Kokios yra Remigijaus Žemaitaičio pareigos Seime? Kelinta pagal narių skaičių Seime yra partija „Nemuno aušra“? Kiek mandatų ji, bent apytiksliai, turi šiame Seime? Išvardinkite bent tris Seimo narius, kurie priklauso „Nemuno aušrai“, išskyrus Žemaitaitį (Širinskienė jau išstojo ir perėjo pas skvernelininkus, tai netiks).
Aš čia paliksiu katinėlį, atsakymai – iš karto po juo.
Remigijus Žemaitaitis yra Seimo narys ir „Nemuno aušros“ frakcijos seniūnas. Dar jis yra Sveikatos reikalų komiteto narys. Net ne pirmininkas, tiesiog narys. Gali būti, kad greitu laiku taps Seimo vicepirmininku, bet gali būti, kad ir netaps. Žemaitaitis – nei ministras, nei komiteto pirmininkas, jis tiesiog Seimo narys.
„Nemuno aušros“ frakcija Seime yra trečia didžiausia, po socdemų ir konservatorių. Joje – 19 narių. Ar partijos gaunamas dėmesys – žiniasklaidos antraštės, reportažai, atakos ir gynybos, skandalai, visuomenės susidomėjimas, protestai – jums atrodo proporcingas jos įtakai? Jos frakcijos dydžiui?
Man neatrodo. Kartais net pasimetu, kokį portalą atsidaręs, kas šioje koalicijoje yra „didieji“, o kas „mažieji“. Paluckas yra premjeras, ar Žemaitaitis. Socdemai valdžioje ar žemaitaitininkai. Akivaizdu, kad eterį tvirtai užėmusi laiko „Nemuno aušra“, ir net nelabai juo dalintis nori.
Ir net ne „Nemuno aušra“, o tiesiog Remigijus Žemaitaitis. Nes spėju, kad daugumai mūsų nepavyko išvardinti trijų kitų šios partijos seimūnų. Man, kai sugalvojau šį klausimą, tikrai nepavyko – žinojau tik Petrą Dargį. Ir tai tik todėl, kad kadaise jis į puslapį anarchija.lt gerai rašydavo. Ech, būna, nusirita žmonės…
Jei domitės parlamentine Lietuvos politika arba už šią partiją balsavote, tai galimai žinote Skardžių, Gedvilus, Bradauską. Gal dar vieną kitą. Bet kas išvardintumėte bent dešimt, nekalbant apie visus devyniolika?
Apie tą gegutės skrydį pas Muską
Kur lenkiu – tai kad Žemaitaitis yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip daryti politiką vien iš atrodymo, skandalų, pakazūchos, nuolatinio vaidenimosi eteryje ir apskritai, kaip vadovautis šūkiu „nebūna blogo viešumo“.
Bet šitą jau tikriausiai žinote, apie šitą jau rašyta ir kalbėta šimtus kartų. Tik va paskutinio blogojo viešumo šviesoje viskas nušvito, bent man, naujomis spalvomis. Žinoma, kalbu apie Žemaitaičio kelionę į Niujorką, pas Didįjį Getsbį, Eloną Muską ir Ryaną Riedelį, kuris vis dar naudojasi „Yahoo!“ el. paštu. Jei šios istorijos dar nežinote, tai gyvenate arba ne Lietuvoje, arba prie Anykščių, po Puntuko akmeniu.
Tačiau vėlgi, paskaičius straipsnius apie šią neįvykusią kelionę, atrodo, kad Žemaitaičio kritikams didžioji bėda su šiais neįvykusiais planais – tai visokiausi formalumai ir galima korupcija. Kad Seimo valdybai nepranešė, kad (netikrų) dovanų nedeklaravo, kad į „asmeninę“ kelionę su žmona leidosi, o turėjo įforminti kaip oficialią, ir pan. STT tyrimą pradėjo, apkaltą Žemaitaičiui konservatoriai ruošia irgi šiais pagrindais.
Aš, žinoma, žinau, kad ir Gražulį iš Seimo išmetė už mygtuko spustelėjimą, ir Al Caponę už mokesčius gi prikirpo. Formalumai yra svarbu. Bet ar politikoje tikrai jie yra svarbiausi?
Tuo labiau, kad kitai pusei tokie procesai visada suteikia galimybę labai efektyviai nuo tų formalumų gintis. Nu va, sukčiai ir Žemaitaitį apgavo – kaip pastebėjo praleidęs gerą progą patylėti Paluckas, Lietuvoje daug žmonių nukenčia nuo internetinių ir telefoninių sukčių, tai rimta problema. Ir žmonės su aukštaisiais, ir su daktaro laipsniais – iš tikrųjų niekas nėra apsaugotas.
O Žemaitaičio gerbėjams ir tiems, kurie piktinasi „Landsbergių klanu“, viskas irgi aišku: politinis susidorojimas! Jei nebūtų nepatogus, nemėgintų taip visokiausi tapinai (ne, jei ką, aš nemanau, kad čia buvo Tapino sumanymas), čmilytės ir, vėlgi, landsbergiai, pašalinti visomis įmanomomis priemonėmis, netgi apgavystėmis. Matyt, jau prikirpo juos ten Remyga!
Ir blogiausia šioje situacijoje, kad aš galiu juos suprasti: iš tikrųjų, ne per daug įsigilinus, kur ir kokiais tikslais (neva) buvo skrendama, taip ir atrodo. Ne veltui Žemaitaitis – ir juokais, ir ne – save lygina su Trumpu. Trumpas, sako Žemaitaitis, turėjo 36 bylas ir tapo Amerikos prezidentu, tai kuo aš prastesnis.
Ką matome, bet nematome
O man baisiausia būtent yra tai, kokiais tikslais Žemaitaitis ketino skristi pas Muską. Ir būtent tai, kad jis lygina save su Trumpu. Būtent tai, kad jis nori būti lietuviška jei ne Trumpo, tai bent Orbano versija. Ir dar man baisu, kad, kaip būta ir su Trumpu, Remigijus viską kloja atvirai, o establišmentas ir šiaip „kultūringoji publika“ visa tai girdi, ir visa, ką gali pakomentuoti – tai, maždaug, „jo, normaliai, tik davai įformink viską su Seimo valdyba normaliai ir, nu, nepasitikėk kitą kartą „Yahoo!“ meilu.“
Ar paskui ateis laikas, kai būsime labai nustebę, kad vietinis Remigijus daro tai, ką užjūrio Donaldas, tik mažesniu mastu? Lygiai taip pat nustebę, kaip JAV demokratai ir liberalai, ir, tikriausiai, net kai kurie Trumpo rinkėjai? Ar sakysime „o ne, kaip galėjo taip nutikti, kad man leopardas nuėdė veidą, juk aš balsavau už „Veidus Ėdančių Leopardų“ partiją?“ Arba stebėsimės, kaip čia politikas daro tai, ką žadėjo daryti prieš jį išrenkant?
Žemaitaičio kaip Žemaitaičio visur tiek pilna, ir jo atvaizdas, galima sakyti, avataras, toks didelis, kad per jį nebesimato Žemaitaičio kaip politiko. O Žemaitaitis kaip politikas:
- norėjo skristi į Ameriką susitikti su Elonu Musku: turtingiausiu pasaulio žmogumi, kuris sieg-heilino nuo JAV prezidento inauguracijos podiumo, siūlė Ukrainai atiduoti Rusijai jos okupuotas teritorijas, melavo apie keliones į Marsą ir kitus „išradimus“, atvirai skleidė pačias kvailiausias sąmokslo teorijas… Ai, gal nė nebevardinsiu, galit paspausti nuorodą į Vikipedijos straipsnį apie Musko įsitikinimus. Nes arba mes sutariame, kad Muskas yra nemokšos ir technofeodalo hibridas, arba mums bus labai sunku rasti net elementariausių bendrų taškų;
- su (tariama) Riedelio ir Musko parama norėjo susidoroti su politiniais oponentais. Iš esmės – galingosios Amerikos, vis sparčiau judančios autoritarizmo link, rankomis prismaugti tuos, kurie jam trukdo būti valdžioje, ir jau per šią kadenciją tokiais būdais perimti valdžią;
- toliau viešai reiškia, kad, jei būtų amerikietis, būtų balsavęs už Trumpą, net po visų jau net Lietuvos dešiniesiems akivaizdžių Trumpo žingsnių, labai naudingų Putinui. Kur ten balsuotų – iš retorikos panašu, kad pats mielai tuo Trumpu ir būtų. Mielai Trumpą šlovina netikrajam Riedeliui ir palaiko būtent tas priemones, kuriomis Trumpas siekia, kad JAV šitie inkimai būtų buvę paskutiniai;
- sako, kad Lietuvoje atskleis „komunistus“ ir „žodžio laisvės priešus“ – beveik kaip tuose eilėraštukuose apie fašizmą, „pirma ateis komunistų, tada – žodžio laisvės priešų“. Iš esmės kalba apie tuos pačius politinių oponentų ir nepatogių visuomenės elementų valymus. Dar į vieną vietą suplaka „Nausėdą ir leftistus“ – kaip leftistas, esu giliai įsižeidęs, Remyga.
Žodžiu, turime politiką, kuris pasiruošęs visaip kaip palaikyti fašizmą, persekioti politinius oponentus ir siekti autoritarizmo. Ir dar tokį, kuriam visur, net palei Grikio būdą, vaidenasi „leftistai“. Bet didžiausia mūsų problema, žinoma – kad nedeklaravo neva gautų dovanų, kad nepranešė Seimo valdybai, kad į netikrą kelionę pasiėmė žmoną…
„Kultūringieji“ prieš „runkelius“
Na, pasakysite, ir kas čia tokio – svarbiausia juk dabar, kad tokių politikų tiesiog neliktų valdžioje, o jau kokiomis priemonėmis, tai ar didelis skirtumas? Išmes iš Seimo už formalumus, kris reitingai, išsilakstys buvę bendražygiai, ir būsim susitvarkę, demokratija bus išsaugota ir saulė švies, ir mamos šypsosis.
Todėl, kad skirtumas didelis. Nes ir toliau, už vis atsirandančio pakso, uspaskicho, valinsko, žemaitaičio nematydami politikos, o tik šiuos avatarus, liksime žaisti šį katės ir pelės žaidimą, kurio fone ir augs nauji orbanai, trumpai ir weidelės.
Nes turėsime tas pačias dvi puses. Vienoje pusėje bus jau minėta „kultūringoji visuomenė“, kuriai labai svarbu, kad viskas būtų gražu, kultūringa ir pagal taisykles. Nes jai patinka kantiškasis imperatyvas (bent jau labai labai supaprastinta jos versija), nes apie politiką ji mokėsi 11 klasės pilietinio ugdymo pamokose ir srautinėse bakalauro paskaitose.
Visi, kas elgiasi negražiai, negražiai kalba, nekultūringai atrodo, turi negražių problemų, pateisina korupciją, sako „vogė, bet ir darė“, dirba ne pačius gražiausius darbus arba apskritai nedirba, „kultūringajai visuomenei“ atrodys tiesiog runkeliai ir durniai. Runkeliai ir durniai, jų nuomone, vis iš savo tarpo išsirinks po kokį pranašą, kurį bus galima tada veiksmingai nutrūcyti va tokiais va formalumais. Nes pranašas arba nuspaus ne tą knopkę, arba susivilios Nigerijos princo pasiūlymais, arba neturės čekiuko kanceliarinėms išlaidoms pagrįsti.
O kitoje pusėje turėsime mistinę „liaudį“, ar bent jos dalį, kuriai atrodys, kad nuo realybės atitrūkęs didmiesčių jaunimas nebesupranta realių problemų ir per lengvai pasiduoda įvairiausių „klanų“ valdžiai, o bet kurį tiems klanams besipriešinantį politiką išpirdolina visokiausiais biurokratiniais formalumais. Bet vieną kartą tie formalumai turėtų nesuveikti, ir sistema turėtų keistis, ir keistis taip, kad realios problemos pagaliau būtų sprendžiamos, tikrieji, didieji vagys sugauti ir nuteisti, o nebe gaudomas toks mailius, kuris susiviliojo proga nuskristi į Niujorką ir miuziklą pamatyti.
Nes „liaudis“ (įskaitykite į ją ir mane) visai gali suprasti, kaip galima susivilioti siūloma prabanga, kad ir nelabai tikra – nes galimai ir patys ja susiviliotų. Nes ne šventieji puodus lipdo. Nes visi mes esam šiek tiek išdykę ir niekas nenorim iki galo laikytis visų taisyklių, ir visi galim vieni kitus suprasti, kai tų taisyklių kur nors nesilaikom. Nes tai vadinama paprasčiausiu žmogiškumu. Kas be nuodėmės – pirmas meskit biuletenį į balsadėžę.
Aš, žinoma, šaržuoju. Ir nenorėčiau, kad kas nors priimtų ką nors asmeniškai. Ar pamanytų, kad iš kurios nors pusės šaipausi. Nes nieko iš to gero – kai tiesiog vieni iš kitų šaipomės. Smagu! Bet neproduktyvu.
Kai fantazija nugali
Šiaip tų dviejų pašaržuotų pusių peštynės dar būtų visai ir nieko – jos visada yra kažkiek užprogramuotos pačioje demokratijoje ir gali būti netgi visai smagios. Problemos, kurias žinome trumpų, orbanų ir kitais vardais, prasideda tada, kai šios peštynės tampa nebe politikos dalimi, o visa politika.
Galite vadinti tai „kultūriniais karais“, aš labiau mėgstu tai vadinti „atrodymo politika“ arba „spektaklio politika“. Svarbu ne tai, ką politikas daro, ar net ką iš tikrųjų sako – svarbu, kaip jis atrodo, o dar svarbiau, kad jį ar ją apskritai rodo. Kuo mažiau mūsų politikoje lieka materijos, tuo daugiau joje randasi atrodymo. Galiausiai – ir tai matome sąmokslo teorijų atveju – nebelieka nieko tikro ar materialaus, nebereikia jokių įrodymų ar faktų, o jais mosuojantys lieka didžiausių kvailių vietoje.
Taip – bent iš dalies – ir nutiko Amerikoje. Poliarizacija tarp įvairiausių atrodymų, visokiausių fantazijų, tapo tokia ryški, tokia nenugalima, kad politikoje fantazija visiškai nugalėjo tikrovę. Tokia pati – ar net ta pati – fantazija, kaip „Nausėda ir leftistai“. Ir man šį kartą iš tikrųjų neramu, kad, padrąsinta šitos sėkmės, tokia gryna ir žiauri fantastinė politika pagaliau nugalės ir Lietuvoje. To nesitikiu, bet neramu. Ir nebūtinai Žemaitaičio pavidalu – bet koks kitas irgi būtų labai labai baisus.
Bet, man atrodo, skirtingai nuo amerikiečių, mus vis patalžo ir apie save primena žiauri tikrovė. Aš ir vėl bijau karo, ir žinau, kad dėl to šį kartą kaltos būtent Trumpo fantazijos. Todėl jis man nepatrauklus. Todėl man nepatrauklūs ir bandantys juo tapti žemaitaičiai. Aš visai tikiu, kad labai daug kas Lietuvoje ir vėl bijo karo, ir todėl Trumpas jiems nepatrauklus. Net tiems, kuriuos jis anksčiau labai traukė.
Fantazijoms geriausia priešintis materija. Mano mėgstamas jūtūberis Adam Something gerą video apie tai sumetė, pažiūrėkit, kas angliškai kertat. Kas nekertat – Adamas siūlo „normalią kairę“, kuri nustotų niautis su avatarais ir imtųsi realių problemų: Amerikoje šiuo metu siautėjančios nekompetencijos, neokonservatizmo (jau virstančio fašizmu) ir korporatizmo.
Tokie išsipūtę politikai, per kuriuos ima nebesimatyti politikos, labiausiai bijo ne klausimų apie antisemitizmą, ir ne Seimo etikos komisijos, ir ne apkaltų, ir ne baudžiako, ir net ne netikrų Ryanų Riedelių. Labiausiai jie bijo, kad išlįs yla iš maišo ir paaiškės, kad fantazijos yra fantazijos – kad jos tiek pat tikros, kiek Trumpo Grenlandija, „Amerikos įlanka“ ar Žemaitaičio skrydis per Atlantą.
Mano tvirtu įsitikinimu, neturėtume pernelyg aršiai klausti, „kodėl nepranešei Seimo valdybai, kad skrisi pas Muską“. Mano tvirtu įsitikinimu, turėtume klausti: kodėl tau patinka tas nebrendyla fašistėlis, Remigijau? O prie to paties, kodėl brangsta pienas ir pomidorai? Kaip kitąmet bus su mano nuoma arba paskola? Kodėl nuo tamstos politikos man nedaugėja vilties ir džiaugsmo gyvenime? Ką darysi, kad migracija iš tikrųjų nenumuštų mūsų darbo kainos, bet kad su migrantais nebūtų elgiamasi žiauriai? Ką padarysi, kad darbe manęs neengtų viršininkas? Arba, jei pats sau esu viršininkas, ką padarysi, kad mažiau engčiau save? Kodėl turiu visą laiką jaustis nesaugus? Kodėl tavo šlovinamas Trumpas stumia Ukrainą po tanku? Kodėl kyla viešojo transporto bilietų kainos? Kas mokės už brangstančią krašto apsaugą? Kaip užtikrinsi, kad Lietuvoje nebujotų nekompetencija, oligarchija ir/ar technofeodalizmas?
Ir taip toliau, ir panašiai. Štai koks trileris: išdrįsime paklausti tikrai nepatogių klausimų, ar ir vėl ieškosime kokio stebuklingo čekiuko, kad visą darbą nudirbtų už mus?