fbpx

631 diena niekeno žemėje

Mus į šį tašką atvedę politikai visuomenei teigė, kad siekia užkirsti kelią migracijos instrumentalizacijai. Tam prireiks dviejų dalykų. Pirma – kad pasaulyje išnyktų diktatoriai ir autoritarai. Antra, kad išnyktų priežastys, motyvuojančios žmones migruoti: ekonominė ir politinė nelygybė tarp valstybių, neapykanta kitokiems, klimato kaita, internetas, ir vidaus degimo variklis. Iki tol – arba mokėsime sienos ir lazdos politikos kainą, arba, bent pradžiai, pereisime prie konstruktyvesnių diskusijų. O jų, kaip ir alternatyvų, tikrai yra.

„Yra milijonai juodaodžių, kurie galėtų atvykti prie Viduržemio ir keliauti į Prancūziją ir Italiją…” (Gadaffis, 2010). „Ei, Europa, atsibusk! Jei pateiksite mūsų veiksmus kaip invaziją, mūsų užduotis bus paprasta: atversime duris ir atsiųsime jums 3,6 milijono migrantų” (Erdoganas, 2019). „Anksčiau stabdėme narkotikus ir migrantus – dabar patys juos valgysite ir gaudysite” (Lukašenka, 2021). Visi šie diktatoriai ir autoritarai instrumentalizavo migrantus ir prieglobsčio ieškančius žmones, siekdami politinės ir/ar ekonominės naudos. Tai yra tik keli, tiesiogiai su Europos Sąjunga susiję atvejai: migracijos instrumentalizacijos pavyzdžių geografija ir istorija gerokai platesnės. 

Tačiau Lietuvos migracijos krizės (jei taip galima pavadinti keleto tūkstančių žmonių atvykimą) kontekste iš politikų, ypač VRM ir NSGK atstovų, tegirdėjome, kokia ši situacija yra beprecedentė. Migracijos įvardijimas hibridine ataka turėjo pagrįsti ir pateisinti visus nuo 2021-ųjų vasaros priimtus sprendimus, nežmoniško elgesio atvejus, dėl pasirinktų sienos apsaugos metodų suluošintų ar mirusių žmonių aukas. Visos priemonės – įskaitant ir nelegalius atstūmimus įteisinti siekiančio įstatymo kulminaciją – buvo skirtos užtikrinti valstybės ir jos žmonių saugumą. Ar bent tokia buvo visuomenei nuosekliai teikiama versija.

Hibridinė grėsmė yra grėsmingas terminas, atgrasantis nuo ginčijimosi ar klausimų kėlimo. Nepaisant to, jis ir takus, ir neapibrėžtas. Iš karinės analizės lauko persikėlęs į politinį ir viešuosius diskursus, terminas „hibridinis karas“, remiantis Karinio jūrų laivyno analizės centro Rusijos studijų programos Vašingtone direktoriaus Michaelio Kofmano žaisminga metafora, „yra tapęs karinės Rusijos analizės Frankenšteinu; jis pradėjo gyventi savo gyvenimą ir nematyti jokio akivaizdaus būdo jam suvaldyti“. Lietuvoje šis Frankenšteinas įgijo naują gyvenimą ir sudarė sąlygas be didesnio politinio ar visuomeninio pasipriešinimo įvardyti ne tik migraciją, bet ir pačius migruojančius žmones ginklais – ir elgtis su jais kaip su tokiais. 

Seimui priėmus migrantų apgręžimo įstatymą, Agnė Bilotaitė teigė kad „kalbant apie nacionalinį saugumą ir žmogaus teises nėra labai lengvų sprendimų, bet nėra ir alternatyvų, mūsų valstybė turi gintis“. Tačiau per visą tą laiką niekas nesiėmė išsamiau paaiškinti, iš ko tas nacionaliniam saugumui pavojų keliantis Frankenšteinas sulipdytas ir kodėl norint efektyviai su juo kovoti nėra kitos išeities, kaip rizikuojant žmonių gyvybėmis atstūminėti juos į mišką, į ginkluotų Baltarusijos pareigūnų rankas.  Kokių grėsmių nebuvo galima suvaldyti pastačius sieną ir įsigijus moderniausią stebėjimo techniką? Tikrinant prieglobsčio prašytojų istorijas (kas ir taip yra integrali prieglobsčio prašymo procedūros nagrinėjimo dalis)? Didinant migracijos ir prieglobsčio sistemų pajėgumą tvarkytis su išaugusiu darbo krūviu, derantis su šalimis iš kurių atvyksta žmonės taip mažinant pabėgėlio apibrėžimo neatitinkančių migrantų srautus ir palengvinant institucijų darbą? Kreipiantis į ES dėl solidarumo ir kooperacijos migracijos ir integracijos procesuose? Kuris tiksliai hibridinės grėsmės aspektas absoliučiai reikalavo riboti prieigą prie prieglobsčio procedūrų, sukuriant vos kelis nefunkcionalius sienos kirtimo punktus, praktikuojant atstūmimo politiką, ir galiausiai įsteigiant vadinamąją „teisinę sieną“? 

Nuo pat 2021-ųjų vasaros Agnė Bilotaitė ir kiti politiniai veikėjai nuosekliai traktavo situaciją Baltarusijos pasienyje kone išimtinai kaip nacionalinio saugumo klausimą. Jie buvo teisūs, bent iš dalies. Nepaisant vis išlendančių ksenofobijos ausų, noras apsaugoti valstybę ir jos žmones galėjo atrodyti visai įtikimas: hibridinės atakos iniciatorius gali siekti destabilizuoti puolamosios valstybės visuomenę, mažinti visuomenės pasitikėjimą valdančiaisiais ir valstybe. VRM pasirinkti metodai turėjo padėti užtikrinti visuomenės vieningumą ir piliečių pasitikėjimą savo valdžia: visuomenė turėjo telktis aplink bendrą priešą Lukašenką, kol valdžia įrodys, kad yra pajėgi užtikrinti Lietuvos sienos apsaugą. Tiesa, jei pasitikėjimas valdžia yra saugumo kriterijus (taip), ir jei galima pasitikėti Vilmorus apklausomis (nežinia), Lietuvoje reikalai išlieka prastoki: 2023 metų kovo mėnesį pasitikėjimas vyriausybe, seimu ir partijomis ilsėjosi dugne. 

mergina šešelyje žiūri į nuotrauką rėmėlyje

 

Gal dėl šio pasirinkto hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui kelio, VRM ir NSGK atkakliai siekė išbraukti migraciją iš šios istorijos. „Visi suprantame, jog mūsų įstatymas yra ne apie migrantus, o reikalą su putino draugelio batkos režimu“, sau būdingu dialektu priimtą įstatymą gynė Laurynas Kasčiūnas. Tai netiesa. Migrantai yra neatskiriama, gyva, prigimtinio žmogiško orumo pilna šios situacijos dalis. Problema liečia ne vien žmogaus teises: sekdami Kasčiūno diktuojama pozicija mes ne tik išmesim migruojančius žmones iš galvos ir už tvoros, bet ir negalėsime ieškoti atsakymų į klausimus dėl savo ir ES saugumo. Viskas prasideda gana paprastai: joks saugiai ir sočiai savo šalyje gyvenantis žmogus nesikraus kuprinės vien todėl, kad Lukašenka ar kitas kontrabandininkas pasiūlė bilietą. Šių žmonių migracijos priežastys nėra unikalios – jos banalios. Jas galima trumpai apibendrinti taip: nesėkmė gimti vietoje, kurioje tenka susidurti su politiniu nestabilumu, paramilitarinėmis grupuotėmis, etninių ar seksualinių mažumų persekiojimu, vergove, panieka moterims, klimato kaitos katastrofomis, skurdu. Šiuo atžvilgiu migracija Baltarusijos mišku niekuo nesiskiria nuo migracijos Viduržemio jūra ir yra neatskiriama jau ilgą laiką besivystančios ES migracijos dilemos dalis.

Lietuvos Krašto apsaugos ministerija hibridinę grėsmę apibūdina kaip „pažeidžiamum[ą], kurį savo naudai išnaudoja priešiškų šalių valstybiniai ar nevalstybiniai veikėjai pasitelkdami pavienį arba kelių veiksmų kombinaciją sukuriant sudėtingesnę ir daugiamatę grėsmę.“ Tyčiomis ar netyčiomis, grėsmė apibrėžiama ne vien kaip puolančiojo veiksmas, bet ir puolamojo savybė. ES atveju – tai jos užsitęsusios pastangos suformuluoti vieningą ir funkcionalią migracijos ir prieglobsčio politiką. Europos Parlamente aptardami migracijos ties Baltarusijos siena problemą, skirtingų parlamentinių grupių atstovai neretai sutarė vienu klausimu: vieningos prieglobsčio politikos neturėjimas yra viena šios situacijos prielaidų. Siūlomi sprendimai skiriasi radikaliai (apie tai – vėliau), tačiau iš esmės sutariama, kad šis pažeidžiamumas sudaro sąlygas Lukašenkos ar Diktatoriaus X šantažui ir migracijos instrumentalizacijai. Kyla klausimas, ar Lietuvos pasirinkta politika prisideda prie vieningumo ir stabilumo formavimo? Atsakymo užuomina: kiek prie vidaus ir ES vieningumo ir stabilumo prisidėjo dešiniosios Vengrijos ar Jungtinės Karalystės vyriausybės?..

Viena geriausių progų siekti realybėje veikiančios, solidarios ir vieningos ES migracijos politikos buvo 2015–2016 metų migracijos krizė (krizės turi savybę tapti progomis tobulėjimui). Į Europą 2015-aisiais atkeliavo ne keli tūkstančiai, o gerokai virš milijono žmonių. Tuomet buvo siekiama pasidalinti atsakomybę tarp valstybių narių pasiskirstant proporcingus skaičius pabėgėlių. Viena (nors ne vienintelė) didžiausių kliūčių buvo Vengrijos valdžios reakcija. Iš Vengrijos, tuo metu 9,8 milijono gyventojų turėjusios šalies, buvo prašoma solidarumo principu priimti 1294 pabėgėlius. Tie 1294 žmonių Viktorui Orbanui tapo vienu pagrindinių atspirties taškų siekiant galios ir konsoliduojant valdžią. Pradėta plataus masto baimę ir ksenofobiją kurstanti propagandos kampanija bei nepaliaujama kova prieš „Briuselio diktatą“ (paskutiniu metu persikėlusi į kritiką ES sankcijoms Rusijai). Hibridinės grėsmės terminas nebuvo reikalingas norint įteigti, kad Vengrija drąsiai ir pasiaukojančiai gina savo ir ES sieną nuo blogio. Buvo tvora ir žmogaus teisių pažeidimai, buvo teisės viršenybės nepaisymas ir atstūmimai, buvo Europos Teisingumo teismo sprendimas dėl jų neteisėtumo, buvo mirčių, buvo sukurtos civilių „pasienio medžiotojų“ pajėgos. Jei skamba pažįstamai – ne be reikalo, nes tai yra strategija, iš kurios Laurynas Kasčiūnas semiasi patirties ir įkvėpimo. Dalindamasis įspūdžiais iš vizitų Vengrijoje metu, jis neretai užsiiminėja žodine gimnastika vaizduodamas išsiskiriančius Lietuvos ir Vengrijos požiūrius dėl Rusijos ir Ukrainos kaip paskatą kalbėtis. Viskas atleistina, nes Vengrija padėjo Lietuvai pastatyti 15 km pasienio tvoros? Nes, kaip būna meilėje, juk niekas nėra tobulas? Nežinia. Aišku tik tiek, kad paskutinio meto Lietuvos pasirinkimai migracijos ir prieglobsčio politikos klausimais yra importuojami iš šalies, kuri žlugdė solidaraus sprendimo paieškas migracijos srityje, šiandien žlugdo ES solidarias pastangas remti Ukrainą, ir vargiai gali būti laikoma ES saugumo vėliavneše.

Kol Lietuvos visuomenei bandoma įteigti, kad alternatyvų nėra, ES parlamente vyksta intensyvios diskusijos apie alternatyvas: ieškoma naujų sprendimų ES migracijos ir prieglobsčio politikos sistemai. Nuomonės išsibarsčiusios tarp dviejų polių: siekiančių migracijos ir prieglobsčio politikos griežtinimo ir įsitikinusių, kad vieninga ir efektyvi migracijos politika yra neįmanoma be valstybių narių solidarumo ir dalinimosi atsakomybėmis. Šių diskusijų kontekste buvo pateiktas ir siūlymas skirtas būtent Lenkijos, Lietuvos ir Latvijos atvejui, bei šiek tiek primenantis ką tik Lietuvoje įsigaliojusį apgręžimų įstatymą: siūlyta įteisinti migracijos instrumentalizaciją kaip pagrindą nepaisyti tarptautinės prieglobsčio teisės normų. Siūlymas sulaukė kritikos, įskaitant ir tai, kad instrumentalizacijos situacija yra dažna migracijos procesuose, tad valstybės galėtų paminti prieglobsčio teisę daugiau mažiau kada panorėjusios. Praėjusių metų gruodį šis pasiūlymas nesurinko daugumos Europos Taryboje, tačiau dar gali būti atgaivintas. Galbūt Lietuvos apgręžimo įstatymo kūrėjai tikėjosi, kad galiausiai šios nuostatos bus įtvirtintos, ir jie ne tik nepažeis tarptautinės teisės, bet ir taps ES teisėkūros avangardu? Tačiau kol kas apgręžimų įteisinti ES lygmeniu neketinama. Lietuvos taktikoms neprieštaravusi ir dėl to Komandoro kryžių už nuopelnus Lietuvai gavusi Europos Komisijos Vidaus reikalų Komisarė Ylva Johansson vis dėlto teigia, kad EK nesvarsto galimybės įteisinti prieglobsčio teisės atšaukimo. ES narės ir toliau yra įpareigotos pilnai gerbti žmogaus teises bei laikytis tarptautinės teisės normų. Johansson mini ir tai, kad EK ir toliau stebės teisinius pokyčius valstybėse narėse, ir imsis reikiamų veiksmų siekiant užtikrinti pagrindinių žmogaus teisių apsaugą. Ar įstatymo kūrėjai apsvarstė, kaip Lietuva reaguos, jei prieš ją, kaip ir prieš Vengriją, bus pradėtos ES teisės pažeidimo procedūros? Ar imsimės kovos prieš „Briuselio diktatą“? Esama ir kito pavojaus: kodėl Lietuvai patvirtinus šį įstatymą to paties nepadarytų ir kitos dešiniosios ES šalių vyriausybės? Kiek įtampos sukeltų tokiu atveju neišvengiami nesutarimai tarp šalių narių ir kokią naudą jie atneštų priešiškiems režimams Rytuose?


Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia


Dažnas komentatorius, būtų tai pagal profesiją politikas ar stalius, besipiktindami apgręžimo politikos kritikėmis klausia: o kas mokės už prieglobstį ir integraciją? Remiamasi prielaida, kad dabartinė politika yra už dyką. Tačiau tvoros kainuoja (Lietuvos atveju, 152 mln. eurų), pabėgėlių sulaikymas už ES ribų kainuoja (Turkijai pažadėti 5 mlrd. eurų), civilinių pajėgų apmokymas ir išlaikymas kainuoja (Vengrijoje šių pajėgų įkūrimo metu skirta 340 mln. JAV dolerių). Tačiau už pasirinktą migracijos politiką mokama ne vien pinigais. Ką atidavėme už 631 dieną*, praleistą įtemptoje niekieno žemėje tarp dviejų valstybių, kur negalioja net įstatymai saugantys teisę į gyvybę, kur elementarus įstrigusių žmonių saugumas nėra niekieno atsakomybė? 

Reikalai tikrai nekuria valstybinių ordinų dalinimo nuotaikos. Dalį su prieglobsčio politika susijusių sprendimų, liečiančių žmones iš Afrikos ir Vidurio Rytų, patikėjome asmeniui, manančiam, kad Afrikos ir Vidurio Rytų žmonės nevertina savo vaikų. Savo pasienyje radome 2 žuvusius žmones, dar 3-ims atstūminėjimų aukoms buvo amputuotos galūnės. Tokių atvejų tikriausiai būtų buvę daugiau, jei ne humanitarinę pagalbą teikę „Sienos Grupės“ savanoriai – tačiau ir juos bandyta patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Sudarėme sąlygas vystytis situacijoms, kurių rasistinis turinys yra toks sodrus, kad JAV būtų sukėlęs daugiasavaitinius protestus – mes į jas nereagavome. Priėjimo prie prieglobsčio prašymų statistika kelia įtarimų, kad pasienyje galimai vyksta rasinis profiliavimas. ES skirtą pagalbą skyrėme kritikos neatlaikančiai ir galimai politizuotai prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūrai. Panašu, kad neužtikrinome ir prieglobsčio ieškančių žmonių prieigos prie teisinių konsultacijų. Paskutinės minutės principu organizavome Lietuvoje jau gyvenusių ir dirbusių žmonių naktines deportacijas. Negirdėti nieko apie migracijos ir prieglobsčio sistemų stiprinimą, kuris mažintų įtampas ateityje išaugus migracijos srautams. Vykdydami apgręžimus pažeidinėjome žmogaus teises saugančius įstatymus taip pamindami teisės viršenybę. Auginome „kito“ baimę savo visuomenėje: 2021 metų apklausos rodė išaugusį visuomenės nepasitikėjimą ir įtarumą pabėgėlių atžvilgiu. Praėjus metams, negatyvios nuostatos pabėgėlių atžvilgiu šiek tiek sušvelnėjo, tačiau visuomenės požiūrio į migrantus ir integracijos perspektyvos išlieka nematomomis problemomis. Priėmėme įstatymą paminantį žmogaus teises ir prieštaraujantį tarptautinės teisės normoms, sukūrėme precedentą tokio pobūdžio pažeidimams ateityje. Nusekėme klasikiniu keliu, leidžiančiu populistiniams dešiniesiems krautis politinį kapitalą iš migracijos problemos. Nepadarėme nieko išties produktyvaus ilgalaikiam Lietuvos ir ES saugumui sustiprinti. Visa tai – sėkmingas atsakas į hibridinę grėsmę, teigia VRM ir NSGK atstovai.

Mus į šį tašką atvedę politikai visuomenei teigė, kad siekia užkirsti kelią migracijos instrumentalizacijai. Tam prireiks dviejų dalykų. Pirma – kad pasaulyje išnyktų diktatoriai ir autoritarai. Antra, kad išnyktų priežastys, motyvuojančios žmones migruoti: ekonominė ir politinė nelygybė tarp valstybių, neapykanta kitokiems, klimato kaita, internetas, ir vidaus degimo variklis. Iki tol – arba mokėsime sienos ir lazdos politikos kainą (žiūrėti aukščiau), arba, bent pradžiai, pereisime prie konstruktyvesnių diskusijų. O jų, kaip ir alternatyvų, tikrai yra.

* Nuo pirmojo prieglobsčio ieškančių žmonių išstūmimo 2022 rugpjūčio 3 d. iki apgręžimų įstatymo priėmimo 2023 balandžio 25 d.

1 thought on “631 diena niekeno žemėje

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *