fbpx

Saulius Pakėnas

Geriausio metų filmo „Parazitas“ socialiniai aspektai Lietuvos viešosios erdvės kontekste

Geriausio metų filmo „Parazitas“ socialiniai aspektai Lietuvos viešosios erdvės kontekste

„Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad skurdas yra nuodėmė („kaltas“) ir skurstantys žmonės turi būti izoliuoti nuo visuomenės, atgailauti ir būti nubausti už savo nusikaltimus. Socialinė darbuotoja pareiškia, kad moteris negyvena labai vargingai, nes mat turi „naują televizorių“, dovanotą mirusio sūnaus, arba irgi padovanotą veislinį šunį, koks eilinis mokytojas kalba apie „apsimestinį skurdą“, nes nemokamą maitinimą gaunantis vaikas išdrįsta vykti į pažintinę kelionę, ar žinomas tinklaraštininkas iškviečia policiją išmaldos prašančiai moteriai su vaikais (ši neva žaidžia žmonių jausmais!).”

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Mirusio laiko įveika: tūsai, hipiškos svajos, autonomija

Perskyra tarp darbo kaip šantažuojančios prievolės ir laisvalaikio kaip atpalaiduojančios to atsvaros jau seniai išblukusi. Tiesa, kad pasilinksminimo ir pramogų sritys yra sutapatintos su vartojimo ciklais, bet problema gerokai sudėtingesnė, nei „Viskas yra fabrikas!“ arba „Klubas = darbas“. Dažnai bandymai spręsti problemą tėra pačios problemos dalimi: be niekingų „Platformos“ arba šviežių „Šokių už Baltarusiją“ atvejų, taip pat atsiranda tikinčių, kad radikalesnė vakarėlių politizacija turi potencialo kovoti su kapitalizmu. Tad ko vertas reivas kaip politinis aktas? Šios temos bus nagrinėjamos straipsnių trilogijoje „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“. Čia pateikiama pirmoji dalis.

Lygybė nejaudina? Arba kodėl pusė gyventojų neina balsuoti

Lygybė nejaudina? Arba kodėl pusė gyventojų neina balsuoti

Socialdemokratų klaida verčiau buvo ne vangiame žmogaus teisių klausimo akcentavime, o atskiestoje ekonominėje retorikoje. Iš jų girdėtos ekonominės idėjos skamba kaip „geresnės vadybos“ pasiūlymai, kurie susiniveliavo su kitų partijų teiginiais apie „geresnį lėšų panaudojimą”, „viešojo sektoriaus optimizavimą“ ir „galimybių Lietuvą“ – temos, kuriose konservatoriai ir liberalai žymiai geriau sugeba kurti „racionalumo“ ir „profesionalumo“ aurą.

Netikėta Lenkijos ir Lietuvos meilės istorija

Netikėta Lenkijos ir Lietuvos meilės istorija

Liepos 14-ąją, praėjus dviem dienoms po Andrzejaus Dudos pergalės Lenkijos prezidento rinkimuose, premjerui Sauliui Skverneliui jis įteikė Didįjį Lenkijos Respublikos Garbės Ordino Kryžių – vieną iš aukščiausių Lenkijos apdovanojimų užsienio piliečiams. Tai įvyko per 610-ąsias Žalgirio mūšio metines. Šia proga, be ministro pirmininko, Lenkiją aplankė ir prezidentas Gitanas Nausėda bei keli ministrai. Lietuvos prezidentas vizito įspūdžiais pasidalino socialiniuose tinkluose: „Buvo ypač malonu pamatyti mano draugą Andrzejų Dudą,“ – rašė jis Instagrame

Niekam nenuobodu, viskas nuobodu

Niekam nenuobodu, viskas nuobodu

Markas Fisheris (1968–2017) – britų mąstytojas, atveriantis neoliberalizmui būdingą kultūrinį dykumėjimą. Savo veikalais „Kapitalistinis realizmas: ar nėra alternatyvos?“ (Capitalist Realism: Is There No Alternative?, 2009) ir „Mano gyvenimo šmėklos: tekstai apie depresiją, hauntologiją ir prarastas ateitis“ (Ghosts of My Life: Writings on Depression, Hauntology and Lost Futures, 2014) autorius įgalina identifikuoti kapitalizmo ideologijai imanentiškus prieštaravimus.

Sutramdžius koroną socialinė krizė nesibaigs – reikia platesnių pokyčių

Sutramdžius koroną socialinė krizė nesibaigs – reikia platesnių pokyčių

Didžiausia krizė, kurią išryškina virusas, yra klasinė nelygybė. Turtingieji gali lengvai gauti privačias sveikatos paslaugas, save ilgam laikui izoliuoti ir gyventi iš santaupų, užsisakinėti įvairiausias priežiūros, pagalbos ir patogumų paslaugas. Tuo tarpu iš atlyginimų gyvenantiems dirbantiems žmonėms net trumpas pajamų nutrūkimas (kol kas porai savaičių) gali reikšti nesumokėtas paskolas ir mokesčius, neprieinamas paslaugas, maisto trūkumą ir visa tai lydintį psichologinį stresą ir ligas.