Vilniaus „Transrevio“ autobuso vairuotoja: mes dirbame nežinioje

Praeitą gruodį Vilniaus viešojo transporto vairuotojai sugrąžino viltį, kad streikas yra veiksminga priemonė užsitikrinti geresnes darbo sąlygas. Po kelias savaites trukusio streiko darbuotojai iškovojo kolektyvinę sutartį, kurioje buvo nustatyti aiškūs kriterijai, kaip ir kada kils jų atlyginimai, premijos už darbo stažą, ir konkretūs įmonės vadovybės įsipareigojimai gerinti darbuotojų darbo sąlygas.

Tačiau šiai darbuotojų pergalei pavojų kelia Vilniaus miesto savivaldybės politika viešojo transporto sektoriuje. Savivaldybė iki šiol delsia pradėti derybas dėl bendros kolektyvinės sutarties visam transporto sektoriui. Pagrindinis argumentas – privačių vežėjų siūlomi trečdaliu pigesni įkainiai už kilometrą, kurie vilioja savivaldybės tarybos narius mažesnėmis išlaidomis transportui. Apie darbą privačioje įmonėje ir kaip atsiranda tokie dideli įkainių skirtumai kalbamės su Janina, UAB „Transrevis” vairuotoja ir profesinės sąjungos aktyviste.

Kokios Jūsų aktualijos šiandien?

Šiandien pagrindinių aktualijų yra kelios. Pirmiausia, gyvename visiškoje nežinioje dėl įmonės ateities. 2024 m. pavasarį baigiasi sutartis su savivaldybe ir įmonės vadovai mums nesako, ar jie ruošiasi dalyvauti konkurse teikti viešojo transporto paslaugas, ar ne. Apskritai įmonė su darbuotojais nesitaria. Pavyzdžiui, naujoji bilietų sistema: atėję į darbą vieną rytą radome ją jau sumontuotą. Jokių mokymų, jokio pasitarimo, kaip naudotis šia sistema, nebuvo – pats turi viską suprasti ir išsiaiškinti. O sistema gan prasta: kai nutrūksta internetas, visame autobuse išsijungia komposteriai, todėl sistemą reikia iš naujo paleisti. Vieną dieną viskas veikia, o kitą tenka keturis ar penkis kartus perkrovinėti sistemą. Tai – papildomas stresas vairuotojams.

Antra problema, kuri yra bendra visam sektoriui, – tragiškas vairuotojų trūkumas. Mūsų įmonėje dirba apie 170 vairuotojų. Kiekvieną rytą maždaug 16-oje maršrutų neišvažiuoja autobusai, tiesiog nėra, kas juos vairuotojų. Apie 40 proc. vairuotojų yra pensinio amžiaus, 30 proc. – „nestabilūs“, t.y. tokie, kurie gali dingti savaiteii. Ir tik likę 30 proc. yra darbingi, dar ne pensinio amžiaus žmonės. Dalis vairuotojų yra iš VVT, jie ateina pas mus užsidirbti papildomai.

Dėl to mes esame nuolat verčiami dirbti viršvalandžius. Mūsų vairuotojai dirba nuo 200 iki 250 valandų, nors mėnesio norma yra apie 170 valandų. Kai kurie vairuotojai per mėnesį turi vos keturias laisvas dienas.

Iš kur atsiranda tokie kainų skirtumai tarp įmonių siūlomo kilometražo kainos? Kaip skiriasi jūsų ir, pavyzdžiui, VVT įmonės darbuotojų darbo sąlygos?

„Transrevyje“ mes patys ir kurą pilam, ir Adblue katalizatoriausskystį pildom, patys ir autobusus plaunam. O VVT vairuotojai ateina į darbą, gauna vadinamąjį vairuotojo aplanką ir važiuoja su parengtu autobusu. Šiandien jie gauna ir 30 eurų priedą už bilietėlių pardavinėjimą, o mes – ne. Pas mus daug blogiau nei savivaldybės įmonėje. Dabar mūsų atlyginimas kaip minimumas – 5,50 euro už valandą, plius apie 5 eurai – kintamoji dalis, kuri atitinkamai skiriama pagal tam tikrus kriterijus, kurių yra dešimt. Tačiau darbdavys gali vienašališkai šį priedą keisti, nuimti, jeigu, pavyzdžiui, „pinigų nėra“. Tad mes nuolat esame nežinioje.

Kaip sakiau, įmonės atstovai su mumis beveik nesikalba. Mes net nežinome tiksliai, už ką gauname atlyginimą. Šiuo metu stengiamės išsireikalauti, kad atlyginimo lapeliuose būtų parašyta tiksliai: kur yra pagrindinės valandos ir atlyginimas, kur yra priedas ir kur – viršvalandžiai. Dabar tiesiog gauname lapelį su parašyta bendra atlyginimo suma. Kiek savo prakaitu, praktiškai – krauju, uždirbame, tiek ir gauname: darbą pradedame ketvirtą ryto, o apie pusę trijų būname namie.

Mūsų įmonėje nėra kolektyvinės sutarties, todėl negauname priemokų už stažą, yra labai didelė žmonių kaita. Dažnai žmonės pereina į „Kautrą“. Pasižiūri, kur 20 eurų atlyginimą pakelia, ten ir bėga. O dabar gal bėgs į VVT. Todėl aš sakau – padarykime normalią kolektyvinę sektoriaus sutartį, taip bus galima visur suvienodinti atlyginimus ir darbo sąlygas. Tada žmonės nelakstys iš vienos įmonės į kitą, visiems bus aiškiau ir ramiau.

Mūsų autobusai yra labai nekokybiški. Penkeri metai, ir jau visi barška, tarška, surūdiję. Čia turėjo būti stiklas – atskirti vairuotojui nuo žmonių, o jo nėra, aš visada dirbu triukšme. Šitas „Skanias“ Lenkijoje surinkinėjo, darė kuo pigiau. Neseniai kai buvome pas merą Benkunską, jis pasakė, kad vežėjams bus reikalavimas atnaujinti parką, nes nauji autobusai labai greitai susidėvi.   Nežinau, ar mūsų įmonė tai darys, ar ne.

Papasakokite daugiau apie savo darbą, ar patinka vairuoti autobusą? Kaip tapote aktyviste profesinėje sąjungoje?

Pagal specialybę esu buhalterė ir tik prieš penkerius metus gavau vairuotojo profesionalo teises. Nepatiko man popieriaus vergija, tad išėjau vairuoti autobuso, čia – man spakainiau. Anksčiau būdavo pareini namo ir vis dar galvoji, kaip tą ir aną padaryt… O dabar darbo naktį nesapnuoju, kartais tik su mašina važiuodama stotelėje sustoju, kol suprantu, kad tai – ne autobusas ir niekas pas mane neįlips [juokiasi].

Įmonėje dirbu penkerius metus, palyginus tai dar nėra daug. Man patinka šitas darbas, patinka vairuoti. Aš į darbą einu ne tik užsidirbti, bet ir malonumą patiriu. Aišku, darbas yra atsakingas, laikas tarp stotelių labai trumpas, reikia greitai važiuoti, o tada keleiviai pyksta, kad vežam juos kaip bulves. O juk kas penkias minutes važiuoja kitas autobusas, jeigu užtrunki, jis jau tave veja, ir tada išeina traukinukas.

Esu buvusi profesinėje sąjungoje ir anksčiau, bet – kaip narė. Kai atėjau dirbti į „Transrevį“, čia su žmonėmis buvo nesiskaitoma. Pagalvojau, kad reikia suburti profsąjungą. Surinkau 60 žmonių ir įkūrėme šią organizaciją. Bet tada buvo išrinktas kitas vaikinas, kuris dėl problemų darbe  galiausiai išėjo iš darbo, ouž profsąjungos vairo tada stojau aš. Bet šiandien mūsų likę tik mažuma, visi kiti išėjo iš darbo. Mano, kaip pirmininkės, darbas yra savanoriškas, neapmokamas. Stengiamės kaip galime, bet šiandien yra labai sunku įtikinti žmones jungtis ir solidariai siekti gerinti darbo sąlygas. Jie tik nori dirbti, be to, jaučia, kad teisybės nerasi. Žmonės yra nusivylę, nes nežino, kaip bus toliau.

Taigi mūsų ateitis yra neaiški. Jeigu mūsų įmonė laimės konkursą, tai bus viskas gerai. O jeigu ne… Mūsų vadovybė kalba, kad vairuoti autobusus gali pradėti ir aštuoniolikmečiai. Nesuprantu jų, juk žmogus ką tik baigęs mokyklą ilgai darbe neišbus, jis ieškos savo profesijos, studijuos. O  čia reikia patirties ir kantrybės, vis dėlto vežame žmones.

Vilnius – vienintelis miestas Lietuvoje pasirinkęs konkursuoti viešojo transporto paslaugas (Jurgio Valiukevičiaus komentaras)

Vilnius yra vienintelis iš didžiųjų Lietuvos miestų, mokantis privačioms įmonėms už viešojo transporto paslaugų teikimą. Nors savivaldybė pati valdo viešojo transporto įmonę, ji aptarnauja tik apie du trečdalius visų miesto maršrutų, likusią dalį dalinasi dvi privačios įmonės: UAB „Kautra“ ir UAB „Transrevis“.

Sprendimas pusiau privatizuoti viešąjį transportą argumentuojamas kaštų mažinimo logika. Konkurencija tarp privačių ir viešųjų įmonių savivaldybei ir miesto gyventojams esą turėtų užtikrinti mažesnes sąnaudas viešosioms paslaugoms. Ar konkurencija užtikrina ir žemesnes paslaugų kainas, – į šį klausimą atsakyti paliksiu keleiviams. Tačiau tokia sistema bet kokiu atveju yra bloga darbuotojų teisių atžvilgiu. Dėl mažesnės paslaugos kainos konkuruodamos įmonės neišvengiamai taupo  vairuotojų atlyginimų ir jų  sveikatos sąskaita,nes darbuotojų darbo užmokestis sudaro apie du trečdalius įmonės kaštų.

Pagal ankstesnės Vilniaus miesto tarybos parengtus planus, nuo 2024 m. numatoma didinti konkursuojamų maršrutų skaičių. Planuojama, kad per dvejus metus bendras maršrutų kiekis išaugs 23,83 proc.: nuo 48,9 mln. km/metus iki 64,2 mln.km/metus. Savivaldybė šį išaugusį maršrutų skaičių siūlo konkurso būdu paskirti privatiems vežėjams. Nepaisant bendro maršrutų skaičiaus augimo, savivaldybės įmonės VVT ridos metinis atstumas turėtų sumažėti nuo 37,6 iki 29,5 mln. km/metus, t.y. iš viešosios įmonės planuojama atimti daugiau nei penktadalį užsakymų – 21,54 proc.

Kol kas naujasis meras Valdas Benkunskas nėra nei patvirtinęs, nei paneigęs, ar tęs ankstesnės savivaldybės planus. Pasak savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ vadovo Gintaro Macijausko, VVT įmonės darbo apimtis siūloma sumažinti dėl šios įmonės negebėjimo užtikrinti paslaugų kiekio ir nekonkurencingų paslaugų įkainių.

Kadenciją baigęs ir čekiukų skandale minėtas Laisvės partijos narys Gediminas Jaunius pateikė kiek kitokią VVT maršrutų mažinimo logiką. Kovo 29 d. įvykusiame savivaldybės tarybos posėdyje jis teigė, kad „kokurencingumas ir pasitikėjimas privačiu sektoriumi yra vienas iš mūsų stiprybės elementų. Tai patvirtino ir ką tik buvę streikai, kurie paralyžiavo mūsų miestą. O atvirumas ir įsileidimas įvairių partnerių mus tik padarys stipresniais ir užtikrins geresnę kokybę.“

Vienintelė išeitis viešojo transporto darbuotojams – tai siekti bendros darbo sąlygas ir atlyginimų apmokėjimą viešojo transporto sektoriuje nustatančios kolektyvinės sutarties. Tokiu atveju įmonės, norinčios vežti sostinės gyventojus, privalėtų konkuruoti mažindamos savo administracinius kaštus ar ieškodamos tvaresnių transporto sprendimų, bet ne taupydamos darbuotojų sąskaita. Deramų darbo sąlygų, ilgesnio poilsio užtikrinimas leistų pritraukti jaunų vairuotojų ir išspręsti sektorių slegiančią darbuotojų trūkumo problemą.