Geriausio metų filmo „Parazitas“ socialiniai aspektai Lietuvos viešosios erdvės kontekste

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Šie metai įeis į JAV kino meno ir mokslo akademijos istoriją – pirmą kartą geriausio filmo kategorijoje triumfavo užsienio filmas. Kaip ir vieni iš tų metų, kai nugalėjo tikrai geriausias kūrinys. Pietų Korėjos režisierius Bong Joon-ho yra pagarsėjęs filmais socialine tematika – ar tai būtų klasių kovą vaizduojantis „Sniego traukinys“, ar gyvūnų teisių klausimus nagrinėjantis „Okja“. Kitaip nei šie filmai, „Parazitas“ labiau skirtas Pietų Korėjos rinkai. Jame nėra garsių ir visiems puikiai pažįstamų aktorių, tokių kaip Chrisas Evansas („Sniego traukinys“), Jake’as Gyllenhaalas („Okja“) ar Tilda Swinton (abiejuose), o ir filmas išimtinai korėjiečių kalba. Siužete šmėžuojančiam antrepreneriui suteikta Parko pavardė (ekonominę revoliuciją įvykdęs ir nužudytas Pietų Korėjos diktatorius), pašiepiamas Šiaurės Korėjos lyderis. Nepaisant to, būtent „Parazitas“ sulaukė didžiulio atgarsio visame pasaulyje. Tai tikrai galima suprasti, nes, kaip yra pasakęs Bong Joon-ho, „gyvename toje pačioje šalyje – Kapitalizme“. Nes filmas iš tiesų yra apie tai, kaip dabartinėje lenktynių į dugną (race to the bottom) globalizacijoje, didėjančioje socialinėje atskirtyje ir mažėjančio socialinio mobilumo pasaulyje bei gig ekonomikoje iš darbo klasės žmonių yra išsiurbiami paskutiniai orumo ir žmogiškumo lašeliai.

Šiame straipsnyje ketinu aptarti tam tikrus socialinius „Parazito“ aspektus. Ypač kai tie aspektai labai dažnai pasimeta Lietuvos viešojoje erdvėje, kur vyrauja bankų lobistai ar visokiausių prikurtų mistinių darbdavių / verslo asociacijų / konfederacijų / gildijų ir kitų nusikalstamų grupuočių „prezidentai“ (vieną jau pagavo!). Kad nebūtume iš tų (kai kurių), kurie šį begalę apdovanojimų susižėrusį šedevrą prisimintų viso labo kaip filmą „apie tai, kaip apgavikų šeimynėlė apgaule įsiprašo į elegantiškus namus ir krečia visokias išdaigas“.

Skurdo kriminalizavimas ir teisingo pasaulio mitas

Filmo centre yra nuotaikinga ir kūrybinga, bet skurde gyvenanti Kimų šeima – tėvai ir studentiško amžiaus vaikai. Tiesa, kai kas užginčytų, kad skurde. Lietuvoje turime kaprizingą vaiką, savo dėžėje statantį smėlio pilis, agresyviai visiems mojuojantį kastuvėliu ir manantį, kad yra didis ekonomistas, kuris ištisus metus apsiginklavęs viso labo buitine logika ir libertaria ideologija visiems bandė paaiškinti, kaip iš tiesų turi būti matuojamas skurdas. Eidamas prieš nusistovėjusias per dešimtmečius tarptautinių organizacijų ir akademinio pasaulio skurdo matavimo praktikas.

O ir šiaip juk Kimų šeima turi gyvenamąją vietą, vaikai – išmaniuosius telefonus, apskritai yra dar nepakankamai nusižeminusi ir kenčianti! Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad skurdas yra nuodėmė („kaltas“) ir skurstantys žmonės turi būti izoliuoti nuo visuomenės, atgailauti ir būti nubausti už savo nusikaltimus. Socialinė darbuotoja pareiškia, kad moteris negyvena labai vargingai, nes mat turi „naują televizorių“, dovanotą mirusio sūnaus, arba irgi padovanotą veislinį šunį, koks eilinis mokytojas kalba apie „apsimestinį skurdą“, nes nemokamą maitinimą gaunantis vaikas išdrįsta vykti į pažintinę kelionę, ar žinomas tinklaraštininkas iškviečia policiją išmaldos prašančiai moteriai su vaikais (ši neva žaidžia žmonių jausmais!).

Dar galime pridėti gajų teisingo pasaulio mitą, kad kiekvienas gyvenime gauna tiek, kiek yra vertas. Nesunku suprasti, kodėl ne vienas „Parazitą“ laiko filmu apie dvi šeimas – Kimų ir Parkų. Ar net tapatinasi su elegantiška verslininko šeima – juk nepurvini, gražiai apsirengę ir gyvenantys gražiame name vertingesni. „Parazitas“ pradedamas ir baigiamas Kimų šeima ir nėra nė vieno epizodo, kur būtų rodoma Parkų pora neliečiant Kimų reikalų. Parkai filme egzistuoja tik kaip Kimų šeimos dramos fonas. Kai kurių nuomone, didžioji tragedija ne tai, kad gabūs vaikai neranda vietos pasaulyje, o kad plagijuoja diplomus, sukčiauja ir bando apgaule įsitvirtinti ten, kur jiems ne vieta. Nors jų elgesys beveik niekuo nesiskiria nuo vaizduojamo begalėje filmų ir serialų ar net realaus gyvenimo, kur galingieji kaip pėstininkais žaidžia kitų gyvenimais ar net visa planeta dėl savo asmeninių ir finansinių tikslų. Bet tai vadinama verslumu, politiniu talentu ar gerbtinu gebėjimu suktis. O prieštaraujantiems tiesiog pasiūloma nustoti pavydėti.

Struktūrinis nedarbas ir socialinis mobilumas

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas yra pasakęs, kad šiais laikais reikia daugiau jaunų žmonių, norinčių tapti milijonieriais, ar 60 metų mokytojui, besijaudinančiam dėl savo darbo vietos, yra pasiūlęs pradėti verslą. Mums piešiamas pasaulis, kuriame tereikia noro ir pastangų. O jeigu tikėsime Lietuvos laisvosios rinkos institutu – vienintelis dalykas, kuris trukdo siekti tikslų, yra valstybės mokesčiai ir reguliavimas (pavyzdžiui, neleidžiama Lietuvos verslininkams save realizuoti lankais šaudant gyvūnėlius). Bėda ta, kad kiekviena mokesčių lengvata turtingiausiųjų sluoksniui (o mokesčiai yra vienas iš valstybės politikos įrankių, nustatančių, kas dalijasi ekonomikos prieaugiu; kaip sako ponia Park, „pinigai pastaruoju metu tikrai geri“) veda prie viešųjų gėrybių sumažėjimo, viešojo sektoriaus suprastėjimo ar bandymo kompensuoti praradimus regresyviais mokesčiais. Dėl to sumažėja nemokamų vietų universitetuose ar atsiranda šauktinių sistema armijoje (kur metus paaukojo Kimų sūnus). Ne vienas socialinių mokslų atstovas (įskaitant nemažai Nobelio ekonomikos premijos laureatų) teigia, kad atsiradusi ekonominė nelygybė veda prie didesnės politinės nelygybės. Tai kuo puikiausiai matosi ir Lietuvoje, kur į „LRT forumą“ tarp vos ne tuzino įvairiausių stambaus verslo grupuočių interesams atstovaujančių dalyvių vos ne iš gailesčio įkišamas koks vienas akademinį mandatą turintis ekonomistas ar profesinių sąjungų atstovė. Taip skatinama dar didesnė ekonominė nelygybė.

Mes visi esame maži taškeliai, siekiantys savo tikslų, bandantys rasti vietą pasaulyje ir besidaužantys vieni į kitus. Deja, ekonomika neauga labai greitai, ir norint ką nors sukurti sau dažnai reikia atimti kokią mažą rinkos dalį iš galingųjų. O kaip tai padaryti, kai šie, be kitų pranašumų, dar ir mokesčių nelabai moka? Arba paimkime socialiniuose moksluose dažnai naudojamą socialinio mobilumo rodiklį. Didesnis socialinis mobilumas byloja apie gyvybingą ir judrią visuomenę. Jis rodo, kiek kartų̃ reikia individui pakilti iš paskutinės finansinės kvartilės. Kartu tai reiškia, kad kažkam į tą ketvirtį reikia ir nukristi. Čia nėra nieko blogo, jeigu valstybėje yra stiprus socialinis tinklas ir į tave nežiūrima kaip į nusikaltėlį. Žmogus, neatstumtas nuo kitų, gali oriai pasėdėti ant atsarginių suolelio, atgauti jėgas, palaukti geresnių ekonominių laikų, persikvalifikuoti ar gal net persikelti į kitą regioną. Tačiau ką daryti, kai viso to nėra?

„Parazite“ Kimų šeimai nusišypsojo didžiulė laimė – visi įsidarbina. Kokioje padėtyje atsiduria nukonkuruotas vairuotojas, nežinoma, o štai buvusios namų šeimininkės ir jos vyro, nuo kreditorių požeminėje slėptuvėje besiglaudžiančio smulkiojo verslininko, gerovė visiškai priklauso nuo buvusio darbo. Ir moteris tikrai neketina jo užleisti.

Filmas, kuris galėjo būti linksma romantinė komedija su laiminga pabaiga ir gal dar vestuvėmis, antroje dalyje virsta siaubo trileriu, kur dvi šeimos, kovodamos dėl trupinių po stalu ir palaipsniui prarasdamos žmogiškumą ir orumą, tiesiogine šio žodžio prasme išskerdžia viena kitą. Ir tik pabaigoje įvyksta tai, ką būtų galima pavadinti nevalingu klasės solidarumo aktu.

Varguolizmas

Kimai yra nerealistiškai nuotaikingi, tačiau viskas pasikeičia po pirmo konflikto su buvusia namų šeimininke ir jos vyru. Jie tampa vangūs, lėti. Lietuvoje net turime išpopuliarintą tokių žmonių įvardijimą – „varguoliai“. Deja, vartojant šį terminą painiojama priežastis su pasekme. Prinstono universiteto psichologijos profesorius Eldaras Shafiras, tiriantis žmonių sugebėjimus priimti sprendimus skirtingoje finansinėje padėtyje, yra pasakęs: „Visi duomenys rodo, kad čia ne apie šiuos vargšus žmones (varguolius), o apie žmones, gyvenančius skurde.“ Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad žmonės, atsidūrę sudėtingoje padėtyje, esant didelei klaidos kainai priima daug prastesnius sprendimus negu būdami (finansiškai) saugūs. Ir būtent Kimai yra dabar toje labai sudėtingoje padėtyje. Jiems nuolat galvoje sukasi mintys ir scenarijai, kaip sausiems išlipti iš šitos sudėtingos situacijos, taip ir nerandant atsakymo. Kognityviniai pajėgumai (cognitive bandwidth) yra užimti ir erdvės kam nors daugiau nelieka. Panašiai kaip žmonėms, nuolat sukantiems galvą, kaip šį mėnesį sumokėti nuomą ar komunalinius mokesčius. Šį mėnesį nupirkti vaikui megztinį ar geriau toliau pirkti vaisius? Dėl to elementarūs darbai atrodo sudėtingi ir daug jėgų reikalaujantys veiksmai. Ir kai kas mano, kad viskas, ko reikia, – tai dar labiau apkrauti šioje padėtyje esančius individus. Iki „pilnos laimės“ trūksta tik kokio gudraus, bet neprotingo berniuko iš finansų sektoriaus, kuris pasiūlytų finansinio raštingumo pamokų, ar paikos ir tuščios popžvaigždės, iš televizoriaus ekrano moralizuojančios, kaip svarbu mylėti planetą ir mažiau naudotis dušu ar laiku išjungti šviesą.

Epilogas

„Parazito“ mikropasaulyje vaizduojama kova už būvį, kurios nepamatysi glamūrinių žurnalų pirmuose puslapiuose. O kur dar JAV jaunoji karta, kurios gyvenimas, anot sociologų, pirmą kartą bus prastesnis nei prieš tai buvusios kartos, ir didėjantis mirčių iš nevilties (deaths of despair) skaičius. Ar Pietų Europos jaunimas, kuris savo gyvenimu sumoka už finansų krizę ir Europos Sąjungos politikos klaidas. Vidurinė klasė, kuri nieko neišlošė iš dešimtmečius vyraujančios neoliberalios ideologijos ir dar turės padengti emigracijos ir klimato kaitos kaštus. Darbo vietų uberizacija. Didėjanti socialinė atskirtis: atrodo, tarytum žmonės gyventų skirtingose planetose, nes nuo vaikų darželio yra atskiriami vieni nuo kitų. Ar visi tie žmonės, uždirbantys kelis eurus ir sugebantys susitapatinti su milijonieriais. Ir dar daug kitų šiuolaikinio politinio ir ekonominio gyvenimo aspektų. Pasaulio, kur vis didesnė žmonijos dalis priversta kovoti dėl vis mažėjančio pyrago dalies, be realių vilčių pakilti į viršų.

Kaip ir filmuose „Sniego traukinys“ ir „Okja“, Bong Joon-ho nepasiūlo gražios holivudinės pabaigos. Paėmęs už rankos nusiveda pagrindinius herojus į kelionę, supažindina su dideliu nauju pasauliu ir gale negailestingai grąžina į pradinę poziciją. „Parazite“ paliekame vieną iš herojų mažoje socialinio mobilumo šalyje (kur išsivystė šaukšto klasės teorija (spoon class theory) be įtakingų giminaičių, išsilavinimo ar kokio pradinio kapitalo (tikėkimės, kad bent wi-fi turi), galvojantį, kaip kada nors taps turtingas ir tuomet visi vargai pasibaigs. Tamsa. Titrai. Pabaiga.

Na… arba pagal lietuviškos viešosios erdvės kriterijus. Mes atsisveikiname su smirdančiu „runkeliu“, kuris tiesiog nesupranta, kad viskas, ko jam trūksta, – tiesiog paimti gyvenimą į savo rankas ir išmokti būti už jį atsakingam. Jeigu dar būtų kokios diskriminuojamos etninės grupės atstovas – tai vedami šviesaus gymio žurnalisto galėtume pajuokauti, kad „minčių kyla įvairių“ arba „visi jie tokie“. Jeigu dar, neduokdie, iš nevilties įniktų į kokį žalingą įprotį – tai galėtume pasakyti, kad čia viskas tik dėl to. Ir jeigu iki mirties taip ir neišsiverš iš skurdo gniaužtų – galėsime užbadyti pirštais ir nuteisti: „kaltas“.