Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:
Originalų straipsnį, žinoma, rekomenduoju paskaityti. Nėra jis nei pernelyg geras, nei pernelyg blogas, sakyčiau – programinis. Galbūt tiktų vienuoliktokų pilietinio ugdymo pamokai. Tik į akis iš karto lenda, kad Gritėnas rašo veikiau ne straipsnį, o knygos referatą, geriausiu atveju – recenziją ar pamintijimus perskaičius knygą.
Kokie politiniai mitai leidžia mėsinėti alžyrietį?
Toji knyga – prancūzų istoriko Raoulio Girardet Politiniai mitai ir mitologijos. Gritėnas ją porą kartų pacituoja straipsnio pradžioje, po to tikriausiai tampa kiek nepatogu kartotis. Tad straipsnis sukalamas technika „prancūzų istoriko išvada – jos pritaikymas šiuolaikinei Lietuvai, kartojame dešimt kartų“.
Čia irgi nieko blogo nėra, geras žanras. Tik žanrą reiktų nurodyti aiškiau, mat tada galėtume suprasti ir šios knygos bei jos autoriaus istorinį ir politinį kontekstą. Prieš tapdamas istoriku, Girardet jaunystėje pasilakstė su kraštutiniais dešiniaisiais, monarchistais bei antisemitais „Action Française“. Per Antrąjį pasaulinį karą, tiesa, veikė prancūzų pasipriešinime naciams. Jau tapęs istoriku, iki gyvenimo galo palaikė „prancūziškojo Alžyro“ idėją ir kolonialistinį Prancūzijos karą Alžyre.
Jei apie tokį negirdėjote ar primiršote, trumpai priminsiu: 1954–1962 m. Alžyre vyko nepriklausomybės karas prieš Prancūziją. Per jį žuvo iki pusantro milijono alžyriečių ir virš 25 tūkst. prancūzų karių. Prancūzų kariuomenė sistemiškai užsiėmė alžyriečių kankinimais – tai 2018 m. pripažino ir Emmanuelis Macronas.
Prancūzų kariuomenė žudė civilius, prievartavo moteris, užsiėmė nėščiųjų mėsinėjimu, suimtuosius kartais iš sraigtasparnio mesdavo tiesiai į jūrą, laidojo žmones gyvus, krėtė juos elektra, marino badu… Ir griežtai cenzūravo bet kokias žinias apie kankinimus. Taip griežtai, kad ši tema liko tabu Prancūzijos visuomenėje keliems dešimtmečiams, o karas vis dar vadinamas „bevardžiu karu“ – mat jo kultūringoje kompanijoje nedera minėti.
Gerai, o ar tai turėtų diskredituoti Girardet knygą apie politinius mitus ir mitologijas? Na, aš jos neskaityčiau, kitiems nerekomenduočiau, ir tikrai jau necituočiau kaip autoritetingo šaltinio apie ideologiją, bet čia jau skonio ir sąžinės reikalas. Problema kiek kita – ar dėl tingumo, ar dėl įtemptos darbotvarkės, ar tiesiog nematydamas reikalo, Gritėnas knygos ir jos autoriaus konteksto skaitytojui nepateikia. Gera recenzija, neapsimetanti politikos apžvalga, bent tiek padarytų.
Kita problema – kai kalbame apie ideologijas (o jei kalbame apie populizmą, tai tikrai apie jas kalbame), pravartu visada duoti žinoti apie savąją, o tuo labiau – apie savo šaltinius. Aš, pvz., esu prisiekęs socialistas. Jei tikėjotės kažko kitko – sveiki pirmą kartą užėję į GPB, neišsigąskit, apsižvalgykit, mes čia įvairias temas nagrinėjame, tikrai išsirinksite. Gritėnas, žinia, yra liberalas. O Girardet buvo prisiekęs nacionalistas, kolonialistas, karo šalininkas, tam tikru gyvenimo metu – ir monarchistas.
Pažiūrėkime, kaip skamba. Originali versija: „Puikioje prancūzų istoriko Raoulio Girardet knygoje „Politiniai mitai ir mitologijos“ yra pabrėžiama…“ Sąžiningai paredaguota versija: „Puikioje prancūzų istoriko, nacionalisto, aistringo prancūzų kolonializmo šalininko Raoulio Girardet knygoje…“ Atviriau? Daug atviriau. Žinome, su kuo turime reikalą, ko reiktų saugotis, į ką atkreipti dėmesį? Žinome.
Vėlgi, pabrėžiu – jokiu būdu nesakau, kad Girardet knygas reiktų dabar deginti prie bibliotekų, ar visiškai netikėti niekuo, ką jis – arba Gritėnas – rašo apie populizmą. Alžyriečių kankinimo palaikytojas taip pat gali pateikti – ir pateikia! – gausybę gerų įžvalgų apie populizmą. Tik Pauliui Gritėnui, ant kiekvieno kampo kalbančiam apie kritinio mąstymo svarbą, reiktų nepamiršti kai kurių šio mąstymo principų taikyti ir sau. „Žinok savo šaltinį ir atvirai jį pristatyk“ – toks sakinys tikrai yra kritinio mąstytojo dekaloge.
Nėra tai toks keiksmažodis
O po tokios ilgos, bet esminės priekabės – apie patį straipsnį ir apie populizmo suvokimą Lietuvoje apskritai. Populizmą Lietuvos „kultūringoji visuomenė“ vaizduoja vienareikšmiškai – kaip baubą. Taip jis pristatomas ir jaunosioms galvelėms tose pačiose pilietinio ugdymo pamokose. Kultūros ministerija ir Jaunimo reikalų agentūra net stalo žaidimą „Populistas“ finansavo – jį galite rasti ir pažaisti bibliotekose.
Viena vertus, toks populizmas, kokį regime dabartinėje Lietuvos ir Europos parlamentinėje politikoje, tikrai užknisa. Suprasti, kokiais mechanizmais jis remiasi – svarbu. Kita vertus, toks vienašališkas kalbėjimas turi kertinių spragų.
Pirmoji – visiškas neįsigilinimas į sąvokos reikšmę ir jos istorinius bei geografinius kontekstus. Gritėnas irgi užsimena apie „iš Senovės Romos laikų kildinamą ir su brolių Grakchų reformomis siejamą interpretaciją“ – bet tik užsimena. O tai, tiesą pasakius, būtų daug įdomiau, nei eilinis „Vėgėlė ir Nausėda yra šūdas, ir aš jums papasakosiu, kodėl“ straipsnis.
Trumpai priminsiu: broliai Tiberijus ir Gajus Grakchai – II a. prieš mūsų erą gyvenę Romos plebėjų tribūnai, siekę įvesti žemės reformą: apriboti privačių valdų kūrimą ant valstybinės žemės, padalinti žemę skurstantiesiems, įsteigti žemės priežiūros komisiją, kuri prižiūrėtų, kad valstybės turtu nebūtų piktnaudžiaujama. Broliai buvo nužudyti politinių priešininkų – bet didžioji jų reformų dalis buvo įgyvendinta, nors ir po jų mirties.
Geografinis kontekstas: „populizmas“ nėra keiksmažodis visame pasaulyje, kaip kartais bandoma pavaizduoti. Kai kuriose pasaulio dalyse, ypač tose, kurios labiausiai nukentėjo nuo europiečių kolonizacijos, t. y., Afrikoje ir Pietų Amerikoje, save populistais išdidžiai vadina nemažai sėkmingų politikų. 1973 m. už CŽV pinigus nužudytasis Čilės prezidentas Salvadoras Allende buvo populistas, populistas yra ir dabartinis Brazilijos prezidentas Lula da Silva, populistas buvo ir legendinis Burkina Faso prezidentas Thomas Sankara. Populistų, ir ne tik šlykščių, esama ir Europoje bei Šiaurės Amerikoje – tai ir Jeanas-RLucas Melenchonas Prancūzijoje, ir Bernie Sandersas JAV, ir „Podemos“ Ispanijoje, ir t. t.
Kodėl? Todėl, kad „populizmo“ šaknyje vis tiek lieka žodis „populus“ – „liaudis“. Čia Gritėnas ir aš sutariame – įsiklausyti į liaudies balsą, atliepti jį, ieškoti būdų jam reikštis realybėje yra geras dalykas. Taip save ir mato minėti politikai. Jie gali patikti arba nepatikti, bet vienu žodžiu tėkštelėję „populistai“, panašu, nurašome milijardų žmonių politinius įsitikinimus, interesus, aktyvizmą, kasdienes ir rinkimines kovas visame pasaulyje.
Dar reiktų priminti, kad ir Lietuva yra turėjusi prezidentą populistą – lietuviškai būtų „liaudininką“. 1926 m. neilgai paprezidentavęs Kazys Grinius buvo vienas pagrindinių valstiečių liaudininkų partijos lyderių. Ir, visai kaip Afrikoje ar Pietų Amerikoje, iš demokratiškai liaudies jam patikėtos pozicijos buvo pašalintas „nepopulistų“ perversmu.
Antipopulisto žinynas: cit, būre!
Taip, pasakyti, kad Vėgėlė ir Nausėda yra šūdas, reikia ir vertinga. Tik tam nebūtinas Gritėnas ir protingiausiųjų mirusių kolonialistų išvedžiojimai. Užtenka, pvz., vieno Vilniaus gatvių rašytojo.
O tuo labiau – kokia yra alternatyva? Kuo daugiau kalbama apie populizmo baubą, tuo labiau ryškėja kita tos pačios monetos pusė – „antipopulizmas“. Jo net elitizmu rimtai nepavadinsi, mat viena iš elitizmo formų dar gali būti noras dalintis gerais, „elitiniais“ dalykais su liaudimi, o „antipopulizmas“ – tai paprasčiausia neapykanta bet kam, kas yra nors kiek liaudiška, kas galėtų patikti „plebėjams“, liaudies laikymas nebeišgelbėjamai durna, apkiautusia ir neverta klausytis.
Ir, nori nenori, kalbos apie tai, koks baisus yra populizmas – be gilesnės labai realių bėdų, su kuriomis ta liaudis susiduria, ir galimų sprendimų analizės – turi tik vieną esminį efektą: jos maitina pasipūtusią, egocentrišką, kietakaktę ir dažnai tiesiog žiaurią antipopulistinę politiką. Jos pavyzdžiai, mano kuklia nuomone – štai ši, dabartinė konservatorių vyriausybė (durkite pirštu į kurias nors žinias iš pastarųjų trejų metų ir pasirinkite jų citatą), arba visi Šimašiaus savivaldybės viešieji ryšiai. Va tokie va, pavyzdžiui, kaip šis, ant (vėl nebe)statomo Nacionalinio stadiono tvoros: tylėk, būre, tu delfio komentatoriau, runkeli tu, antroji Lietuva tu! Tai aišku, kad pastatysim!
Tad, jei Gritėnas surašė populisto žinyną – pasilinksminkime ir mes. Kaip atpažinti toksiškąjį antipopulizmą?
Pirma. Antipopulistas geba iškrypusiai didžiuotis, kad yra nepopuliarus. Tai būdinga tiek dešinei, tiek kairei, bet labiausiai, žinoma, centrui. Nuo žodžių „nepopuliarus sprendimas“ geram antipopulistui padažnėja pulsas, ima švelniai prakaituoti rankos, išsiplečia vyzdžiai. Nėra labai svarbu, geras tai sprendimas, ar ne. Bet svarbu, kad jis beveik niekam, išskyrus patį antipopulistą ir saujelę palaikytojų, nepatiktų.
Jei esi kairėje – nelįsk iš pogrindžio, apsikrauk niekad neskaitytų zinų dėžėmis ir atsijunk internetą, būk tikras, autentiškas ir nesumeluotas. Jei esi dešinėje – rėžk per pensijas, šerk liaudžiai „karčias piliules“, pildyk visų tarptautinių bankų ir valiutos fondų reikalavimus, bet niekuomet, dieve sergėk, niekuomet nedrįsk padaryti ką nors gero saviems žmonėms.
Antra. Susikibkime už rankų ir padėkokime dievui už status quo. Kaip „Tiesa“ anksčiau rašydavo: esama tam tikrų problemų, bet, nepaisant to, strauni progreso banga mus visus neša pirmyn. Jei kokiam runkeliui šūdinais kaliošais kažkas nepatinka – lai važiuoja jis pas Putiną ir Lukašenką! Gyvename geriausiame iš įmanomų pasaulių, reikia tik džiaugtis ir kas dieną apvaizdai dėkoti.
Pokyčiai? O ne, istorija pilna pokyčių, kurie atnešė tragedijas. Geriau nieko nekeiskime (išskyrus kai tarptautiniai fondai pareikalauja), nes dar ką nors sugadinsime. O jei jau reikia – tai kosmetiškai, inovatyviai. Arba jeigu apačios labai nori, ima bruzdėti, streikuoti, rėkauti – pamoderuokime, priskirkime renginio vedėjus jiems, mediatorius, kad patys kokių nesąmonių neprisigalvotų.
Trečia. Save gerbiantis antipopulistas negali kreipti jokio dėmesio į jokias visuomenės emocijas. Politika pagal jį – tik racionalius sprendimus nuolat priimančių individų racionali sąveika. Visa kita – iškrypimas, vedantis mus prie tūkstančio metų tamsos. Vaikų ašaros, policininko nušauta moteris, absurdiški teismų nutarimai, prie sienos mirštantys migrantai, paprasčiausias žmonių pasipiktinimas dėl kasdienių bėdų, netvarkų ir neteisybių – į visa tai reikia žiūrėti ciniškai, per atstumą, su gausybe sarkazmo, galiausiai – palikti visa išmanantiems ekspertams ir atsakingoms institucijoms. Sukurti komisiją. Apsvarstyti komitete. Vyksta tyrimas.
Ketvirta. Bet kokia vienybė, pagal antipopulistus, turi būti patvirtinta iš viršaus. Jei vienybė yra tau gera ir tinkama dabartiniam planui – ji yra gera ir tinkama, už ją bus teikiami apdovanojimai, gerai atsilieps valdžios pamokyta žiniasklaida. Jei žmonės vienijasi ne taip, kaip tau norėtųsi, „neteisingai protestuoja“ – jie arba populistai, arba naudingi idiotai, arba kraujuojančios širdelės, arba tiesiog durniai, arba (kai jau niekas nebeveikia) – priešiškojo užsienio agentai.
Penkta. Antipopulistui nereikia tikro populiaraus demokratinio palaikymo – tiek parlamentinėje, tiek neparlamentinėje politikoje jam pakanka nedidelės, bet atsidavusios šalininkų grupės. Tokie yra, pvz., konservatorių rinkėjai – nors jų stabiliai nedaug, jie visada ateina į rinkimus, visada stovi partijos užnugaryje ir tiki, kad, nepaisant šimto skandalų ir tūkstančio politikos, komunikacijos, strategijos kliurkų, tai yra vienintelis kelias priekin. Jiems mobilizuoti net nereikia aistros ar polėkio – pakanka tik, kaip minėta, kasdien dėkoti už status quo.
Ir šešta. Tikriausiai svarbiausia – šlykščiajam antipopulizmui reikia šlykščiojo populizmo. Antipopulistų šalininkams ir rinkėjams visada reikia „tamsiosios pusės“, kuri būtų kvaila ir bjauri. Ji reikalinga, kad iš jos būtų galima nuolat šaipytis ir bijoti pačiam bei gąsdinti kitus: jei tik nors pora centimetrų žengsi už praminto takelio – nugarmėsi į vėgėlių pilną dugną. Vienas pagrindinių antipopulizmo principų – „Nenorėk geriau, nes bus blogiau“. O orlauskai, gražuliai ir mokytojos astros kaip tik ir parodo – va taip va bus blogai, jei ne mes, tai valdžioje bus va šitie.
Tyrimai ir politologai mums jau seniai porina, kad būtent nusivylimas antipopulistine – mūsų interesų neatliepiančia, tik sau pačiai įdomia, realių kasdienių problemų nesprendžiančia, piarščikais lyg skydais apsistačiusia, ekonominiais burtažodžiais ir mamišku tonu su mumis iš aukšto šnekančia – politika į viršų ir kelia trumpus, džonsonus, orbanus, vėgėles, nausėdas ir bolsonarus. Bet, panašu, tiek dauguma politikų, tiek kai kurie politikos apžvalgininkai vis dar tingi užsiimti šia problema iš esmės.
Nes, žinote, tikriausiai tuomet reiktų pasiremti daugiau nei viena prancūzų nacionalisto knyga.
Patiko straipsnis? Prisimesk euru kitu
