Suinteresuoti piliečiai net du kartus susirinko dešimt minučių patylėti piktindamiesi sudaryta naująja koalicija. Tik kyla klausimas, kur gi jie buvo paskutinius ketverius metus – kas juos taip sujaudino, kad jie nusprendė mesti klaviatūrą į šalį ir šaltoką naktį vilktis link Seimo?
„Dirbu kultūros srityje, į kurią po truputį prasismelkia visa, ką švelniai būtų galima įvardinti kaip turtingų rėksnių vertybės. Dirbu Kaune, kuriame kaip didžiausia valdymo vertybė viešpatauja naglumas, o mieste be jokios konkurencijos perrenkamas žymusis naglumo įsikūnijimas, tiek daug linksniuotas GPB portale. Ir tai, žinoma, nėra išskirtinis fenomenas. Uostamiestyje išrinktas buvęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius taip pat, rodos, seka Kauno pavyzdžiu. Vos įžengęs į savivaldybės ložę verslininkas ir inžinierius nusprendė, kad bus ir kultūros ekspertas. Būtent jis nustatė, kad geriausias Klaipėdos kultūrą atspindintis renginys yra „Jūros šventė“ ir tik ji verta tiesioginio finansavimo.“
„Žiūrint iš viltingos, į rimtą, o ne kosmetinį pokytį nukreiptos politikos perspektyvos, reiktų sakyti, kad politika vyksta arba gali vykti profesinėse sąjungose ir nevyriausybinėse ar pilietinėse organizacijose, kuriant kokybišką regioninę ir metropolinę žiniasklaidą, organizuojant streikus ir protestus, politines, socialines ir kultūrines diskusijas. Visai tai pamažu prisideda prie realios politinės galios atsiradimo, kuri reikalui esant įgaus ir parlamentinę formą. Karolio pasipiktinimas nukreiptas į pasipiktinusius kairiuosius, bet, mano žiniomis, didžioji dalis galimų adresatų yra įsitraukę į įvairias alternatyvias politines ir visuomenines praktikas, kurios šiuo metu atrodo oriau ir viltingiau nei parlamentinė politika.“
„Mums reikia ne daugiau partijų, o daugiau politika užsiimti drįstančių žmonių. Kitaip visos konferencijos, visi moksliniai straipsniai ir monografijos liks tik teorija. Visi pusę ar pusantrų metų trunkantys skandinavų remiami gerų intencijų pilni socialiniai projektai rizikuoja likti tik pokyčių bandymais. Dažnai liaudyje sutinkama frazė „nėra už ką balsuoti“ gan taikliai apibūdina problemą – ji slypi ne politinėje paklausoje, o pasiūloje: kairiųjų rinkėjų netrūksta, trūksta kairiųjų, kuriuos būtų galima žymėti rinkimų biuleteniuose.“
Perskaitę Ievos Koncevičiūtės pamąstymus apie naują šiaurietišką Lietuvą pirmiausia norėjom juoktis ir lengvai pasišaipyti. Atrodė, kad jie mus pasiekė iš alternatyvios realybės, kito pasaulio, kuriame gyvena Ieva. Visgi traukti per dantį ir pirštu rodyti į kvailybę – malonus, bet nelabai produktyvus užsiėmimas. Tad netruko dingtelėti mintis, kad turėtume būti savotiškai dėkingi Ievai už jos tekstą. Mat jis suteikia pagrindą atsispirti ir pagalvoti, kokioje šalyje norėtume gyventi ir kokioje gyventi galbūt pasirašytų net ir pati Ieva.
Metai nenumaldomai eina į pabaigą. Daugiabučių kiemais ateina ir vėl išeina žiema, o klausimas, ar bus sniego per šventes, vėl iki paskutinės akimirkos lieka neatsakytas. Tačiau kalendorius griežtas, vietos intrigai nepalieka: metai tikrai baigsis. Artėjanti metų atomazga su savimi atsineša ir mintis apie visus nespėtus atlikti darbus.
Visa tai ne tam, kad pateisintume civilių gyventojų žudymą – tai visiškai neteisinga. Veikiau norime priminti, kad viskam, kas šiandien vyksta, yra priežastis ir kad – kaip ir visuose ankstesniuose raunduose – nėra karinio sprendimo nei Izraelio problemai su Gaza, nei pasipriešinimui, kuris natūraliai kyla kaip atsakas į smurtinį apartheidą.
Tiems, kurie šį pirmadienį žiūrėjo LRT laidą „Forumas“, pro akis veikiausiai negalėjo prasprūsti vienos iš dalyvių kūno kalba. Laida buvo skirta aptarti politinę situaciją konservatoriams nusprendus inicijuoti pirmalaikius rinkimus. Laidos viešnia, kurios kūno kalbą čia turiu omeny, buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Mokyklos, ligoninės, gamyklos, gyvenamieji namai, keliai – visi iš darbininkų klasės rankų (tiesiogine ta žodžio prasme) gauti modernaus gyvenimo atributai vis dar laikomi arba nekokybiškais arba atgyvenusiais. Dorovingo ir pažangaus kapitalistinės visuomenės elito akyse, tai jie – darbininkai – paėmė darbo įrankius nuo sovietinės modernybės medžio, iš čia – ir prigimtinė darbininkijos nuodėmė. Todėl viskas, ko jie nusipelno, yra tyliai gyventi šalia mūsų ir nesiskųsti. Tiesą sakant, velniop taip mąstančius. Mes, darbininkijos atžalos ir palikuonys, neprivalom persiimti šitom kalbom ir nuostatom.
Praėjusiuose Seimo rinkimuose į Lietuvos politinį lauką su fejerverkais įžengė nauja politinė žaidėja – Laisvės partija. Tačiau šiemet vykusiuose savivaldos rinkimuose partija pasirodė prasčiau, nei tikėtasi. Prieš šiuos rinkimus ir po jų netrūko manančiųjų, kad Laisvės partijos galiojimo laikas baigėsi ir kad kitame Seime šios partijos nematysime. Po savivaldos rinkimų įsiplieskęs nepotizmo skandalas ir prilipusi „jaunųjų bebrų“ etiketė, rodos, tik sustiprino tokias nuomones. Tačiau šansų, kad Laisvės partiją pamatysime kitais metais rinksimame parlamente, yra nemažai ir štai kodėl.
