Profsąjungų nominacijos: kandidatai į 2020 m. „Blogiausio darbdavio“ apdovanojimus

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Tam reikėjo mobilizuoti visas savo kūrybines jėgas, rasti būdų, kaip „inovatyviai“ apeidinėti įstatymus, pasinaudoti panika visuomenėje ir įsisavinti valstybės dalinamas lėšas.

Norėdamos įamžinti šiuos pasiekimus, Gegužės 1-osios profesinė sąjunga (G1PS) ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) nusprendė įteikti prizus penkiems blogiausiems 2020 m. darbdaviams Lietuvoje. Apdovanojimai skiriami tokiomis kategorijomis: (1) už inovatyvius būdus priversti darbuotoją „išeiti savo noru“, (2) už sėkmingą atlyginimų mažinimą augant pelnui, (3) už nesąžiningą valstybės ir kitų lėšų įsisavinimą, (4) už ypač didį gebėjimą nesilaikyti saugumo reikalavimų pandemijos metu bei (5) už ilgiausią atlyginimų nemokėjimą.

Žemiau pristatome nominantus, o laimėtojai metų gale bus paskelbti puslapyje g1ps.lt.

Pirmoji kategorija: išėjimas „savo noru“

Nors pirmojo karantino pradžioje valdžia greitai pranešė, kad rems darbo vietų išsaugojimą, kai kurios įmonės paskubėjo priversti darbuotojus pasitraukti „pačius“. Jei darbuotojas ne atleidžiamas, o išeina iš darbo „savo noru“, darbdavys gali nemokėti darbuotojui priklausančių išmokų: visų atostoginių ir dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės. Šioje kategorijoje pasižymėjo trys vadovai: Edvinas Juškauskas (restoranas „Uncle Sam’s American Pub“), Remigijus Štaras (elektronikos prekių parduotuvė „Topo centras“) ir Evaldas Petkus (oro bendrovė „DAT LT“).

Edvinas Juškauskas sugebėjo vos per dvi dienas nuo karantino pradžios priversti pusę (10) darbuotojų „savo noru“ išeiti iš jam priklausančio „Uncle Sam’s American Pub“ baro Vilniuje, ir dar 6 iš 27 darbuotojų „Republic“ baruose Vilniuje ir Kaune. Buvęs „Uncle Sam’s American Pub“ darbuotojas žiniasklaidai papasakojo, kaip vadovas baugina darbuotojus. Pirma pasiūlo daug mažiau pinigų, nei priklauso pagal įstatymus, o jei darbuotojas nesutinka, grasina, kad viskas baigsis teismuose. Taip iš darbo išėjo ne tik tie žmonės, kuriems buvo būtina dėl įvairių priežasčių kuo greičiau gauti bent kažkiek pinigų, bet ir kiti, kurie paprasčiausiai išsigando, kad galiausiai negaus nieko.

Remigijaus Štaro vadovaujamas „Topo centras“ ir iki karantino spėjo pasižymėti neetiškomis darbo sąlygomis. Ten dirbę pardavėjai pasakoja, kad jiems buvo draudžiama atsisėsti darbo metu, net ir per 12 valandų pamainas už labai mažus atlyginimus. Sodros duomenimis, per pandemiją ši įmonė sėkmingai atleido iš darbo apie penktadalį darbuotojų – nuo 510 darbuotojų skaičius nukrito iki 400. G1PS balandžio mėnesį paviešino vieno atleisto darbuotojo istoriją, iš kurios paaiškėjo, kad įmonė vertė darbuotojus išeiti mokamų atostogų, o jas išnaudoję turėjo arba eiti nemokamų atostogų, arba „savo noru“ išeiti iš darbo.

Įmonės komunikacijos vadovė ir įkūrėjo Aurelijaus Rusteikos žmona Aurelija Rusteikienė, deja, nepasižymėjo itin aukštais viešųjų ryšių gebėjimais – kaltinimus viešai neigė feisbuke, ir net paprašė profesinės sąjungos paviešinti besiskundžiančio asmens duomenis. Po šio viešųjų ryšių triuko atsirado ir daugiau buvusių „Topo centro“ darbuotojų, kurie patvirtino, kad padėties aprašymas teisingas.

Paskutinis kandidatas sumažino darbuotojų skaičių net ir po karantino. UAB „DAT LT“ – tarptautinė aviacijos įmonė, per karantiną išlaikiusi daugmaž stabilų pilotų ir palydovų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių, per vasarą ėmėsi etatų mažinimo. Pats įmonės vadovas ir vienas iš savininkų Evaldas Petkus kvietėsi orlaivių įgulų narius po vieną ir ragino rašyti prašymus išeiti iš darbo. Kadangi bendrovė gavo valstybės paramą dėl karantino sukeltų padarinių, darbuotojai buvo įkalbinėjami pasitraukti patys, esą atsiradus darbo jie bus samdomi pagal vienkartines sutartis (kaip vadinamieji kontraktininkai). Be to, jiems grėsė netekti licencijų, kurias atnaujinti individualiai labai brangu, ypač pilotams.

Pasipriešinę darbuotojai buvo „baudžiami“ nesiūlant jiems komandiruočių, nors bendrovės darbas nenutrūko net per karantiną. Įmonėje yra (tiksliau, jau buvo) profesinė sąjunga, tačiau darbuotojai neatlaikė vadovo spaudimo, ypač baimindamiesi „iškristi“ iš sąlyginai nedidelės aviacijos rinkos. Blogiausia šioje situacijoje yra tai, jog orlaivių įgulų vertimas kontraktininkais yra sparčiai plintanti praktika Europoje.

Antroji kategorija: atlyginimų mažinimas augant pelnui

Pandemija buvo metas, kai daugelio įmonių paklausa nukrito, bet kitiems ji išaugo – transporto bendrovės vežė būtiną medicininę įrangą į parduotuves, ligonines ir vaistines, svečiams uždaryti restoranai tapo priklausomi nuo maisto vežėjų. Išaugo ir sandėlio darbuotojų poreikis.

Estijos įmonė „Bolt“ (buvusi „Taxify“) nuo 2019 m. lapkričio vykdo ir „Bolt Food“ maisto pristatymo paslaugas. Per karantiną ji įdarbino kelis šimtus maisto kurjerių, darbo buvo kaip niekada anksčiau, tačiau įmonė nuosekliai mažino kurjerių atlyginimą – pradėjo nuo 5 eurų už vieną pristatymą, o baigė su 2,80 euro 2020 m. liepą. Apie paskutinį sumažinimą „Bolt“ informavo savo kurjerius prieš 40 minučių nuo naujų tarifų galiojimo pradžios. Tai sukėlė streiką liepos 15 d., per kurį apie 80 kurjerių atsijungė nuo platformos keturioms valandoms (būtent per pietų pertrauką). „Bolt“ vadovas Lietuvoje Andrius Pacevičius teigė, kad streikuojantys žmonės nėra darbuotojai, o „verslo partneriai“ arba „antrepreneriai“, kad „Bolt“ apskritai nėra darbdavys, o tik tarpininkas tarp restoranų ir maisto kurjerių. Tačiau, laikydama save „tarpininku“, įmonė nusižengia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. sprendimui, kuriame aiškiai pasakyta, kad bet koks verslas, veikiantis per telefono programėles, negali būti laikomas „tarpininku“, nes be tarpininko nebūtų ir pačios paslaugos, vadinasi, ir tokio darbo apskritai.

Panašiai elgėsi ir didžiausia Lietuvoje transporto įmonė „Girteka“, kuri pandemijos metu savo darbuotojams sumažino dienpinigius nuo 66 iki 53 eurų už parą. Kai šios įmonės darbuotojai paskelbė streiką, vadovybė neigė, kad streikas vyksta. Tikriausiai žinojo, kad griežto karantino sąlygomis, galiojusiomis balandį, kai prasidėjo streikas, žurnalistai neturės galimybės greitai patikrinti, ar jis tikrai vyksta. Šios įmonės apyvarta 2019 m. siekė 1 milijardą eurų, o 2018 m. ji registravo 61 mln. eurų grynojo pelno.

Trečioji kategorija: krizės nuostolių padengimas kitų lėšomis

Neoliberalizmo ideologija teigia, kad bet kokia investicija į verslą atsipirks, nes verslas ir kuria darbo vietas, ir moka mokesčius į biudžetą, ir kelia šalies BVP. Naujų modelių, kaip netiesiogiai gauti valstybės paramą savo verslui, išrasta būtent per karantiną – liepk darbuotojui pasakyti šeimos gydytojui, kad pakilo temperatūra, ir jis gaus nedarbingumą. Nereikės mokėti už prastovą, Sodra viską apmokės, o jei reikės, darbuotojas galės ir toliau dirbti, juk neserga. Kitas būdas apeiti prastovas – priversti darbuotoją išeiti atostogų. Pandemija buvo puikus metas aplankyti Italiją!

Šiuo modeliu pasinaudojo ir prabangios kosmetikos parduotuvė „Kristiana“. Laimei, darbdaviai buvo tokie neapdairūs, kad šią idėją pateikė darbuotojams raštu, o šie kovo mėnesį išplatino ją žiniasklaidai. Vadovybės išplatintoje žinutėje matome aiškius nurodymus, kaip paskambinti gydytojui, kaip išeiti atostogų, net ir siūlymą darbuotojams palikti darbą savo noru ir imti pinigus iš Užimtumo tarnybos. Kaip sakoma: better luck next time (gal kitąkart pavyks).

Koncernas „Kesko Senukai“ irgi inovatyviu būdu išsaugojo savo pelną. Šios įmonės grynasis pelnas 2018 m. buvo 21 mln. eurų, o jos įkūrėjas ir vienas iš didžiausių akcininkų Augustinas Rakauskas yra septintas turtingiausias lietuvis (jo asmeninis turtas 2019 m. siekė 250 mln. eurų). Įmonė skelbė žiniasklaidoje, kad net įkūrė fondą savo darbuotojams. Taip pat „Senukų“ vadovybė nusprendė atsisakyti vykdyti įsipareigojimus tiekėjams, dažniausiai smulkiam verslui, naudodama force majeure („nenugalimos jėgos“) argumentą. „Kesko Senukai“ taip pat priklauso daug mažesnių įmonių, kurioms jie nesiūlė padėti padengti krizės nuostolius ir išlaikyti darbo vietas jose. Kitaip tariant, ši įmonė sukūrė sistemą, kurioje smulkus verslas rėmė stambųjį. Sveikiname!

Ketvirtoji kategorija: darbas nesilaikant saugumo reikalavimų

Saugumas kainuoja, ypač kai skelbiamos griežtos saugumo taisyklės. Pandemijos metu darbdaviai buvo įpareigoti savo darbuotojams užtikrinti ir kaukes, ir pirštines, ir saugų atstumą. Šios naštos sėkmingai išvengė ne vienas darbdavys.

Karantino pradžioje prekybos centrai negalėjo užtikrinti saugių darbo vietų savo salės darbuotojams ir kasininkams. Užuot išmokėjusi kompensacijas už darbą ypač rizikingomis sąlygomis, „Maxima“ išleido pinigus kampanijai „Ačiū herojams“. Tačiau, po kurio laiko, įmonė bent aprūpino darbo vietas visomis apsaugos priemonėmis. Mažiau žinoma apie „Maximos“ dukterinės įmonės „Barbora“ veiklą per karantiną. Išaugus maisto pristatymo į namus paklausai, „Barbora“ įdarbino nemažai sandėlio darbuotojų. Pora jų davė interviu portalui „Gyvenimas per brangus“. Jie buvo įdarbinti per laikinojo įdarbinimo agentūrą ir turėjo kas savaitę pasirašyti vis po naują darbo sutartį, o tai reiškia, kad galėjo būti atleisti tiesiog nesiūlant jiems naujos sutarties. Taip pat sandėliai apskritai nėra pritaikyti tokiam darbui, darbuotojams buvo neįmanoma laikytis saugaus atstumo, o ir jų kūno temperatūra beveik nebuvo tikrinama.

Bendrovė „Hegelmann Transporte“, kurioje liepą buvo užregistruotas rimtas koronaviruso protrūkis, jau daug anksčiau sudarė sąlygas tokiam protrūkiui atsirasti. Įmonė darbina nemažai darbuotojų iš užsienio, daugiausia iš Uzbekistano. Jie gyvena viešbučiuose, kur vieną kambarį turi dalintis net aštuoni darbuotojai, o kambarių dydis – apie 2–3 metrus ilgio ir 3-5 metrus pločio. Jų gyvenimo sąlygos buvo užfiksuotos ir išplatintos pačių darbuotojų socialiniuose tinkluose, bet tai nesulaukė jokios vadovybės reakcijos. Milijoniniai įmonės pelnai kažkodėl nesuteikė įmonei galimybės užtikrinti minimaliai saugias darbo sąlygas darbuotojams.

Ši įmonė pasižymėjo ir kitoje apdovanojimų kategorijoje – už „atleidimą savo noru“. Birželį pagarsėjo vieno šios įmonės buvusio darbuotojo istorija. Tadžikas Mullomaqsudas Homidovas tapo benamiu, kai jį atleido „Hegelmann Transporte“ ir jis turėjo gyventi mašinoje iki karantino pabaigos. Nepaisant to, įmonės vadovas Tomas Jurgelevičius teigė, kad šis darbuotojas išėjo iš darbo savo noru.

Bet turbūt sėkmingiausiai saugumo reikalavimų išvengęs darbdavys yra Sveikatos apsaugos ministerija. Pandemijos pradžioje ligoninėms, poliklinikoms ir kitoms vietoms, žinoma, trūko apsaugos priemonių. Nors didžioji dalis intensyvios terapijos skyrių buvo aprūpinti apsaugos priemonėmis, dauguma kitų darbuotojų buvo priversti dirbti su paprastomis kaukėmis ir pirštinėmis iki tol, kol jau tapo aišku, kad visiškai užkirsti kelią užsikrėtimo galimybei būtinas apsauginis skafandras. Nepaisant to, darbuotojai buvo verčiami toliau eiti į darbą, priiminėti galimai užsikrėtusius pacientus. Dėl tokios politikos ligoninės ir poliklinikos tapo pačiomis pavojingiausiomis šalies vietomis ir COVID-19 protrūkių epicentrais. Viruso epicentrais tapo ir vietos, kuriose gyvena slaugytojos ir gydytojai. Viso to galėjo būti išvengta jei, tarkime, valdžia būtų pasiūliusi apgyvendinti sveikatos apsaugos darbuotojus pusiau tuščiuose studentų bendrabučiuose ar pan., bet jiems turbūt labiausiai rūpėjo pasikelti reitingus.

Penktoji kategorija: atlyginimų nemokėjimas

Bendru panikos jausmu visuomenėje ir neaiškumu dėl ateities greit pasinaudojo „Čili Pica“. Ši įmonė išleido beveik visus darbuotojus į prastovą, o atlyginimų už vasarį ir kovą, kai visi dar dirbo, tiesiog neišmokėjo. Restoranų darbuotojai yra viena pažeidžiamiausių darbuotojų grupių – pirmą darbą dirbantys jauni žmonės, dažnai be savo turto, santaupų ir būsto. Daugelis jų dirba ne visu etatu, vadinasi, netekę darbo gauna žymiai mažesnę valstybės paramą. „Čili Picos“ atstovai teigė, kad neturi pinigų atlyginimams, nors 2018 m. įmonė skaičiavo virš 2 mln. eurų grynojo pelno.

Šis 49 restoranų Lietuvoje ir Latvijoje tinklas taip pat karantino pradžioje pastatė save į aukos poziciją, teigdamas, kad būtent jis labiausiai nukentės nuo pandemijos. Įmonės vadovas Jonas Karosas žiniasklaidai sakė, kad pirmasis metų ketvirtis būna labai sunkus ir tik vasarą atsistato pinigų srautai. Žiniasklaidą pasiekė ir „Čili Picos“ platinamas raštas, kuriuo įmonė atsisako vykdyti įsipareigojimus užsakovams bei mokėti nuomą. Kiek galima pasitikėti Jonu Karosu, byloja ir tai, kad, jo teigimu, nė vienas „Čili Picos“ darbuotojas nebuvo atleistas, bet per karantiną įmonės darbuotojų skaičius sumažėjo beveik 200 žmonių.

Kitos įmonės dar ilgiau nemoka atlyginimų. UAB „Plieninis skydas“ (vadovas Rolandas Guobys), gaminanti šarvuotas duris, dešimtims darbuotojų nuo 2019 m. nemoka atlyginimų. Jie ne tik negauna pinigų, bet ir nėra atleidžiami iš darbo, nes įmonė nepraneša apie tai Sodrai, todėl darbuotojai negali kreiptis į Užimtumo tarnybą. Bendrovė skolinga darbuotojams per pusę milijono eurų.

Darbuotojai jau du kartus inicijavo įmonės bankrotą, kad nors gautų išmokas iš Garantinio fondo, kuris užtikrina garantijas darbuotojams, kai jų darbdavys tampa nemokus. Tačiau teismo sprendimas dėl bankroto iškėlimo abu kartus įmonės buvo apskųstas. Darbuotojai kreipėsi pagalbos į beveik visas instancijas – Valstybinę darbo inspekciją, Darbo ginčų komisiją, teismą, Sodrą. Įmonė toliau priiminėja naujus žmones, kurie po pusantro mėnesio negavę algų vėl išeina. Negana to, net kai mokėjo atlyginimus, įmonė tai darė nelegaliai, vokeliuose. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba yra pradėjusi tyrimą dėl įmonės veiksmų.

Specialūs apdovanojimai

2020-ieji buvo ne vien pandemijos metai, tad norime nepamiršti ir tų darbdavių, kurie pasižymėjo verslumu kitose sferose. Štai dar kelios įmonės, pritraukusios visuomenės dėmesį šiais metais.

Už mažiausiai apmokamą darbą, palyginus su įmonės pelnu ir darbo kvalifikacijos reikalavimais, reikia išskirti privačių darželių tinklą „Vaikystės Sodas“, kuris pelnėsi iš tėvų karantino metu, kai vaikai darželių nelankė. Jam vadovauja milijonierė Austėja Landsbergienė, kuri savo auklėtojams moka vidutiniškai 500-600 eurų atlyginimus „į rankas“. Patarimas būsimiems auklėtojams – darbo geriau ieškokite valstybiniuose darželiuose. O jei vis dėl to pateksite į privatų, vienykitės ir reikalaukite aukštesnio atlyginimo.

Už nedemokratišką įmonės valdymą apdovanojame internetinį portalą „15min“. Spalio mėnesį iš čia išėjo du garsūs žurnalistai – Birutė Davidonytė ir Dovydas Pancerovas. Išėjo, nes portalo direktorius Ramūnas Šaučikovas nusprendė padaryti žurnalistus tiesiogiai pavaldžius ne vyriausiajam redaktoriui, kaip įprasta žurnalistikos pasaulyje, o įmonės direktoriui (t. y. sau). Tai tikriausiai reikštų, kad įvairūs ir nebūtinai skaidrūs verslo interesai galėtų daryti tiesioginę įtaką žurnalistų darbui. Vėliau sužinojome, kad „15min“ buvo per karantiną paskelbusi prastovas, kas oficialiai reiškė 4 valandų darbo dieną, tačiau žurnalistams teko dirbti daug ilgiau ir už mažiau pinigų.

Už nuosekliai blogų darbo sąlygų išlaikymą, tiek prieš pandemiją, tiek (tikriausiai) po jos, apdovanojimas skiriamas Kauno mero šeimos vadovaujamai „Vičiūnų“ grupei. Šia įmone praeitų metų pabaigoje ir šių pradžioje susidomėjo beveik visos valstybinės kontrolės įstaigos, nuo Darbo inspekcijos iki FNTT. Už nepilnamečių įdarbinimą, darbo saugos pažeidimus ir nemokėjimą už viršvalandžius „Vičiūnams“ skirta ir baudų. Stebėtina, kad liepos mėnesį Visvaldas Matijošaitis pranešė, jog pandemija jo verslui nepadarė reikšmingos įtakos. Kaip tai pavyko? Teks palaukti ir sužinoti ateityje.

Norėdami pranešti apie darbdavių savivalę ar nemokamai pasikonsultuoti dėl teisių darbe kreipkitės į LPSK bei G1PS. Su profsąjungomis galite susisiekti ir per feisbuką (LPSK; G1PS).

---

Šis straipsnis – iš antrojo kultūros ir politikos žurnalo „Lūžis“ numerio. Šių metų pabaigoje–kitų pradžioje ieškokite naujojo žurnalo spaudos kioskuose!

Viršelio nuotrauka – iš delfi.lt.