas nenustoti aukoti Ukrainai ir ukrainiečiams – tiek esantiems čia, Lietuvoje, tiek ir tiems, kurie šiuo metu yra Ukrainoje. Tiems, kurie šiuo metu yra 12 metų vaikai ir tiems, kurie kaunasi fronte su ginklu rankose. Karas, tikėtina, greitai nesibaigs. Jis daugelį žmonių Ukrainoje jau paliko ne tik be pastogės, bet ir be pajamų. Atėjus žiemai daugybė žmonių Ukrainoje liks be būtiniausių dalykų, kaip vanduo ir šildymas. Tikėtina, kad pabėgėlių srautai iš šalies vėl ims stiprėti. Daugybei žmonių reikia psichologų pagalbos, siekiant išgydyti Rusijos karių sukeltas traumas.

Žvelgiant plačiau, nežinia ar parama Ukrainai vakarų valstybėse nesusvyruos: ukrainietiškam reikalui neabejinga Italijos technokratų vyriausybė žlugo ir yra didelė tikimybė, kad ją pakeis Putinui palankūs dešinieji. Ne už kalnų ir svarbūs rinkimai JAV, galintys nulemti Trumpo ir jį palaikančių „svarbiausia – Amerika“ pobūdžio respublikonų grįžimą į valdžią. Todėl, jei galite, aukokite nuolatos – tegul ir po nedaug. Visi už šią publikaciją gauti pinigai bus paaukoti. Na, o čia rasite sąrašą lietuviškų ir tarptautinių organizacijų, renkančių pagalbą Ukrainai: https://suukraina.lt/kaip-galiu-padeti/aukojimas/#undefined 

Be to, nepamirškite ir šalia gyvenančių savo bendruomenės narių, kurie nors ir ne karo pabėgėliai, sunkiai suduria galą su galu šių dienų Lietuvoje. Neseniai važiuojant troleibusu teko nugirsti pokalbį, kurio metu viena keleivė skundėsi šalia sėdėjusiai moteriai, kad „valdžia, užuot rėmusi juos [suprask – ukrainiečius], pirmiausia turėtų pasirūpinti savais žmonėmis“. Sunkėjanti ekonominė padėtis, tikėtina, tik skatins panašius sentimentus visuomenėje. Tad būkime atidūs ir vietinėms problemoms, nes kitaip vargu ar liksime susitelkę ir pajėgūs padėti kitiems.

Karolis Dambrauskas yra sociologas, LSDP bei judėjimo „Momentum Kaunas“ narys.