Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:
Įspėjimas: tekste aprašomos pirmosios dvi serialo Squid Game serijos.
Po 2019 m. išėjusio „Parazito“ (기생충) Pietų Korėja mus džiugina dar vienu šedevru, atskleidžiančiu tragišką ir depresyvią šiandienos kapitalizmo realybę – „Kalmaro žaidimas“ (오징어 게임, Squid Game). Seriale 456 skolų prislėgti žmonės pasirašo dalyvauti žaidynėse, žadančiose galimybę laimėti 33 milijonus eurų. Pirmosios rungties metu paaiškėja, kad pralaimėję varžovai yra nušaunami. Taip miršta 250 iš 456 žaidėjų. Nutraukti žaidynes leidžiama tik surinkus daugumos žaidėjų pritarimą – to pasiekiama vieno balso persvara.
Antrojoje serijoje („Pragaras“) paaiškėja, kodėl tikimybė išsikapstyti iš skolų „tikrame“ gyvenime veikėjams yra menkesnė, nei išgyenti mirtinose žaidynėse. Žiūrovai supažindinami su Ali – pakistaniečiu imigrantu, šešis mėnesius nesulaukiančiu atlyginimo. Darbe praradęs du pirštus, jis net neturi pinigų gydymo išlaidoms. Tai, beje, skaudžiai primena Kaune stadioną stačiusių ir atlyginimo negavusių darbuotojų iš Turkijos istoriją.
Ali susimuša su savo bosu, meluojančiu, kad neturi iš ko jam mokėti algos, nors tuo pat metu jis kišasi storą, kupiūrų pilną voką į kišenę. Susirėmimo metu boso ranka įstringa tarp dviejų traiškančių volų, o Ali pabėga su voku ir liepia savo žmonai su vaiku palikti šalį, kol jis ras naują pajamų šaltinį. Kita veikėja yra pabėgusi iš Šiaurės Korėjos, visas savo santaupas atidavusi kontrabandininkams, kad šie padėtų iš šalies ištrūkti ir jos mamai. O štai pagrindiniam personažui pinigų reikia tam, kad sumokėtų už mamos operaciją ir tam, kad už lošimo skolas mafija jo neužmuštų.
Pagrindiniai veikėjai grįžta į žaidimą, kuriame matė, kaip mirė pora šimtų žmonių, ir sužino, kad 93 procentai žaidėjų taip pat nusprendė grįžti. Šis „pasirinkimas“ anoniminių žaidimo organizatorių pateikiamas kaip laisvas ir savanoriškas, tačiau dalyvių priešistorės atskleidžia, kad rizikuoti juos verčia neviltis, būtinybė išsigelbėti nuo skolų ar padėti artimiesiems. Kapitalistinė realybė negali jiems to užtikrinti.
Serialas taikliai atspindi dabartinį nepasitenkinimą Pietų Korėjos socioekonomine situacija. Šiuo metu šalyje vyksta generalinis streikas, kuriame virš pusė milijono žmonių dienai paliko savo darbus, o gatves užplūdo dešimttūkstantinės minios. Generalinio streiko reikalavimai įtraukia: 1) nereguliaraus įdarbinimo panaikinimą, kai už tą patį darbą agentūriniai darbuotojai gauna dvigubai mažesnį atlyginimą nei turintys reguliarius kontraktus; 2) daugiau galios darbuotojams priimti sprendimus, kad krizių metu būtų išvengta 1997 m. scenarijaus, pasibaigusio masiniu darbuotojų atleidimu ir per dešimtmetį dvigubai išaugusiu skurdo lygiu; 3) švietimo, apgyvendinimo ir kitų būtinųjų paslaugų nacionalizavimą, įskaitant valstybės finansuojamas senjorų ir vaikų priežiūros paslaugas.. Šis streikas yra atsakas į drastiškai išaugusią nelygybę ir nesaugumą. „Kalmaro žaidimas“ taikliai pagavo laikmečio dvasią, galbūt net pastūmėjo dirbančiuosius savęs paklausti: „Kiek aš arti situacijos, kurioje eičiau žaisti Kalmaro žaidimą?“
Tai kas gi žaidžia „Kalmaro žaidimą“?
Žiūrint, kaip žmonės renkasi mirtiną žaidimą, kad grąžintų skolas, kyla mintis – galbūt kai kurie tiesiog galėtų pabėgti į kitą šalį? Kam taip rizikuoti savo gyvybe, jei gali tiesiog nusikratyti skolos ir pradėti naują gyvenimą kažkur kitur? Nebūtina apie tai teorizuoti – nemažai žmonių išties tai bando, keliaudami į Europos Sąjungą. Deja, pasirodo, tikimybė mirti ar likti sužalotam ir šiuo atveju yra ne tokia maža.
Terminas The Game („žaidimas“) neretai vartojamas kalbant apie bandymą kirsti valstybių sienas keliaujant link saugios prieglobsčio vietos. Studijuodamas Sarajeve, Bosnijoje ir Hercegovinoje, savanoriavau organizacijose, teikiančiose humanitarinę pagalbą migrantams. Su aktyvistais mes šnekėdavome kokius rūbus atrinkti iš labdaros, kad geriau paruoštume žmones „žaidimui“ – juk su aukštakulniais ar pigiais sportbačiais neįveiks dešimčių kilometrų Bosnijos miškų. Skaičiuodavome, kiek kartų kas buvo „žaidime“, ir svarstydavome, ką darys tie, kuriems nebeliko santaupų mokėti kontrabandininkams. Keistas jausmas buvo dalinti rūbus ir žinoti, kad tie žmonės tuoj pasileis į „žaidimą“. Norėdavosi už juos sirgti, kad jiems pavyks pasiekti kokį giminaitį Europoje, kad Kroatijos ar Slovėnijos policininkai jų nepagaus, rasistiški vietiniai neapskųs ir jie nebus atstumti į Bosniją ar be teismo sprendimo neribotam laikui uždaryti migrantų sulaikymo centre. Ypač liūdna būdavo sužinojus, kad draugas pabėgėlis, kuris laukdamas atsakymo dėl savo statuso aktyviai organizavosi ir padėjo kitiems migrantams, gavo du neigiamus atsakymus dėl prieglobsčio ir jam teks palikti šalį, kurioje praleido kelerius metus, ir vėl eiti į „žaidimą“.
Rašydamas šį tekstą gavau žinutę iš migracijos aktyvistų tarptautinio informacijos kanalo: „Gal kas galite padėti? Šiose koordinatėse (pasienyje netoli Balstogės) nepraleidžiami žmonės, ten yra moteris kritinėje būklėje.“ Kažkodėl imu ieškoti koordinačių ir per Google Maps pasižiūriu, kaip atrodo tas laukas, kuriame galimai kažkas mirs. Tokių pranešimų jau mačiau ne vieną ir žinau, kad dalis su aktyvistų organizacijomis susisiekusių žmonių mirė pasienyje. Tiems, kurie nebuvo išstumti atgal į Baltarusijos teritoriją ir pasisekė išlikti gyviems, teks ilgai kęsti nežinomybę dėl savo likimo ir susitaikyti su mintimi, kad būsi laikomas nusikaltėliu. Prieglobsčio prašytojai Lietuvoje neturi tų teisių, kurios jiems turėtų būti užtikrinamos pagal tarptautinę teisę.
Pagal prieglobsčio prašytojų pasakojimus, gyvendami migrantų stovyklose jie gali be jokio paaiškinimo būti kelioms dienoms uždaromi į kalėjimo kamerą. Sunku net įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis žmogus, atvykęs į šalį ieškoti saugumo, bet vietoj pabėgėlio statuso de facto gaunantis nusikaltėlio statusą. Ką jau kalbėti apie konvejerio principu vykstantį prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, kurį atlieka reikiamos kompetencijos neturintys asmenys, diena iš dienos „kepantys“ neigiamus sprendimus. Pasak anoniminio Migracijos departamento darbuotojo, tiems, kurie per mėnesį priims daugiausia sprendimų (neigiamų, nes teigiami kone neegzistuoja), bus suteikti direktorės įsteigti prizai. Valstybės tarnautojai žaidžia rungtynes žmonių gyvybėmis.
Tikiuosi, kada nors „Kalmaro žaidimas“ primins tik keistą filosofinės vaizduotės eksperimentą, tačiau iki tos dienos dar reikia labai daug nuveikti. Turime ne tik panaikinti per paskutinius keturis mėnesius priimtus įstatymus, kurie užkerta kelią beveik visiems prieglobsčio prašymams (daugiau informacijos apie tai peticijos tekste) ir laiko migrantus įkalintus, bet ir pradėti kurti iš tikro veikiančią integracijos infrastruktūrą.
Vienas pirmųjų žingsnių link šių tikslų Lietuvoje bus žengiamas Lapkričio 7 d., 14 val. Vinco Kudirkos aikštėje, Vilniuje, proteste „Prieglobsčio prašymas nėra nusikaltimas”.
Resursų kiekis yra ribotas. Life is a zero sum game. Pabėgėlis iš Irako yra mano konkurentas. Yra grėsmė, jog ilgalaikiam laikotarpy jų bendruomėnė gali išaugt pakankamai didelė, jog Lietuviškam ubagyne pakils nuomos kainos, nukris algos. Darvinizmas – empatijai nėra vietos.