Rūpestis be pabaigos: apie kairumą ir kenčiančias aukas

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Šalia minėtų temų kėlimo čia galima pastebėti tam tikrą humanitarinę perspektyvą ir orientaciją į kenčiančias aukas. Viena jos išraiška – gausiai reiškiamas gailestis ir susirūpinimas: galima paminėti nesibaigiantį dalijimąsi kančią liudijančiais vaizdais ir palestiniečių poezija, nužudytų vaikų vardų skaitymo akcijas nuo emocijų stringančiais balsais ir kt. Šis susirūpinimas daugeliu atvejų (ypač turint omeny aukų skaičių) yra suprantamas kaip grynai žmogiška reakcija, kuri nebūtinai nenuoširdi ar bloga; vis dėlto dėl jo galima iškelti įvairių klausimų, taip pat ir iš perspektyvos, kurią galima sieti su politine kaire. 

Vienas iš šių klausimų – kodėl kairieji apskritai skiria ar turėtų skirti šiam kentėjimui tiek daug dėmesio? Be to, kodėl ši tema dažnai įgauna bene centrinę svarbą? Vis tik, vargu ar susiklosčiusi situacija sukuria vietos kokiai nors pozityvaus projekto galimybei ar strategijai, vienokiai ar kitokiai (socialistinei, socialdemokratinei ar kt.) ateities vizijai, kuri, atrodytų, politinei kairei turėtų būti reikšminga (1). Vienas galimas atsakymas į minėtą klausimą yra toks, kad vienokia ar kitokia ateities perspektyva daliai kairės šiandien nevaidina pagrindinio vaidmens – šią pakeičia susirūpinimas dėl kenčiančių aukų, tam tikras siauras, moralistinis (ir moralizuojantis) humanitarinis rūpestis, o kiti, platesni politinės kairės siekiai, yra atidedami ir užmirštami.

Akivaizdu, kad galima kalbėti apie tam tikrą orientaciją į aukas, „aukizmą“, kuris nuolat iškyla tame, kas šiandien tiek kai kurių kairiųjų, tiek jų kritikų iš kitų politinių stovyklų vadinama politine kaire. Kitaip nei kartais teigia kai kurie (dažnai vienokia ar kitokia demagogija užsiimantys) politinės kairės priešai, kurių retorikoje kairumas arba „leftizmas“ kartais tampa daugiau ar mažiau sinonimišku „aukizmui“ (galima prisiminti kad ir seną „sjw“ klišę), visos šiandieninės kairės toli gražu negalima redukuoti į tokią orientaciją į aukas – kairė, be abejonės, turi įvairiausių formų. Nepaisant to, tokia kritika turi nemažai tiesos, o tai, savo ruožtu, turėtų būti blogas ženklas politinei kairei: kairieji, kartais, atrodo, labai savanoriškai, iš tikrųjų tampa dešiniųjų sukurta jų karikatūra (tiesa, šis platesnio tyrimo reikalaujantis procesas – abipusis). Tai, kas vadinama kairumu, yra dažnai susiję būtent su tam tikru humanitariniu impulsu padėti kenčiančioms aukoms, kuris persmelkia ir orientuoja kairiųjų mąstymą ir veiklą. Orientacija į aukas šiandieninėje kairėje vaidina reikšmingą vaidmenį – reikšmingą tiek su šia politine kryptimi siejamoje teorijoje, tiek kai kurių aktyvistų savęs supratime. Vis dėlto, toks kairumo supratimas, kaip matysime, toli gražu nėra savaime suprantamas ir būtinas.

Aukų svarba skirtingose politinės kairės išraiškose įgauna įvairių, daugiau ar mažiau reikšmingų formų. Čia aptarsime tam tikrą žmogaus teisių gynimui artimą kairumo supratimą, kurį labai preliminariai galima pavadinti „NVO-socialinio teisingumo kaire“ ir kurį, galbūt dėl istorinio skirtingų kairės formų nebuvimo, ypač nesunku pastebėti šioje šalyje, kur profesionalių kenčiančiųjų gynėjų, žmogaus teisių NVO ir panašių organizacijų, atrodo, atsiranda vis daugiau. Net ir laikydamas save radikalesniu, toks kairumas čia dažnai nenutolsta nuo žmogaus teisių aktyvizmui artimo mąstymo, kuris kartais papildomas suabsoliutinta tapatybine filosofija, „intersekcionaliu“ supratimu apie aukų statusų persidengimus, „opresijos laipsnius“, koeficientus ir pan. Akivaizdu, kad žmogaus teisių gynimo negalima redukuoti į rūpestį dėl aukų ir jų kentėjimo. Vis dėlto, galima ginčyti, kad tokiame aktyvistiniame kairume būtent šie neretai vaidina centrinį vaidmenį. Kairumas čia dažnai suvokiamas kaip prasidedantis ir užsibaigiantis ties auka, o aktyvizmas – kaip rūpinimasis aukomis ir dėl aukų; kairieji esą yra tie, kuriems rūpi aukos. Kairė čia suprantama moralistiškai: kaip geri, rūpesčio pilni, kitų skausmui jautrūs žmonės. Ši perspektyva, savo ruožtu, implikuoja ir jos perskyros nuo politinės dešinės supratimą: pastaroji yra ne kas kita, kaip blogi žmonės, prieš kuriuos pirmieji kovoja (2). Kairieji – tikrieji jautrumo profesionalai. 

Rizikuojant tam tikru abstraktumu, galima pabandyti įvardinti kai kuriuos tokios į aukas ir kentėjimą orientuotos kairės mąstymo bruožus. Aukos čia suprantamos kaip žmonių grupės, tapusios vienokios ar kitokios priespaudos objektais, t. y. vienu ar kitu būdu netekusios dalies arba visos savo laisvės, agency. Šį laisvės netekimą aktyvistinėje retorikoje esmingai papildo (arba netgi pakeičia) aukų patiriama kančia. Toks kairumas pagalbą kenčiančioms aukoms mato kaip pagrindinį savo tikslą. Su tokia orientacija susijęs impulsas nuolat ieškoti naujų aukų bei naujų kentėjimo būdų, o kai kurių grupių aukos statusas atrandamas vis iš naujo, be pabaigos. Tai nereiškia, kad aukos šioje mąstymo tendencijoje būtinai tėra tariamos: šis statusas dažnai turi aiškų pagrindą, o kentėjimas – labai tikras. Vis dėlto, nepaisant šiame aktyvizme dažnai deklaruojamo objektyvumo ir neideologiškumo, šio statuso suteikimas, aukų grupių, jų svarbos arba patiriamos kančios masto nustatymas būna mažiau ar daugiau paveiktas įvairių politinių veiksnių, ideologijų ir besikeičiančių madų (politinei dešinei, savo ruožtu, savaip atkartojant šį mechanizmą ir iškeliant savų aukų).

Dažnai pasirodanti mąstymo ypatybė tokiame aktyvizme – platesnių, sisteminių pokyčių horizonto, pasaulio transformacijos ir ateities vizijos, o kartu ir bet kokios platesnės teorinės perspektyvos neturėjimas (arba neteikimas šiai didelės svarbos). Juos pakeičia apsiribojimas pagalba (pripažintoms) aukoms esamos tvarkos viduje ir su ja susiję praktiniai klausimai. Tuo pačiu čia nelieka subjekto, kuris kitose to, kas vadinta politine kaire, apraiškose, turėjo būti atsakingas už sąmoningus sisteminius pokyčius (pvz., darbo klasė, nusakyta kaip „absoliutus istorijos objektas, galintis tapti jos pirmuoju socialiniu subjektu ir realizuoti žmonijos sąmoningą savideterminaciją“) (3). Šį subjektą pakeičia auka, kuri viena ar kita prasme yra pasyvi, t. y. patirianti žalą ir gaunanti (aktyvistų) pagalbą ir rūpestį. Pagrindiniu agentu čia tampa patys aktyvistai. Šį mąstymą iliustruoja šia, siauresne prasme, suprastos aktyvisto sąvokos skirtumas nuo senesnės organizatoriaus sąvokos, kurios atveju agentu tampa organizuojama grupė.

Dėl šio mąstymo siaurumo jį kartais perima ir organizacijos, kurios paprastai su politine kaire nesiejamos. Tokio persiėmimo pavyzdys Lietuvoje – savotiškas Laisvės partijos politinis fenomenas, pritraukęs nemažai su žmogaus teisių NVO besisiejusių veikėjų ir, šalia kitų dalykų, kai kuriuos aktyvistinius siekius suderinantis su savo neoliberalia startup’ų ir pozityvumo ideologija. Nepaisant kairiųjų priešiškumo pastarajai, akivaizdu kad ši partija dalinasi su jais nemažą dalį savo idėjų. Tarp šių, be abejonės, tam tikrą vaidmenį vaidina laisvės išpildymas, žmogaus teisės ir progresyvumas labai abstrakčia prasme, kaip bendra liberalizmo ir politinės kairės ideologinė šaknis (4). Vis dėlto, šalia šio, tradicinio ir riboto bendrumo, nesunku pastebėti ir čia aptariamą orientaciją į aukas ir rūpestį jomis (kurio vienas pavyzdys bus aptartas vėliau), kairiųjų atveju bent dalinai išstumiantį platesnę ideologinę perspektyvą su šios specifiškumais. Dėl šio persidengimo iš kairųjų Laisvės partijai tenkanti kritika neretai apeliuoja tik į jos pažadų netesėjimą, į kai kurių aukų užmiršimą, į „intersekcionalumo“ ar jautrumo trūkumą. Tiek čia aptariamą kairę, tiek Laisvės partiją šiuo atžvilgiu vienija rūpesčio visuomenės marginalizuotomis, priespaudą patiriančiomis ir kenčiančiomis aukomis perspektyva.

Apie kairės įvairovę 

Žmogaus teisių ir pagalbos kenčiančioms aukoms aktyvizmas labai skiriasi nuo didelės dalies 20-ojo amžiaus kairės formų – tiek socialdemokratinės, tiek komunistinės, tiek vakarų, tiek rytų, tiek „senosios“, tiek (dalinai (5)) „naujosios“. Skirtumas, be kita ko – pastarųjų užmačiose pakeisti pasaulį, įgyvendinti plačius sisteminius pokyčius, „paimti istoriją į savo rankas“, radikalios transformacijos siekyje arba bent jau orientacijoje į šią kaip į „reguliacinę idėją“. Tokį požiūrį daugiau ar mažiau dalijosi visi vienaip ar kitaip su marksizmu susiję projektai. Iš dalies dėl jų nesėkmės dvidešimtajame amžiuje ir šios sukelto nusivylimo, iš dalies dėl socialinių ir politinių procesų (kurie bus aptarti vėliau), žmogaus teisių NVO aktyvizme ir jo įtakotoje kairėje platesnių pokyčių klausimai nebekeliami arba teturi gana miglotą formą, neišplėtotas ir ambivalentiškas idėjas apie kažkada, palaipsniui, pasikeisiantį visuomenės požiūrį, apie moralinį progresą, kuris, kaip matysime, taip ir neateina.

Autorė Kristin Ross žmogaus teisių aktyvizmo specifiškumą ir skirtumą nuo ankstesnių kairumo formų užfiksuoja nagrinėdama kai kurių reikšmingų 1968-ųjų gegužės įvykių Prancūzijoje dalyvių ideologiniais virsmais pažymėtas biografijas. Viena iš tuometinių radikalų ideologinių transformacijų buvo šio pobūdžio „trečiojo pasaulio“ išsivadavimo judėjimų supratimo per revoliucinio subjekto idėjos prizmę pakeitimas žmogaus teisių diskursu. Ją Ross iliustruoja aktyvaus 1968 m. veikėjo, vėliau tapusio vienu iš žmogaus teisių NVO „Medikai be sienų“ įkūrėjų Bernard Kouchner, gyvenimo trajektorija. Šioje, pasak Ross, pasirodo, kaip „7-ojo dešimtmečio kolonijinio arba trečiojo pasaulio kitas iš aktyvaus (militant) ir kalbančio (articulate) kovotojo ir mąstytojo virsta į „auką“, ginamą žmogaus teisių, čia suprastų griežtai kaip aukos teisės, teisės tų, kurie neturi pajėgumų reikalauti savo teisių arba sukurti savo pačių problemoms politinį sprendimą.“ (6)

Panašią tendenciją aptaria ir filosofas Alainas Badiou (7). Pasak jo, su „realiai egiztuojančio socalizmo“ nuosmukiu ir žlugimu, lydėtu ir platesnio marksizmo ir su juo susijusių emancipacijos projektų įtakos sumenkėjimo, susijęs „žmogaus teisių ideologijos“ iškilimas. Šioji su savimi nešė tam tikrą plačiai įsigalinčią ir valdančių galių įrankiu lengvai tampančią etiką, kurios principai – gailestis aukoms ir identifikacija su kenčiančia gyvybe. Žmogaus teisės šioje ideologijoje suprantamos kaip teisės būti apsaugotam nuo blogio: „teisės prieš netinkamą elgesį ir žalą kieno nors gyvybės atžvilgiu (nužudymų ir egzekucijų siaubai), kūno atžvilgiu (kankinimo, žiaurumo ir bado siaubai) ir kultūrinės tapatybės atžvilgiu (moterų, mažumų pažeminimo siaubai)“. Tokia etika turi tam tikra prasme negatyvų pobūdį: pozityvų emancipacijos projektą čia pakeičia ribota orientacija prieš blogį, t. y. prieš žmogaus teisių pažeidimą ir kančios kėlimą (o tokia orientacija, pasak Badiou, paradoksaliai, sumenkina žmogaus statusą iki kenčiančio gyvūno), kur gėris suvokiamas tik kaip tokio blogio nebuvimas.

Neabejotina, kad minėtieji 20-ojo amžiaus kairės projektai ir judėjimai vienaip ar kitaip kalbėjo apie kentėjimą, o kova prieš priespaudą, kuri savaime implikuoja priespaudos aukų egzistavimą, neatsiejama nuo politinės kairės idėjos (jei šiai galima suteikti kokią nors bendrą reikšmę). Vis dėlto, santykis su priespaudos aukomis ir šių vaidmuo politinės kairės istorijoje dažnai buvo kitoks nei NVO ir žmogaus teisių aktyvizme. Darbo klasė marksizme (kurio nemoralistinis pobūdis jau nemažai aptartas (8)) buvo reikšminga pirmiausiai ne dėl savo buvimo auka, kuriai, būnant gerais žmonėmis būtina padėti, bet dėl savo pozicijos kapitalistiniuose gamybiniuose santykiuose, padarančios ją šių įveikimo agentu. Socializmas nebuvo vien tik rūpestis kenčiančiomis aukomis. Viena 20-ojo amžiaus politinės kairės istorijos trajektorijų buvo Ross minimo revoliucinio subjekto statuso perkėlinėjimas skirtingoms visuomenės grupėms (lydėtas gausybės teorinių diskusijų ir politinių skilimų): iš darbo klasės – valstiečiams, trečiojo pasaulio nacionalinio išsivadavimo judėjimams ir t. t. Vis dėl to savo centre šie projektai išlaikė pozityvų emancipacijos projektą ir subjektą, kurio užduotis buvo perimti istoriją į savo rankas. Šia prasme, vienu ar kitu būdu, kairė buvo modernybės idėjos, kurios skelbėjai kalbėjo apie autonomiją, laisvę tiek nuo gamtos jėgų, tiek nuo socialinių aplinkybių, tąsa, siekusi išpildyti šios pažadus ir įveikti šios prieštaravimus.

Aukos, dėl kurių susirūpinę tokie aktyvistai – dažnai vienaip ar kitaip visuomenės atstumtos, stigmatizuojamos, nepripažįstamos ir dėl to kenčiančios žmonių grupės (ekologinio aktyvizmo atveju panašų vaidmenį atlieka gyvūnai arba pati gamta), mažumos. Visuomenė savo ruožtu neretai matoma kaip persmelkta prietarų ir neapykantos jų atžvilgiu, atsiliekanti nuo moralinio progreso arba neturinti reikiamų žinių ir suvokimo apie svarbiausius dalykus (pvz., klimato krizę). Šio tipo aktyvizmas neturi organiško ryšio su visuomenės dauguma, su masėmis arba su darbo klase, o jo projektai (kurių tikslai patys savaime nebūtinai blogi) nebūna kilę iš šios išreikštų norų ar reikalavimų. Darbo klasė (arba didžioji jos dalis), savo ruožtu, vargiai mato aktyvistus kaip savo atstovus. Visuomenės daugumos reakcija į juos veikiau varijuoja tarp ignoravimo ir priešiškumo (neatsitiktinai vienas iš aktyvizmo veikimo aspektų neretai būna problemos skubumu besiremiantis siekis apeiti visuomenės nuomones). Be to, šio aktyvizmo santykis su visuomenės mažumomis, kurioms siekia atstovauti ir apginti, dažnai ribotas ir vienpusis: atstovavimas neretai būna pačių aktyvistų pasiskyrimas vienokios ar kitokios „bendruomenės“ atstovais, į šią sumetamiems žmonėms jų jokiu būdu neišrinkus.

Toks atitrūkimas nuo platesnės visuomenės ir orientavimasis į mažumas kaip į kenčiančias aukas – dar viena ypatybė, skirianti šio pobūdžio kairę nuo kai kurių ankstesnių jos formų. Marksistinė politika bent jau teoriškai visada buvo orientuota į darbo klasę būtent kaip visuomenės daugumą, kurią siekė organizuoti ir jai atstovauti. Daug reikšmingesnių 19 a. pab. ir 20 a. istorinių anarchistinės, socialistinės, komunistinės ir socialdemokratinės kairės išraiškų turėjo masinį pobūdį, didelės dalies darbo klasės buvo suvokiamos kaip jai atstovaujančios ir sudarė reikšmingą jos savivokos ir pasaulio dalį. Vienas tokio santykio pavyzdys – kelis milijonus narių turėjusi Italijos komunistų partija, kuri, kaip teigia Lucio Magri (9), dirbantiesiems buvo kaip atskira šalis šalies viduje. Vargu ar čia (kokiu nors kitu atveju) galima kalbėti apie politinės kairės „aukso amžių“ – minėtoji organizacija turėjo daug jau tuo metu kritikuotų trūkumų (tarp kurių – demokratijos stygius, biurokratiškumas, su kai kuriomis visuomenės grupėmis susijusių problemų ir reikšmingų naujų socialinių judėjimų ir pokyčių ignoravimas). Vis dėlto su darbo klase ir masėmis ją, kaip ir daug kitų socialistinių organizacijų, siejo teorinė orientacija ir organiškas ryšys, kuris šiandieninėje kairėje dėl įvairių priežasčių nutrūkęs.

Aktyvizmas istorijos pabaigoje

Viena iš NVO-socialinio teisingumo aktyvizmo ypatybių – savo veiklos ir funkcijos matymas kaip neideologiškos. Rūpestis aukomis nusakomas kaip kova prieš šiandien praeičiai priklausančią neapykantą, kaip progresas, kuris laikomas savaime suprantamu ir nekvestionuotinu. NVO ir kai kurios progresyvios bei kairiosios organizacijos bei judėjimai savo veiklą suvokia kaip tam tikra prasme grynai techninę, t. y. kaip anapus ideologinių klausimų, politinių prieštaravimų ir demokratinės valios esantį problemų sprendimą, reikalaujantį pirmiausia ne politikų, bet aktyvistų ir ekspertų („tai – ne ideologija, tai – žmonės!“). Raudonojo Kryžiaus chartija (10) – bene geriausias tokio deklaratyvaus nepolitiškumo pavyzdys, tačiau savo veiklą neretai panašiai supranta ir organizacijos, kurios, kitaip nei minėtoji NVO, eksplicitiškai nevengia vienokių ar kitokių politinių vėliavų. Toks šio aktyvizmo savęs supratimas kai kuriais atžvilgiais artimas technokratinei politikos sampratai, pagal kurią tam tikros valstybinės politikos funkcijos – ne politikų, atstovaujančių visuomenės grupėms ar ideologijoms, bet ekspertų, neturinčių nieko bendra su ideologijomis, reikalas, kuris neturėtų priklausyti nuo rinkimų ir visuomenės balso.

Toks politikos supratimas Vakarų valstybių politinių institucijų istorijoje, be kita ko, sietinas su laikotarpiu po šaltojo karo, laimėjus liberaliai demokratijai ir diskreditavusis kitoms didžiosioms ideologijos. Tokios politikos iškilimas – viena iš kontraversiškosios, dažnai sukarikatūrinamos „istorijos pabaigos“ idėjos dalių (11). Tuo metu idėjos apie kitokius būdus organizuoti visuomenę ir ekonomiką dingo iš politikos lauko arba buvo marginalizuotos ir imtos laikyti nerealistiškomis. Politika drastiškai susiaurėjo: pavaldumas rinkai tapo savaime suprantamybe, o vienintelis likęs politinis prieštaravimas buvo tarp būdų administruoti valstybę šio pavaldumo ribose. Rinka ir ekonomika buvo nusakomos kaip natūralus procesas, antroji gamta, nekontroliuojama neišvengiamybė, prie kurios galima tik prisitaikyti. Dėl to politika buvo suprantama kaip atsakymai į techninį klausimą: kokie administravimo būdai veiksmingiausi? (12) Buvo pabrėžiamas ekonominių procesų kompleksiškumas, dėl kurio šie reikalavo ekspertų sprendimų ir turėjo būti atriboti nuo demokratinės valios, visuomenės nuomonių, turėjo būti nepolitiški.

---

Prisidėkite prie kritikos:

---

Viena iš šį laikotarpį charakterizuojančių ypatybių Vakaruose, pasak kai kurių autorių, buvo valdančiųjų atsitraukimas iš politikos, politinės valios vykdymo, atsakomybės atsisakymas užmetant ją rinkos procesams arba tokioms technokratiškoms institucijoms kaip ES arba Centrinis Bankas. Šį procesą Vakaruose lydėjo visuomenės depolitizacijos procesas. Politologas Peteris Mairas populiarioje savo knygoje ”Ruling the Void” („Tuštumos valdymas“) (13) aprašo 20-ojo amžiaus antroje pusėje pastebimą tiek kairiųjų tiek dešiniųjų politinių partijų, profesinių sąjungų, įvairių religinių ir pilietinės visuomenės institucijų ištuštėjimą ir tiek rinkimuose, tiek kitais būdais politiniuose procesuose dalyvaujančių žmonių skaičiaus reikšmingą mažėjimą. Šis laikotarpis dėl įvairių priežasčių pažymėtas masių pasitraukimu į privatybę. Viena iš šio proceso išraiškų buvo 20-ojo amžiaus „masinės partijos“, kuri buvo reikšminga jungtis tarp visuomenės ir politikos, mirtis, be kita ko, palietusi ir Vakaruose stipriomis buvusias socialistines organizacijas. Anksčiau visuomenėje įsišaknijusios politinės institucijos tapo tuščiomis išnaromis. 

Su šiuo procesu susijusi ir darbo klasės politikos mirtis bei klasinės savimonės išnykimas. 20-ajame amžiuje politinės partijos didele dalimi buvo suprantamos kaip vienos ar kitos visuomenės klasės atstovės – pvz., Didžiojoje Britanijoje Darbo partija buvo įkurta profsąjungų ir ilgą laiką pačios darbo klasės buvo suvokiama kaip atstovaujanti jos interesams. Šimtmečiui judant link pabaigos, dėl įvairių ekonominių ir kultūrinių priežasčių dirbančiųjų politinės partijos neteko didelės savo tradicinės socialinės bazės dalies, profsąjungų narių skaičiai drastiškai krito, o jų galia buvo sąmoningai apribota neoliberalios politikos. Ši politika, kartu su nestabdoma deindustrializacija ir kitais faktoriais, nulėmė augantį didelės visuomenės dalies priešiškumą pasitraukusiam politiniam elitui, vėliau sustiprintą 2008 m. finansų krizės (kurios išdavos vėliau buvo ir vadinamųjų kairiojo bei dešiniojo populizmų, be kita ko, suprastinų kaip politika, orientuota prieš šį politinį elitą, iškilimai). 

Laikotarpis po šaltojo karo buvo ir visos politinės kairės krizė: didžiosios kairiosios partijos Vakaruose nukraujavo netekusios daug savo narių ir greitai transformavosi į visai kitokio pobūdžio organizacijas, didele dalimi perėmusias neoliberalizmo principus. Šalia jų, dominuojančiomis kairės formomis tapo (neo)anarchizmas ir įvairių tipų, dažnai su progresyviomis NVO susijęs, socialinio teisingumo aktyvizmas. Šioms skirtingoms, bet kai kuriais atžvilgiais ir (tiek asmenimis, tiek idėjomis) persidengiančioms kairės kryptims bendras buvo minėtą laiko dvasią atspindintis didelių, ambicingų, ilgalaikių projektų ir politinės galios siekio atsisakymas. Vietoj jo (su išimtimis) buvo kalbama apie „pasaulio pakeitimą neperimant galios“ (14), „paraštinę revoliuciją“, politikos perkėlimą į kasdienybę. Didele aktyvistinės veiklos dalimi tapo įvairios smulkaus masto bendruomenės iniciatyvos, labdara, humanitarinės akcijos, „mažoji politika“ vietoj galutinai susikompromitavusios „didžiosios“ (15). NVO-socialinio teisingumo aktyvizmas ir su juo susijęs mąstymas iš dalies suprastini būtent aukščiau aprašytos sociopolitinės situacijos kontekste. Vietoj platesnio masto pokyčių siekio ir ambicijos jame priimamas kapitalistinis realizmas, aktyvizmo tikslu tampa smulkus kapitalizmo daromos žalos užlopymas, laikinas simptomų sprendimas, o vietoj gilesnės kapitalizmo analizės ir kritikos iškyla (arba šią pakeičia) moralistinės aukų ir kentėjimo kategorijos.

NVO-socialinio teisingumo kairė paprastai neturi masinės bazės tarp anapus didžiųjų miestų gyvenančios, dažnai mažiau išsilavinusios visuomenės dalies, o jos santykis su pastarąja neretai būna patronizuojantis arba priešiškas (čia galima paminėti su „degrowth“ ideologija (16) atsirandančią savotišką ekologinio diržoveržio politiką, siekius uždrausti taršius automobilius ir įvairius „problematiškus“ produktus ir t. t.). Kairieji aktyvistai paprastai susitelkę didžiuosiuose miestuose, kultūriškai nuo didžiosios dalies darbo klasės ir regionų gyventojų neretai gana nutolę. Šio atitrūkimo nuo didžiosios visuomenės dalies išraiškos – įvairių vienaip ar kitaip iš jos kylančių politinių judėjimų ir procesų nesupratimas, motyvų misinterpretacija arba bent jau aklumas šių sudėtingumui ir niuansams, matant šiuos tik per socialinio teisingumo klišių rėmus, išsiderinęs visuomenės nuomonių ir nuotaikų „barometras“. 

Ekonomistas Thomas Piketty (17) politinei kairei, netekusiai savo bazės tarp darbo klasės ir mažiau išsilavinusios visuomenės dalies ir įgavusios ją (arba konkuruojančios dėl jos su kitomis politinėmis tendencijomis) tarp išsilavinusių, dažnai vidurinės arba „vadovų-profesionalų“ klasės didžiųjų miestų gyventojų, apibūdinti naudoja terminą „brahmanų kairė“. Brahmanai – kasta hinduizmo socialinėje santvarkoje, atliekanti religines, intelektualines ir visuomenines funkcijas, formuojanti visuomenės idėjas ir priimtinas moralines normas. Piketty aprašo politinę situaciją Vakaruose, tačiau šioji šiandien kai kuriais atžvilgiais ko gero panaši posovietinėse šalyse, tarp jų – ir Lietuvoje. Be kitų skirtumų, čia nebuvo tokios politinės kairės, kokia buvo Vakaruose, o minėta visuomenės depolitizacija istoriškai susijusi su kitokiomis politinėmis sistemomis. Vis dėlto didelės visuomenės dalies atitrūkimas nuo politikos, politinė apatija ir pasitraukimas į kasdienybę (sprendžiant iš nebalsuojančios visuomenės dalies santykinio dydžio ir kitų simptomų) čia dar didesni, o kairieji ir progresyvūs aktyvistai čia dažnai panašiai labiau artimi išsilavinusiems miestų gyventojams. Tiek čia, tiek Vakaruose politiniam elitui priešiška, politika apskritai nusivylusi visuomenės dalis, savo ruožtu, aktyvistus dažnai laiko vienu ar kitu būdu artimesniais šiam elitui. Šiame kontekste progresyvūs aktyvistai dažnai pavirsta įvairių sąmokslo teorijų veikėjais, o demagogams, prisistatantiems liaudies balsu kovoje prieš šią užmiršusį elitą, progresyvūs socialiniai judėjimai tampa atpirkimo ožiu. Vis dėlto, šių demagogų darbą kartais palengvina patys aktyvistai.

Žodžiai ir draudimai 

Viena iš tokio aktyvizmo ypatybių – tam tikras psichologizmas arba emocionalizmas, kuris savo ruožtu susijęs su platesniais „terapijos kultūros“ ir emocijų svarbos iškėlimo politikoje fenomenais. Išnaudojimo ir laisvės atėmimo kategorijas aktyvistiniame diskurse, kaip minėta, papildo (arba pakeičia) aukų kentėjimas arba skausmas, o šie būna ne tik fiziniai, bet ir emociniai arba psichologiniai. Toks jų supratimas, be kita ko, veikia minėtame aktyvizmo orientacijos prieš visuomenės daugumą kontekste: viena iš opresijos formų čia tampa visuomenės keliama psichologinė žala mažumos grupėms, trauma, emocinis skausmas. Plačiosios visuomenės kultūrinės normos arba paplitusios idėjos tam tikrų tapatybių žmonių grupes, tam tikrą elgesį arba savybes stigmatizuoja, smerkia, nepripažįsta jų egzistavimo. Tokių požiūrių aukos, savo ruožtu, dėl to patiria emocinę kančią ir psichologinį gniuždymą.

Nors neabejotina, kad kai kurios grupės visuomenėje vienaip ar kitaip stigmatizuojamos, galimai abejotini kai kurie šiame aktyvizme pasirenkami tokių problemų sprendimo būdai. Vienas iš jų – tam tikros formos kova prieš žodžius, kalbą, diskursą. Pastarieji šiame aktyvizme gali būti ne tik tam tikrų blogų idėjų sklidimo terpe, bet ir emocinės žalos, skausmo nešėjais, gali sužeisti. Žodžiai tampa „tiesioginiu smurtu“ (literal violence). Aktyvizmas, savo ruožtu, sau kaip užduotis prisiskiria tiek siekį apsaugoti žmones nuo šio smurto ir jo keliamo skausmo, tiek sustabdyti kenksmingų idėjų plitimą ir „normalizaciją“. Abiems tikslams atsiranda paprastai daugiau ar mažiau priešiškumo visuomenėje sukeliantis siekis pašalinti žodžius ar mintis iš viešos ar pusiau viešos erdvės (socialinių medijų) ir tam tikras cenzūravimo ir kalbos kontrolės impulsas. Kaip pavyzdžius galima paminėti tokias keistas aktyvizmo formas, kaip įskundinėjantis apeliavimas į administraciją socialiniuose tinkluose su reikalavimu „užblokuoti“ vieną ar kitą paskyrą dėl problematiško turinio su pasipiktinimu šaukiant „kodėl šis žmogus dar čia?“, „pareportinimą“, platformos atėmimo (deplatforming) akcijas ir t. t. 

Prie šios tendencijos galima priskirti ir tarp kai kurių aktyvistų populiarią kovą prieš „neapykantos kalbą“, prieš kelis metus turėjusią atgarsių ir Lietuvoje. Remiantis neapykantos kalbos“ idėja kai kurių su Laisvės partija susijusių aktyvistų ir žmogaus teisių NVO bandyta įgyvendinti „žodžio laisvės reforma“. Šia buvo siekiama papildyti Konstitucijoje ir Baudžiamajame kodekse įrašytus draudimus įžeidinėti, skatinti susidorojimą ir kurstyti neapykantą skirtingų visuomenės grupių atžvilgiu, šiuos išplečiant ir palengvinant teisinės atsakomybės taikymą už tokią kalbą. Viena iš (tarp kitų, ir kairiųjų) nuolat kartotų, diskusiją nukertančių frazių atsakant projekto kritikams tuo metu buvo teiginys, kad „žodžio laisvė turi ribas“. Be abejonės, tam tikros ribos turėtų egzistuoti: vargu ar daug žmonių nuoširdžiai ir sėkmingai ginčytųsi, kad neturėtų būti jokios teisinės atsakomybės, pvz., už tiesioginius kvietimus pogromui. Vis dėlto vieta, kur šios ribos turėtų būti dedamos, nėra akivaizdi; ne naujiena, kad iš kairiosios perspektyvos galima ginčyti, kad šios žodžio laisvės ribos turėtų būti maksimaliai plačios ir kad pati „neapykantos kalbos“ idėja turėtų būti atmesta (18). Mažų mažiausiai toli gražu nebuvo toks savaime suprantamas progresas, kokiu kartais buvo pristatomas, ir tuo metu siūlytas draudimų išplėtimo projektas – ne tik dėl galimų teisinių problemų, susijusių su naudotų „neapykantos kalbos“, „tyčiojimosi“ ir pan. terminų apibrėžimo klausimais, bet, juo labiau, ir dėl abejotino kovos su neapykanta pasitelkiant nuobaudas veiksmingumo. Nepaisant to, šį išplėtimą – nuobaudų ir bausmių už kalbą skyrimo palengvinimą, „žodžio laisvės ribas“, kaip savaime suprantamybes, beveik impulsyviai, kartu su Laisvės Partija palaikė ir nemažai kairiųjų aktyvistų.

Toks mąstymas, be kita ko, implikuoja žmogaus sampratą, kuriai esmingas tam tikras psichologinis trapumas. Viena vertus, žmogus čia pagaulus kaip virusas plintančioms kenksmingoms idėjoms. Pvz., teigiama, kad ekstremistinės ideologijos arba neapykanta plinta žiniasklaidoje ir socialinėse medijose, todėl jų plitimą reikia sustabdyti apsaugant žmones nuo užsikrėtimo – tarsi postuluojant savaime suprantamą ryšį tarp anonimiškų arba viešų komentarų internete ar kitose medijose ir smurto realybėje. Kuo daugiau žmonių peržiūri neapykantą skleidžiantį turinį, tuo plačiau ji paplinta, todėl būtina neleisti žmonėms susidurti su tokiu turiniu, o tai reiškia – užkirsti kelią jo plitimui (19). Kita vertus, akcentuojamas emocinis žmonių pažeidžiamumas, lydimas savotiško infantilizavimo: vien žodžiai socialinėse medijose esą gali psichologiškai kai kuriuos žmones sugniuždyti (o todėl būtina juos nuo tokių žodžių apsaugoti, be kita ko, pasitelkiant represines valstybės institucijas).

Šis mąstymas neša su savimi politinę nuostatą, pagal kurią tiek mažumos, tiek daugumos turi būti apsaugotos – nuo kenksmingų idėjų, žeidžiančių žodžių, blogų jausmų. Idėjų sklidimas „negali būti paliktas savieigai“. Nesunku įžvelgti, kaip ši visada kaip savaime suprantamybė pateikiama perspektyva gali prieštarauti politinės kairės vienaip ar kitaip propaguotoms savideterminacijos, autonomijos ir demokratijos idėjoms. Aktyvistiniame šio pobūdžio mąstyme neiškyla klausimas, ar valstybinės institucijos ar pilietinės visuomenės organizacijos išvis turėtų užsiimti kai kurių idėjų plitimo stabdymu ir žmonių saugojimu nuo „užsikrėtimo“ jomis. Nepasirodo ir klausimas, kuris, atrodytų, turėtų iškilti teigiamai atsakius į ankstesnį: ar tokios priemonės nors kiek produktyvios? Ar tikrai taip įmanoma sustabdyti neapykantos plitimą? Galbūt priešingai – kaip kad visi draudimai sukelia jų peržengimo troškimą (šis dėsnis, atrodo, kairiųjų pripažįstamas kai kuriuose kituose kontekstuose), taip žodžių (įstatymu įtvirtinami arba ne) draudimai sukelia ar sustiprina norą šiuos žodžius vartoti? Be to, šiek tiek konkrečiau – ar negali atsitikti taip, kad, pvz., (užuot skatinus skirtingas grupes apimantį klasinį solidarumą ir darbo klasės iniciatyvą) kairiesiems ėmusis stabdyti blogų idėjų plitimą ir stumti nuobaudų už „neapykantos kalbą“ įvedimą, darbuotojai, kuriems kairieji turėtų atstovauti, užsinorės labai greitai ir kuo toliau nuo jų sprukti?

Nesibaigiantis kentėjimas, nesibaigiantis rūpestis

Plačių struktūrinių pokyčių perspektyvos, pozityvaus projekto, ilgalaikės strategijos neturėjimas reiškia, kad šis aktyvizmas užsiima visuomenės žaizdų užlopymu, simptomų malšinimu, kuris, ipso facto, negali turėti pabaigos – aukų, kurioms reikia pagalbos, srautas niekad nesibaigs, tad ir aktyvizmo poreikis nedings. Šis tolimesnės perspektyvos atsisakymas iš dalies galimai atsiranda iš beviltiškumo dėl platesnių pokyčių negalimybės, iš nusivylimo, lydinčio nuoširdų impulsą padėti kenčiantiesiems. Vis dėlto (ypač kai kurių NVO atveju) galbūt galima kalbėti ir apie tam tikrą materialinį jo pagrindą. Aktyvizmas niekada nesibaigia ir reprodukuoja save dėl savo sąsajos su įvairių tipų finansavimu, darbo vietų perspektyvomis ateityje, socialiniu kapitalu, įrašais į gyvenimo aprašymus ir t. t.. Be kita ko, šis aktyvizmas be pabaigos dažnai yra prekariškumo, aukštesnį išsilavinimą atitinkančių darbo vietų trūkumo, noro išvengti proletarizacijos ir išsiskaptuoti sau bent kokią nišą neoliberalioje ekonomikoje išraiška.

Šie veiksniai tam tikrą vaidmenį, ko gero, vaidina ne tik pasirenkant socialinio neteisingumo problemų sprendimo būdus, bet ir identifikuojant pačias problemas. Vienas tokio materialinio idėjų sąlygotumo pavyzdys – čia aptariamo aktyvizmo atsisakymas pripažinti visuomenėje įvykusius socialinius pokyčius: nepaisant įvairių socialinių judėjimų pasiekimų ir kultūrinių transformacijų 20-ajame amžiuje, šio aktyvizmo akyse visuomenė vis dar skendi patriarchalizmo ir tradicionalistinės seksualinės moralės jūroje, ne ką mažiau nei prieš 50 ar 100 metų. Nepaisant didelio psichologijos ir psichologinių temų populiarumo bei savidiagnozavimo paplitimo, galima išgirsti, kad „kalbėjimas apie psichikos sveikatos problemas mūsų visuomenėje – vis dar tabu“ ir t. t.. Kultūriškai progresyvios idėjos visada užspeistos į kampą, o progresas, kurį šis aktyvizmas neša, vis nevyksta. Ekstremalesniais atvejais problemoms atvirai diagnozuojamas neišsprendžiamumas, pvz., „baltųjų“ opresyvumą bei jo aukas nusakant kaip prigimtines, amžinas kategorijas. Ar negali iš dalies taip būti dėl to, kad jei kai kurios problemos būtų laikomos bent dalinai išsprendžiamomis arba mažesnį mastą nei skelbia aktyvistai turinčiomis, nebeliktų poreikio ir kai kuriam aktyvizmui, o kartu – su juo susijusių (kad ir labai ribotų) ekonominių galimybių?

Vietoj receptų ir rekomendacijų

Tai, žinoma, nereiškia, kad už šio aktyvizmo slypi vien tik ciniškas vienokios ar kitokios formos suinteresuotumas. Daug į tokią veiklą įsitraukiančių žmonių nuoširdžiai nori prisidėti prie visuomenės gerinimo, o netgi šio noro sutapimas su ekonominių galimybių (arba, kai kuriais atvejais – išgyvenimo galimybės) kūrimu sau nebūtinai suponuoja jo nenuoširdumą. Reikšmingas ir šio aktyvizmo neretai suteikiamas prasmės jausmas, kurio įprastai sunkoka rasti savo gyvenimo laiką skiriant generuoti pridėtinei vertei, atitenkančiai kažkam kitam. Be to, čia aptartos su šiuo aktyvizmu susijusios problemos nereiškia, kad buvimas aukos pusėje yra kažkuo savaime blogas, ar kad platesnė politinė kairė turėtų užmiršti marginalizuotas bei vienokią ar kitokią žalą iš visuomenės patiriančias grupes. Dalis šio aktyvizmo geriausiose savo apraiškose atlieka šiandieninėje politinėje situacijoje vertingą funkciją – vertingą tiek kenčiantiesiems, tiek aktyvizmu užsiimantiesiems. Vis dėlto net geriausiais atvejais toks mąstymas, be kita ko – daugiau ar mažiau užsivėrusių politinės kairės horizontų išraiška. 

Toks horizontų užsivėrimas nereiškia, kad politinė kairė turėtų sugrįžti į nebegyvą termino „kairė“ reikšmės praeitį ar, juo labiau, kad kairė Lietuvoje turėtų siekti atkartoti Vakaruose (ar kitur) veikiančios ar veikusios „tikros“ kairės formas. Vis dėlto, nesunku pastebėti, kad, kitaip nei įvairios šių dienų dešinės išraiškos, politinė kairė šiandien išgyvena ne pačius geriausius laikus – dabartinės jos galimybės daug kur (taip pat ir mūsų šalyje) atrodo nykstamai mažos, kai tuo tarpu ekonominė nelygybė, nestabilumas ir nelaisvė tik gilėja, o jėgos, galinčios reikšmingai pasipriešinti kapitalo galiai (pirmiausiai – darbo klasė) šiuo metu prispaustos prie žemės. Politinė kairė, dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių, ãtsako šiai situacijai šiandien neturi. Vengiant konkrečių nurodymų, kaip kairei judėti toliau, galima paspėlioti, kad jei įmanomas koks nors pasipriešinimas minėtai situacijai (arba bent nedidelė jo viltis), šiam, be kita ko, bus reikalinga reikšminga, ekonominės galios svertus turinti dirbančiųjų socialinė bazė bei politika, šią socialinę bazę laikanti ne rūpesčio reikalingomis aukomis, bet pokyčių subjektu; taip pat – politika, į visuomenę žiūrinti ne kaip į apsaugos nuo blogų idėjų ir jausmų reikalingus vaikus, bet į racionalius suaugusiuosius, gebančius atsirinkti tarp blogų ir gerų idėjų bei argumentų. Čia bandytas aptarti į pagalbą kenčiančioms aukoms orientuotas aktyvistinis kairumas (20), panašu, dažnai turi priešingus impulsus, o tai reiškia, kad juo daugiau įtakos jis turės platesnei politinei kairei, tuo labiau šiai galima prognozuoti judėjimą į niekur ir agonijos tąsą (21).

 

Išnašos

 

1. Tai, žinoma, nereiškia, kad ši tema neturėtų rūpėti, nes neturi nieko bendro su socializmu ar pan. 
2. Be abejonės, politinė dešinė turi savą aukos politikos versiją. Vis dėlto kalbėjimas apie šią iš politinės kairės perspektyvos jau seniai tapęs kliše, o pačių kairiųjų žvilgsnis į panašų mąstymą kaip politinės kairės išraišką, panašu, ne toks dažnas.
3. Adorno, Th., „Minima Moralia“, p. 245., Verso, 2005. Adorno čia perfrazuoja György Lukács.
4. „Pasaulis, kuriame visi būtų laimingi ir kiekvienas individas galėtų visiškai ir laisvai realizuoti savo galimybes, kuriame valdytų laisvė, o prievarta grįsta valstybė išnyktų, buvo galutinis tiek liberalų, tiek socialistų tikslas. Tai, kas įvairius iš humanizmo ir apšvietos kilusios ideoliginės šeimos narius – liberalus, socialistus, komunistus ar anarchistus – skyrė, buvo ne visiems bendra švelnios anarchijos utopija, bet būdai jai pasiekti. Šiuo atžvilgiu socializmas visiškai skyrėsi nuo klasikinio liberalizmo tradicijos“. Hobsbawm, Age of Revolution, 294.
5. Kaip teigia nemažai kritikų tiek iš politinės dešinės, tiek iš kairės, būtent vadinamojoje „Naujojoje kairėje“ įvyko revoliucinio subjekto statuso perkėlimas iš darbo klasės (visuomenės daugumos) mažumoms. Ši transformacija ir Naujosios kairės vaidmuo joje reikalautų išsamesnio aptarimo. Vis dėlto galima pastebėti, kad nemažai Naujosios kairės, kuri pati buvo labai daugialypė, apraiškų viena ar kita forma vakaruose išlaikė pačią subjekto idėją, utopinį radikalių visuomenės pokyčių horizontą ir nemažai kitų bruožų, skyrusių ją nuo šiame komentare aptariamos NVO-socialinio teisingumo kairės.
6. Ross K., May ’68 and Its Afterlives, University of Chicago Press, 2008
7. Badiou, A., Ethics: An Essay on The Understanding of Evil, Verso, 2014
8. Tuomas, L., „Struktūrinė godumo būtinybė“, prieiga internete.
9. Magri, L. The Tailor of Ulm: A History of Communism, Verso, 2019
10. „Judėjimas nedaro jokių išlygų pagal nacionalinius, rasinius ar klasinius požymius, pagal religinius ar politinius įsitikinimus. Jis siekia palengvinti žmonių kančias vadovaudamasis tik jų reikmėmis, pirmiausia suteikdamas pagalbą tuo atveju, kai nelaimė reikalauja neatidėliotinų veiksmų.“ (Raudonojo Kryžiaus judėjimo veiklos principai, prieiga internete)
11. Hochuli, A., Hoare, G., Cunliffe, P., The End of the End of History: Politics in the Twenty-First Century, Zero Books, 2021
12. Bickerton C. J., Accetti C. I, Technopopulism: The New Logic of Democratic Politics,  Oxford University Press, 2021
13. Mair P., Ruling the Void, Verso, 2013
14. Holloway, J., Change the World Without Taking Power, Pluto Press, 2002
15. Galima pažymėti, kad šio pobūdžio kairės dominavimą po 2008 m. finansų krizės pakeitė jau kiek kitokios kairės formos – vadinamieji „aikščių judėjimai“ (daug kur pasaulyje atkartojimo bandymų sulaukęs „Occupy Wall street“, kuris, savo ruožtu, pats savo forma iš dalies buvo įkvėptas „Arabų pavasario“ judėjimų), o po jų nesėkmės – „kairysis populizmas“, eksplicitiškai prakalbęs apie politinę galią. Vis dėlto šalia šių kairės formų vis dar nesunku pastebėti ir skirtinguose kontekstuose mažesnę ar didesnę reikšmę turinčią NVO-socialinio teisingumo aukos politiką.
16. Kodėl „degrowth“ yra bloga idėja? Nyksmografija, prieiga internete. 
17. Brahmin Left Versus the Merchant Right: Changing Political Cleavages in 21 Western Democracies, 1948-2020, prieiga internete.
18. „Noam Chomsky on Banning Hate Literature“, prieiga internete; 
19. Pvz., NVO „Lietuvos Žmogaus teisių centras“, komentuodama nesenus liguistus A. Ramanausko išsišokimus apie poreikį šaudyti rusakalbius, teigia, kad „vaizdo įrašas jau sulaukė beveik 11000 peržiūrų vien A. Ramanausko „Youtube“ kanale, tūkstančiai peržiūrėjo įrašo ištraukas socialiniuose tinkluose, tad neapykanta, deja, paskleista plačiai“ (pasviras šriftas – aut.)., prieiga internete.
20. Be to, su šia perspektyva susijusios problemos šiandien toli gražu netgi nėra vienintelis šiandien politinę kairę kamuojantis dalykas.
21. Tuomas, L. „Nesibaigianti kairės agonija“, prieiga internete.