Hiperliberalus spektaklis, arba kaip Kultūros protestas baigėsi Verslo Forume

Tą dieną viena judėjimo lyderių, Gintarė Masteikaitė, pasidalino nuotraukomis ir padėka už dalyvavimą Lietuvos Verslo Forume. Ant scenos – gerai žinomas dešiniųjų pažiūrų moderatorius Edmundas Jakilaitis, o šalia jo trys dalies kultūros protesto lyderiai: pati Gintarė, liberalas Arūnas Gelūnas ir save jau dabar atvirai „dešiniuoju“ įvardijantis Karolis Kaupinis. Scenoje taipogi režisierius Ignas Miškinis.

Instinktyviai supratau, kad kažkas čia ne taip. Yra daugybė priežasčių, kodėl šiam judėjimui buvo klaidinga savintis visos Lietuvos kultūros balsą. Tačiau šis pasirodymas Lietuvos kapitalo centre man galutinai parodė kokia gili praraja atsivėrė tarp šių lyderių ir pačios kultūros esmės – kaip ją suprantu aš ir man politiškai artimi žmonės. Jei kultūrą vis dar suvokiame kaip kritinę, distanciją nuo hegemoninės galios išlaikančią jėgą, tai šis gestas buvo jos paneigimas.

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisidėti galite👇👇👇

Kultūra ir politika visada susijusios, tačiau santykis tarp kultūros ir verslo niekada nebuvo savaime suprantamas. Jo suplokštinimas yra pavojingas. Verslas – ne neutrali sritis. Matome keistus moralinius dvigubus standartus: iš valstybės reikalaujama besąlygiško skaidrumo ir „šventumo“, o bet koks jos suklupimas tampa pagrindu radikaliam protestui. Tačiau kai kalba pakrypsta apie privatų verslą, moralinė kartelė staiga nukrenta – arba, tiksliau, į ją tiesiog nežiūrima.

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Izraelyje ar Rusijoje, privatus verslas gali atrodyti švaresnis nei valstybė – juk būtent valstybė remia ir organizuoja genocidus (nors, žinoma, ne be vietinių verslų pagalbos). Lietuvoje – beveik atvirkščiai. Valstybė, visomis savo klaidomis, yra pakankamai neutrali, o stambusis verslas – ypač tie, kurie organizuoja Lietuvos Verslo Forumą – kelia gerokai daugiau moralinių klausimų. Štai Forumo organizatoriai, teisės firma „Sorainen“ (kuri tarp kitų paslaugų taipogi padeda stambiems verslams „susitvarkyti su mokesčiais“ (stoka kurių lemia mažėjantį Kultūros ministerijos biudžetą)) atvirai giriasi ryšiais su Jungtiniais Arabų Emyratais. Šalimi, kur žmogaus teisių pažeidimai yra sisteminiai: nuo priverstinio darbo, laisvos žiniasklaidos nebuvimo, protesto kriminalizavimo. Lyginant su JAE, Vengrija, kuria baugina protestuotojai, atrodo kaip žodžio laisvės ir demokratijos rojus. Tad svaidymasis lozungais, jog šis sluoksnis reprezentuoja „vertybes“, „laisvę“ ir „moralę“, yra klaidingas. Reprezentuojamas tėra normatyvus kapitalo supratimas apie dabartinės dalies Lietuvos kultūros tikslus, išgyvenimo būdus ir metodus.

Britų meno teoretikė Alana Jelinek savo knygoje „Tai ne menas: aktyvizmas ir kitas ne menas“ šį reiškinį aprašo negailestingai: šiuolaikinis kultūros pasaulis tapo neoliberalaus mąstymo veidrodžiu. Jame reprodukuojamos tos pačios struktūros, kurios valdo finansų sektorių. Lietuvos dalies kultūros elitas siekia valstybės pripažinimo, tačiau jų vertybinis kompasas sukasi tik ten, kur tai politiškai patogu.

Menas nustoja būti autonomiškas – jis tampa preke, kurios vertė matuojama ne „kitoniškumu“ ar kritiniu krūviu, o gebėjimu integruotis į rinkos mechanizmą. Kai menas tampa „produktyvus“ tik tada, kai paklūsta pasiūlos ir paklausos dėsniams, įvyksta esminė išdavystė: jis nebeišmuša žiūrovo iš vėžių, o priešingai – tampa raminančiu fonu kapitalo kaupimui. Menas čia nebekovoja su sistema, jis ją estetiškai pagražina, paversdamas Verslo Forumus intelektualiai prestižinėmis vietomis. Vietoj vilties, kad būtent šioje ekonominėje erdvėje bus diskutuojama apie socialinį saugumą, nestabilias darbo sąlygas ar kūrybinės ekonomikos paradoksus, mes išvydome viešųjų ryšių seansą – dalies kultūros lyderių tapatinimąsi su stambiuoju kapitalu. Šiuolaikinis kultūros pasaulis ne šiaip egzistuoja greta kapitalizmo – jis tampa jo laboratorija. Finansų sektorius, bankininkai, fondų valdytojai ne tik investuoja į meną – jie formuoja pačius jo vertinimo kriterijus. Vertė, prestižas, „matomumas“ tampa pagrindinėmis kategorijomis, užgožiančiomis bet kokią alternatyvą.

Tai nėra sąmokslas – tai internalizuota ideologija. Po 1968-ųjų, kai studentų ir profsąjungų protestai drebino Paryžių, Berlyną, Tokijų, Čikagą ir kitas sostines, reikalaudami socialinio teisingumo, saviraiškos laisvės ir žmogiškesnio darbo pasaulio, prieš kapitalizmą nebuvo laimėta – jis prisitaikė. Iš paskos sekęs neoliberalizmas perėmė jų kalbą – „laisvę“, „kūrybiškumą“, „saviraišką“ – ir pavertė ją vadybos bei rinkodaros žodynu. Šiandien dalis kultūros grąžina skolą, tapdama verslo įvaizdžio architekte. Todėl mūsų kultūros scena vis labiau primena startuolių ekosistemą. Jos ir kalba, saviraiška ir biznio planai tie patys. Dėl to pati visada jaudinuosi kultūros industrijoje, kurioje verdu – videožaidimuose. Karas tarp pelną spaudžiančiųjų ir tikro meno norinčiųjų yra be pabaigos ir su vis aštresnėm pasekmėm.

Pierre’as Bourdieu seniai pastebėjo, kad kultūros industrija pirmiausia atlieka socialinės distinkcijos funkciją: „aukštoji kultūra“ tampa būdu elitui atskirti save nuo likusios visuomenės. Lietuvoje šią funkciją perėmė kultūriniai lyderiai, kurie protestuoja ne prieš sistemą, o dėl savo vietos joje. Menininkai, kuratoriai, vadybininkai veikia pagal rinkos discipliną: kas „aktualu“, kas „įdomu“, kas „finansuotina“. Svarbiausia ne klausti sunkių klausimų, svarbiausia, kad tu patiktum.

Bourdieu, apibrėždamas socialinį kapitalą, kalbėjo būtent apie šį reiškinį: materialinė sėkmė dažniausiai seka paskui socialinį patrauklumą. Kas mėgstamas, kas kalba pažįstama kalba – tas ir kyla. Kultūros atstovė, siekianti būti „aktuali“ ir „matoma“, prisitaiko prie rinkos skonio, o ne jį keičia. Mes mėgstame manyti, kad kultūros laukas atviras, egalitariškas, tačiau jį valdo uždara ekspertų ir institucijų sistema, kuri sprendžia, kas „vertas“ būti matomas, o kas – ne. Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva tai, be abejonės, vyksta ir „per pažintis“. Tokia sistema nėra meritokratinė – ji sukuria naują elitą, kuris kalba progresyviai skambančia kalba, bet veikia neoliberaliai.

Tik atpažinę šią vidinę priklausomybę galime kalbėti apie tikrą kultūros autonomiją – ne kaip teisę prašyti pinigų iš valstybės ar verslo, o kaip gebėjimą kurti prasmes, kurios egzistuoja už efektyvumo, pelningumo ir matomumo logikos.

Tai paaiškina, kodėl kultūros protesto lyderiai taip natūraliai jautėsi Verslo Forume: jų vertybės sutapo. Mes internalizavome neoliberalius mechanizmus taip giliai, kad net nepastebime, kaip patys tapome savo išnaudojimo vadybininkais – arba tiesiog pačiais išnaudotojais. Kai garsaus judėjimo tikslai tampa nebeaiškūs, belieka tiesiog pažvelgti kokius jis turi draugus. Kultūros protesto lyderiai sėdintys šalia Jakilaičio ir diskutuojantys apie kūrybos svarbą kartu su bankininkais, rizikos fondų valdytojais, konsultantais, stambiais nuomotojais ir panašiai: žmonėmis, kurie mielai suvalgytų Lietuvos darbo klasę pusryčiams jei tai tik pakeltų ketvirčio akcininkų pelną – jie nėra pasiklydę. Jie rado naują rinką. Jie tiesiog veikia pagal paradigmą, kurią priėmėme kaip savaime suprantamą. Jie nustoja būti pasipriešinimo balsu. Jie tampa sistemos dizaineriais. Tikrasis pasipriešinimas ir kultūros autonomija prasidės ne tada, kai išsiderėsime didesnį procentą nuo BVP, o tada, kai gebėsime kurti prasmes, egzistuojančias anapus efektyvumo, pelningumo ir „lankstumo“ logikos.

Taip kad dalies kultūros darbuotojų judėjimo logotipas – kultūra, simboliškai krentanti į dugną – yra teisingas. Tik tas dugnas nėra dėl Ruginienės, Prezidento ar net Nemuno Aušros veiksmų (galų gale, jų beveik ir nebuvo). Dugnas – tai rinkos logika, kuriai dalis Lietuvos kultūros tarnauja kaip minkštosios galios instrumentas.

„A citizen of the world, believing in art’s power to awaken and transform every soul!“ – rašo Masteikaitė savo „Instagram“ biografijoje. Klausimas tik: ar tas menas skirtas atbudinti sielą saviraiškai, ar pasirengimui tarnauti kapitalui?

2026-aisiais, deja, paprastiems žmonėms liko tik vienas atsakymas.

Viršelio nuotrauka: Robert Keane / Unsplash